Šioje laidoje kalbėsime apie politinių represijų padarinius Lietuvoje ir girdėsime psichologų Danutės Gailienės bei Evaldo Kazlausko komentarus.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Laidos pradžioje norėtųsi pacituoti prof. Vytautą Kubilių: „Ar neatėjo metas analitinei ir kritiškai istorinei refleksijai – kas mes buvome ir kas esame? Gal turime žengtelėti toliau iš uždaro lituanocentristinio apskritimo (kur mes patys svarbiausi) ir pamatyti save viso regiono ir visos Europos istorijos proceso verpetuose... Išrašykime kuo autentiškiau viską, ką patyrėme Sibiro lageriuose ir partizanų bunkeriuose, bet nemanykime, kad buvome vienintelė XX a. totalitarizmo auka. Pasaulinė revoliucija ir imperinis didžiavalstybingumas varė ir tebevaro daugybę tautų Golgotos keliu. Kančios visuotinumas suteiktų lietuviškam „kraujo lašeliui“ universalumo prasmę, jei sugebėtumėm pamatyti savo kruvinas pėdas Sibiro sniege kaip nesibaigiantį istorijos košmarą...“ Turbūt galime teigti, kad toks istorijos košmaras iki šiol tęsiasi daugeliui Lietuvos žmonių?

Išties psichologai, atlikę atitinkamus tyrimus, tą patvirtina. Tiesa, tie tyrimai pas mus, galima pasakyti, pradėti tik dabar ir dabar dar vyksta. Tuo tarpu Vakaruose tokie tyrimai buvo pradėti tuoj po Antrojo pasaulinio karo. Buvo tiriamos nacizmo represijų ilgalaikės psichologinės ir psichopatologinės pasekmės. Tuo tarpu mes čia kalbame apie kur baisesnes ir žiauresnes represijas, kalbame apie bolševikinį režimą, kurio pasekmes mes visi jaučiame iki šiol.

Šiais laikais dažnai kalbama, kad štai ten vienas ar kitas politikas yra sovietinis reliktas, o įvairūs vykstantys politiniai skandalai yra sovietinio režimo pasekmė, nes mūsų žmonės dar neva nemoka gyventi demokratijos sąlygomis...

Tokie vertinimai gal būtų pernelyg supaprastinti ir daug kam patogūs. Juk lengviausia nurašyti visas politines nesėkmes sovietinei praeičiai ir tarsi nebelieka kaltų ar atsakingų... Tačiau, kad ši praeitis tikrai slegia nemažą visuomenės dalį – taip pat faktas, kurį sudėtinga būtų paneigti.

Siūlau pasiklausyti pokalbio su dviem psichologais – Danute Gailiene bei Evaldu Kazlausku ir laidą pratęsime.

Kokie yra būdingiausi žmonių, patyrusių politines represijas, simptomai? Ar galime klasifikuoti tuos simptomus?

Simptomus galima klasifikuoti. Jau prieš 25 metus tai padaryta pasaulio mastu – suformuluotas potrauminio streso konstruktas, arba diagnozė. Remiantis dideles psichologines traumas patyrusių žmonių tyrimais įrodyta, kad po to būna pasekmių – paprastai pasakius, būna pakrikę nervai. Lietuvoje panašiai buvo tiriami politiškai represuoti žmonės. Būdinga tai, kad daugelis skundžiasi ūmiais prisiminimų apie kankinimus ir represijas sugrįžimais. Ūmiai, tai reiškia , kad tie prisiminimai sugrįžta tada, kai žmogus net negalvoja apie tai, nesitiki to. Tiesiog užplūsta staigi ir netikėta prisiminimų banga arba ji aplanko žmogų sapnuose. Kita vertus, jei žmogus yra patyręs politines represijas ir jaučia psichologines to pasekmes – dėl sunkių ir baisių išgyvenimų yra išsivystę asmenybės pokyčiai – tai dar nereiškia, jog jis gyvena nevisavertį gyvenimą, kad jis yra labai kitoniškas. Tai rodo ir mūsų tyrimai. Gali būti, kad žmogus šiuo metu gyvena tikrai gražų, visavertį gyvenimą, grindžiamą žmogiškomis vertybėmis, bet kartkartėmis išgyvena sunkumų ar sutrikimų dėl politinių represijų metu patirtų traumų.

Kokią pagalbą tokiems žmonėms galima teikti ir ar reikia tai daryti?

Ta pagalba turi būti labai įvairi. Ir ne vien tik psichologinė. Reikia ir visuomenės paramos, palaikymo, pripažinimo, viešų renginių. Tai labai padeda. Taip kad reikia kalbėti ir apie valstybės politiką bei visuomenės požiūrį į šią problemą. Tačiau daliai žmonių reikalinga ir rimta psichologinė pagalba – jie kamuojasi dėl savo prisiminimų, yra liūdni, nepatiklūs, turi įvairių baimių. Jiems turėtų būti skiriama speciali psichologinė, psichoterapinė pagalba. Paprasti šeimos gydytojai turėtų žinoti, kurie jų pacientai yra išgyvenę tremtį ar kalėję lageriuose, ir paaiškinti, kad penkiasdešimčiai procentų ištvėrusių lagerius ir tremtį žmonių pasireiškia specifiniai sveikatos sutrikimo simptomai. Vien jau tai nuramintų žmogų. Bet dažniausiai tų žmonių sveikatos sutrikimai traktuojami taip, lyg su jų gyvenimu neturėtų nieko bendro. Dažnai užtektų žmogaus paklausti, ar jis politinis kalinys, o gal tremtinys, ir iš karto taptų aiškiau, kodėl jį kamuoja vieni ar kiti sveikatos sutrikimai. Ir gydytojui tada viskas būtų aiškiau, ir žmogui ramiau. Jam taptų aiškiau, kad nebūtinai jis serga kokia nors paslaptinga liga, bet represijos, lageriai, tremtys yra paveikę jo sveikatą ir tai pasireiškia tam tikrais specifiniais simptomais. Žinojimas ir aiškumas suteikia žmogui ramybę.

Mes dabar kalbame apie lengvus sveikatos sutrikimus. Bet yra ir nemažai represuotų žmonių, kurie ir puola į gilią depresiją, ir prasigeria, ir nusižudo. Ar egzistuoja Lietuvoje patikima statistika apie tokius atvejus?

Deja, šiuo metu Lietuvoje tokios statistikos nėra. Mūsų tyrimų duomenimis, apie 10 procentų tyrimų dalyvių – represuotų žmonių, bandė žudytis.

Tai daug ar mažai? Ar galima šiuos skaičius lyginti su kitose valstybėse atliktų analogiškų tyrimų duomenimis?

Šis skaičius gana didelis. Reikia atlikti tolesnius tyrimus, kad sužinotume, kas už šių skaičių slepiasi. Bet galima daryti išvadą, jog tie žmonės yra išgyvenę daug prieštaringų dalykų – ne tik kankinimus ir represijas, bet galimai ir bandymus verbuoti, draugų išdavystes. Gal juos pačius graužia sąžinės priekaištai. Kiekvieną atvejį reikia tirti atskirai.

Prie mūsų tyrimo buvo prijungta ir vadinamoji afganų grupė. Tie jauni vyrai buvo ne savo noru išvežti į tą kvailą karą, kur patyrė daug streso ir išgyveno ne vieną ekstremalią situaciją. Šio grupės padėtis yra labai bloga – yra daug nusižudžiusių, labai daug su alkoholiu susijusių problemų, skyrybų. Blogai yra tai, kad afganai yra visiškai nepripažinti, neturi jokio statuso. Ir jų padėtis iš tiesų yra labai sunki.

Dabar politikai mėgsta sakyti, kad Lietuvoje viskas pasikeis, kai išaugs naujos kartos, gimusios ne sovietų okupuotoje, o laisvoje Lietuvoje. Neva sovietinis palikimas per daug slegia visų kitų žmonių sąmonę. Ar iš tiesų žmonės, gimę ir augę okupacijomis sąlygomis, taip skiriasi psichologiškai nuo gimusių laisvoje Lietuvoje?  Ar skiriasi tos kartos?

Labai įdomus klausimas. Deja, tokie tyrimai kol kas neatlikti. Jie kaip tik vyksta šiuo metu. Tai tyrimas, kokį psichologinį poveikį politinės represijos turi antrai kartai, tiesiogiai jų nepatyrusiai, bet išaugusiai represuotų asmenų šeimose.

Kalbant plačiau apie sovietinį mentalitetą, galima vienareikšmiškai atsakyti, kad taip -  tai savaime nepraeina, tai vis dar veikia. Ir tas grynai biologinis požiūris, kad, vienai kartai išmirus ir atėjus kitai kartai, viskas kardinaliai pasikeis, nėra teisingas. Yra labai stiprus traumos palikimas. Traumos siaurąja prasme, kad konkretūs žmonės buvo politiškai represuoti ir traumos plačiąja prasme, kad visuomenė penkiasdešimt metų gyveno sovietų okupacijos ir visiško režimo sąlygomis. Ir tai tikrai padarė stiprų poveikį. Ir tas sovietinis mentalitetas egzistuoja, nors visuomenė to pripažinti bei įvardyti lyg ir nenori. Vakarai apie tai girdėti taip pat nenori. Prisiminkite kilusį triukšmą, kai Latvijos užsienio reikalų ministrė Sandra Kalniete, gimusi tremtyje Sibire, vienoje iš savo kalbų visiškai švelniai užsiminė kad Baltijos tautos taip pat yra patyrusios genocidą. Kilo baisus skandalas, kaip galima sulyginti tuos du genocidus. Tai tik vienas pavyzdys, rodantis, kad šiuo klausimu dar laukia ilgos diskusijos. Kai kas nors neįvardyta, kai viskas sujaukta ir neaišku, sunku yra ir psichologiškai. Tada neaiškūs tampa ir visi pagrindai, ir vertybės. Pavyzdžiui, pastaruoju metu pasipylė sovietinių veikėjų memuarai. Ir nieko. Visuomenė rami. Vadinasi, vertybės yra visiškai sumaišytos, galvose ta pati sumaištis.

Ar jums neatrodo, kad psichologiniai tyrimai, bandant padėti politiškai represuotiems žmonėms, iš tiesų jiems tik pakenkia, sukelia prisiminimų, paaštrina juos? Gal reikia laikui palikti užgydyti visas žaizdas?

Tyrimai rodo, kad kai kuriems žmonėms neigiami simptomai iš tiesų paaštrėja. Kita vertus, dauguma žmonių tikrai džiaugiasi dalyvaudami tokiuose tyrimuose ir mato jų naudą. Mūsų tyrime sutiko dalyvauti net aštuoniasdešimt procentų visų žmonių, į kuriuos dėl to kreipėmės. Tai rodo, kad jiems tai svarbu. Tyrimų rezultatai yra laikomi labai patikimi, jei juose sutinka dalyvauti penkiasdešimt procentų žmonių. O pas mus sutiko dalyvauti net aštuoniasdešimt procentų… Žmonėms reikia kalbėti ir išsikalbėti. Kalbėjimas apie traumą padeda sveikti.

Šiuo metu atliekame antrosios kartos, arba represuotų žmonių vaikų, tyrimą. Ir aptinkame labai įdomių dalykų. Dažniausiai žmonės rašo, kad, ačiū Dievui, atkūrus nepriklausomybę, mes pagaliau šeimoje atvirai apie viską pasikalbėjome. Dar neturime pakankamai šio tyrimo duomenų, bet kol kas panašu, jog duomenys poliarizuojasi į dvi grupes. Viena žmonių grupė sako, kad represijos, su kuriomis susidūrė jų tėvai, juos pačius paveikė teigiamai – jie nuo vaikystės turėjo kovoti už save, išsiugdė stiprų charakterį ir stuburą. O antra žmonių grupė tvirtina, kad tėvai buvo prislėgti, nervingi, o tai persidavė ir jiems – vaikams. Bet laukiame daugiau duomenų, kuriuos išanalizavus, bus galima daryti platesnes išvadas.

Prieš klausydamiesi pokalbio su psichologais Danute Gailienė ir Evaldu Kazlausku kalbėjome apie tai, jog Vakaruose psichologiniai tyrimai dėl nacių represijų prasidėjo faktiškai iškart po Antrojo pasaulinio karo. O kur tokie tyrimai prasidėjo Rytų Europoje, siekiant nustatyti komunistinių režimų padarinius?

Komunistinių represijų padarinių tyrimus pirmieji pradėjo lenkai ir bulgarai. Tačiau kokybine prasme rimčiausias tyrimas atliktas Rytų Vokietijoje. Kaip teigia mūsų psichologai, profesoriaus Andreaso Mėrkerio atliktas tyrimai buvo bene metodologiškai stipriausias ir išsamiausias.

Kokie rezultatai gauti Lietuvoje?

LGGRT centras kartu su Vilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedros psichologų, vadovaujamų prof. Danutės Gailienės, grupe ištyrė pusantro tūkstančio buvusių politinių kalinių, tremtinių bei kitų represuotų asmenų. Tyrimo metu paaiškėjo, jog visų šių žmonių trauminė patirtis kur kas sunkesnė nei tų, kurie nepatyrė politinių represijų, tačiau gyveno komunistinio režimo sąlygomis.

Kuo pasireiškia ši trauminė patirtis?

Tyrimo autoriai konstatuoja, kad pirmiausia daugumai nukentėjusiųjų būdingos įvairios somatinės, psichologinės ir socialinės problemos, jiems sunkiau adaptuotis visuomenėje ir pan. Jau mūsų pokalbyje Danutė Gailienė minėjo, kad tėvų traumų poveikis netgi atsiliepia antrajai kartai. Aišku, dažniausiai tie išgyvenimai pasireiškia emociniu lygmeniu.

Bet ar tai nereiškia, kad faktiškai visa tauta yra paveikta įvairių okupantų smurto? Juk Lietuva neteko daugybės žmonių per tas okupacijas ir, ko gero, neliko šeimos, kurios tai nebūtų palietę?

Istorikai skaičiuoja, kad Lietuva neteko apie 600 tūkstančių gyventojų. Vien politiniais motyvais sovietai suėmė daugiau nei 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Atsižvelgiant į įvairių surašymų duomenis, išeitų, kad nuo visų okupacijų realiai nukentėjo net 33 procentai Lietuvos gyventojų. Tačiau jie juk turėjo šeimas, artimųjų, giminaičių. Kita vertus, daugiau nei 70 procentų tremtinių buvo moterys ir vaikai iki 16 metų amžiaus, o iš jų tremtyje mirė daugiau nei 30 procentų. Be to, nepamirškime ir tų, kurie nebuvo išvežti į Sibirą. Jie visi nebuvo saugūs, nes nė vienas žmogus negalėjo būti tikras, kad rytoj-poryt jo nesuims, neišveš, nenužudys. Visa tai sudėjus, žinoma, išeitų, kad faktiškai visa tauta iki šiol tebejaučia bolševikinių represijų padarinius, ir tai yra rimta problema, kurią turime pripažinti. O pripažinę, matyt, sugebėsime tos praeities ir atsikratyti.

Tačiau, ko gero, sunkiausias traumas patyrė tie žmonės, kurie buvo tardomi bei kankinami?

Be abejonės, tik, ko gero, sunku būtų pateikti objektyvią statistiką. Žinome, kad pokario metais žuvo apie 22 tūkstančiai Lietuvos partizanų, ryšininkų bei rėmėjų. Paprastai visi jų šeimų nariai būdavo suimami. Vadinasi, reikėtų pridėti dar mažų mažiausiai 60 tūkstančių. Daugelis jų buvo tardomi. Jau sakiau, kad dėl politinių motyvų buvo suimta apie 200 Lietuvos gyventojų. Ką jie patyrė, galime tik įsivaizduoti.

Matyt, kone vienintelė terapijos priemonė tokiems žmonėms yra išsipasakojimas, išsikalbėjimas. Tačiau šiais laikais turbūt nėra daug tokių, kurie galėtų išklausyti?

Žinoma, sudėtinga kalbėti sienai... Tačiau išleista nemažai tų žmonių prisiminimų, o tai taip pat savotiška terapija. Kita vertus, dažniausiai juos skaito represijas patyrę žmonės. Kad tiems žmonėms svarbu, jog juos išklausytų, minėjo ir profesorė Danutė Gailienė.

Kiek dabar Lietuvoje gyvena žmonių, patyrusių politines represijas? Gal nėra tokios statistikos?

Tokia statistika yra, ir ji pakankamai tiksli. Pagal Lietuvos respublikos nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų įstatymą, šiuo metu gyvena 53 tūkstančiai nukentėjusiųjų statusą turinčių žmonių. Didžioji jų dauguma yra sovietinių represijų aukos. 36 tūkstančiai – tai buvę tremtiniai, 4,5 tūkstančio – politiniai kaliniai ir 12,5 tūkstančio – kiti represuotieji asmenys.

Kalbėjome apie LGGRT centro ir profesorės D.Gailienės vadovaujamos psichologų grupės atliktą psichologinį tyrimą. Kaip konkrečiai jis buvo atliekamas?

Atliekamas buvo dviem būdais: individualus interviu ir paštu nusiunčiant atitinkamus klausimynus. Visi rezultatai publikuoti profesorės sudarytoje bei LGGRT centro išleistoje knygoje „Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai“.