Vasario mėnuo, šalta, minus dvidešimt. Aš vėl Sankt Peterburge. Po ketvirčio amžiaus. Tik tuomet buvo baltosios naktys. Jis ir dabar baltas kaip svajonė, kaip sapnas. Žiemos rūmų, XIX a. kiemų, poezijos ir stebuklo miestas. Mano gyvenimo miestas. Mano nostalgija. Sankt Peterburgas ir jo balsai, šviesotamsa, ilgesys. Jo tyla, kurią nežinai kaip perteikti. Meilė, niekuomet nesibaigianti. Daugiau nelauksiu ketvirtį amžiaus.

Kaip prisiliesti, kaip prakalbinti Tave, Šiaurės Venecija? Kokia kalba apsakyti Tave, nepakartojamasis Rusijos lange Europon? Kiek gyvenimų, kančių ir kraujo prireikė, kol buvai suręstas Petro Didžiojo paliepimu – lemtis Tavo rūsti, kaip ir kiekvienos įkūnytos svajonės – blokados mieste, Mandelštamo mieste, barikadų, perversmų ir revoliucijų, teatro, knygų ir Šiaurės rimties Šventasis Piteri. Petrograde, Sankt Peterburge...  

Pirmiau buvo kelionė. Traukiniu. Gan patogiam kupė drauge su br. Gediminu OFM. Nežinau, kodėl dokumentuose, išduotuose mums kartu su Rusijos viza, kelionės tikslas buvo nurodytas – „Maskva“ (juokavom: gal Rusijoj visi keliai Maskvon veda?). Kertant sieną, klausėme mus tikrinančių pasieniečių, kodėl taip, juk vykstame kiton pusėn. Jie sakė nekreipti dėmesio, nesvarbu, sakė ir imigracijos tarnybos darbuotojai, tad pildydami pasienio dokumentus, vienas kelionės tikslą, rodos, įrašėme „Maskva“, o kitas – „Sankt Peterburgas“: iš tikro jokio skirtumo: net nežvilgtelėjusi į užrašus, kažkokia ponia įsikišo juos kišenėn. Sankt Peterburge, jau apsistoję pas brolius pranciškonus, kitą dieną puolėme ieškoti firmos, registruojančios atvykėlius: klaidžiojom didžiuliame peterburgietiškame pastate, verslo centre, kur ant kiekvienų durų vis kitoks užrašas – štai ant vienų skaitome: „Centr rešenyje problem: vojenaja tema“. Įžengiame. Impozantiškas, didžiulis kabinetas, beveik skoningas lengvas kičas a la XIX a. Kabineto gale - rašomasis stalas, iš už kurio pakyla vyriškis papurentais plaukais ir kaip mandagus liokajus klausia: „Čevo izvolite?... Net, my rešajem problemmy vojennych, vašy problemy rešajut v sleduješčem kabinete“. Taip, tikrai.

Kitame kabinete dirbančios merginos išsprendžia mūsų problemą, įregistruodamos mus abu kaip viešbučio „Dostojevskij“ gyventojus. Nereikia nė sakyti, kad mes ten kojos įkėlę nebuvom – tik atsitiktinai kartą pro jį pravažiavome.. Vykstant atgal, vėl kertant sieną, jau kiti pasienio tarnybų darbuotojai mums paaiškino, jog firma, mus registravusi, naudojosi mūsų neišmanymu ir taip užsidirbo iš mūsų pinigų neteisėtai, nes nuo sausio Rusijoje galioja kitas registracijos įstatymas, firmų paslaugomis naudotis nereikia. Bet dabar jau - tiek to... Baudos mokesčio neprašė. Tiek apie kelionės ypatumus, apie tvarką ir netvarką, apie kintančius papročius ir nekintančias naujoves.

O Sankt Peterburgo veidas išliko. Jo širdyje nėra stiklinių dėžių, prekybos monstriškųjų akropolių ar horizontą užstojančių verslo centrų naujųjų pastatų (patys centrai egzistuoja, bet įkurdinti XIX a. Peterburgo namuose). Visos modernybės - tolimesniuose, „miegamuosiuose“ rajonuose, kur beržnevinės architektūros „šedevrų“ jau niekas nesubjauros... Vilniau, liūdesy mano, kodėl leidais taip skriaudžiamas tu?

Sankt Peterburgas. Jei manęs paklaustų – o koks įspūdis, atvykus po 25-erių metų, – turbūt atsakyčiau: laisvė, veržlumas, verslumas – minios žmonių, skubančių, lekiančių, minios besileidžiančių eskalatoriais į metro požemius. Vilnius, grįžus iš Piterio, tikrai tėra „kaimas mano“(anot M. Martinaičio) – net ir su savo stikliniais monstrais...

Eini Nevskio prospektu ir girdi grojant kažką panašaus į „The Beatles“ – dar truputį paėjęs pamatai tipišką peterburgietišką „bromą“, išneštas dvi kolonėles, būtent iš jų besiliejančią muziką ir kokių 60 metų (taigi, hipiuojančiųjų kartos) kailinukais vilkinčią damą – palaidais plaukais, keliose vietose perplėštais džinsais, transe šokančią tosios muzikos garsų fone... Arba: pasuki ir užu gatvės kampo sutinki tokį dekadentiškai apsirengusį devyniolikmetį; ne, tai ne tik drabužiai – laikysena, eisena, jausena. Junti – XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. Gal ir išties ten atsidūrei?

Kavinės, klubai, restoranai. Nevskio prospekte – tikrai kas penktas žingsnis. Nesuskaičiuojamai daug. Keli „greito maisto“ tinklai. Gali pasirinkti virtuves – ir pagal kainas, ir pagal skrandį. Itin kultūringas aptarnavimas. Meniu įvairovė. Vakare – gal viliojamai, gal atgrasiai (nelygu, kieno žvilgsniui) šviečia neoninės reklamos, kviesdamos į klubus ir jų organizuojamus vakarėlius.

Laiko dvasia tikrai ne visuomet piktoji. Bet vis dėlto, kai matai naująjį slengą braunantis į informacinius skydus, spausdintus leidinius ir katalogus darosi nejauku – kirilica rašoma  „business breakfast“, „business lunch“ („verslo pusryčiai“, „verslo priešpiečiai“), vienoje vietoje radome „jabločnyj cake“ („obuolių pyragas“), šalia įrašyti angliški patiekalų pavadinimai. Prie automobilių stovėjimo aikštelės rašoma tik „parking“, viebučių iškabose matome „hotel“, žodis „kafe“ taip pat jau „nebeveža“, skaitome tik „coffe house“ (kirilica, žinoma). Bet įdomiausia mums buvo regėti metro vagono informaciniame stende skelbiamas cheminės valyklos paslaugas, kurios pavadintos labai paprastai – „kliningovyje uslugi“ (angl. „cleaning“ – „valymas“)...

Muziejai. Dalis jų savo apleistumu panašūs į anuos, sovietmečio reliktinius padarus. Šiaip sau atrodo ir Ermitažas. Tačiau aprūpintas naujausia kompiuterine įranga. Kontrastai, prieštaros, žinoma, ir bilietų kainų diferenciacija visuose muziejuose; užsieniečiams jos vienokios, Rusijos piliečiams – kitokios (daug mažesnės).

„Supermarketų“ centriniuose miesto rajonuose, kaip jau minėjau, nėra. Išskyrus vieną jų rūšį – vadinamuosius „knygų supermarketus“. Jie užėmę senųjų namų 7 – 8 aukštus. Neįsivaizduojama knygų įvairovė. Atrodo, kad visa, kas geriausia visose srityse, rusiškai jau išversta. Ir išleista. Tie „knyginiai supermarketai“ dirba visą parą. Peterburgiečiai skaito visur – belaukdami visuomeninio transporto, lėkdami šaligatviais, sėdėdami metro vagonuose. Skaitantis miestas. Per penkias dienas nematėme nė vieno girto žmogaus. Nežinau, kodėl. Gal jie slėpėsi nuo šalčio, gal milicija greitai juos „supakuoja“. Tiesa, gėrimų parduotuvės ir skyriai ten dirba nuo ryto iki 23 valandos.

Kultūriniai renginiai ir reginiai – kiekvieną vakarą apie kelias dešimtis. Europinio, pasaulinio lygio. Ak, tiesa, kreiseris „Aurora“, nuo kurio šūvio, anot legendos, prasidėjo bolševikinis spalio perversmas. Ten kur jį rasdavau prieš ketvirtį amžiaus – NERADAU. Panašioje Ermitažo (Žiemos rūmų) artumoje stovi kitas kreiseris – night club. O šokolado parduotuvių Sankt Peterburge ir absoliučiai, ir santykinai daugiau nei Vilniuje. Kiekvienoje jų – savi šokoladiniai Lenino biustai. Juos gali valgyti.

Aš atvažiavau į Sankt Peterburgą. Ir nepamačiau nieko panašaus į tai, ką rašo mūsų spauda. Praėjusiais metais buvau Minske. Ir ten mačiau viską ne taip. Kažkas negerai mūsų karalystėje, mes apsupti kreivų veidrodžių. Kreivų žiniasklaidos veidrodžių. Tyrimai skelbia, jog nemokame skaityti. Matyt, todėl tie veidrodžiai taip „limpa“ prie mūsų. Mėgstame schemas. Juoda – balta, be niuansų.

Rusija ir Baltarusija skirtingi kraštai. Net labai. Minskas – išpuoselėtas, švarus, vakarais ir naktį puikiai apšviestas. Yra užsienietiškų bankų, firmų, prekybos tinklų filialų. Tik daug valiutos keityklų. Kaip pas mus kokiais 1995 metais. Prekybos centruose prekiaujama mugių principu. Minskas – negyvas miestas. Jis tik dar pompastiškesnis, nei sovietmečiu, jo švara ir tvarka tokios parodinės. Ten nėra klubų, o retose privačiose kavinukėse aiškiausiose vietose kabo daugybiniai įvairių valdžios institucijų leidimai dirbti (tipo, buržujai, bet tokie mūsiški, paklūstantys). Nepas.

Sankt Peterburge mėginau suprasti, ką reiškia toji „valdoma demokratija“, kaip ji gyvuoja veržliame ir dinamiškame, beje, labai europietiškame didmiestyje (o, žinau, kad tai ne visa Rusijoje – bet josios provincijoje juk nebuvau, lyginti negaliu). Klausiausi Lietuvos konsulo E. Bajarūno pasakojimo apie tai, jog opozicijos leidinių čia daug, kad klesti alternatyvioji jaunimo kultūra, jog net tuomet, kai artimi Kremliui magnatai susiperka žiniasklaidos priemones, jos toliau kritikuoja valdžią. Jos nekeičia stiliaus, kitaip niekas nepirktų. Bet yra riba. Ji daugiau jaučiama, nei matoma. Ji - tampri ir, ko gero, silpnesnė, nei atrodo. Ta riba peržengiama. Tik ne per daug dažnai. Kremlius siekia kontroliuoti subtiliau. Daug subtiliau, nei mes įsivaizduojame. Kontroliuoti Rusijos visuomenę nėra taip paprasta. Kartoju – tai ne Baltarusija, tai – privataus kapitalo šalis.

.

Ir vis dėlto. „Putinizmas“ nėra tik mitas. Ideologija kuriama. Ermitaže gali prisėsti prie kompiuterio ir užsisakyti įvairių programų. Viena iš jų – istorinė, pasakojanti Rusijos XX a. virsmus. Ten sužinai, jog vadinamoji „spalio revoliucija“ vadinama katastrofa. Tačiau po „katastrofos“ vykęs gyvenimas, kurio negalima atmesti. Jį reikia integruoti, įtraukti ilgametės imperijos savastin. Taip, dabar demokratija, sakoma kompiuteriniuose žaidimuose vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Bet imperijos buvo daugiau. Daug, pernelyg daug ten nostalgijos imperatoriams, užkariavimams, karo žygiams. 

Kas gi yra tasai Vladimiras Putinas? Kiek „putinų“ šiandienėje Rusijoje? Na ir visai toks „lietuviškas“ klausimas: kas už jo nugaros? Dar neseniai, per pirmąją kadenciją, buvo šiandienis aršus opozicionierius Michailas Kasjanovas – daug kalbėta apie liberalias reformas, apie galimybę „išjudinti“ naująją verslininkystę. Ji stipriai „pajudinta“, bet... „Jukos“ byla – tik preliudas. Antroji kadencija – vis didesnis susidomėjimas energetikos ištekliais. Energetika – imperializmo šaltinis. Žemės ištekliai priklauso valstybei. Privatus kapitalas čia viso labo nuomininkas. Nafta, dujos ir kiti žemės lobiai gundo naudoti galios principą visur. Pirmiausia – tarptautiniuose santykiuose. Ir kurti ideologiją, tam principui atstovaujančią. Kas gi tie dabartiniai Rusijos oligarchai? Ta pati sovietinė nomenklatūra. Jai nereikia verslumo. Jai reikia išteklių ir pelno. Oligarchai tarnauja Kremliui ar Kremlius jiems? Koks skirtumas. Tiesiog labai nepatrauklus tandemas.

Ne, ne mūsų apžvalgininkai, o patys rusai – Kiseliovas, Piontkovskis – kalba apie stiprėjančią kovą dėl valdžios Kremliuje. Situacija sudėtinga. Situacija šizofreniška. Oficialiai skelbiama apie siekį įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją, apie siekį sudaryti naują sutartį su ES. Ir tuo pačiu metu - jau pusę metų vienai ES šaliai (Lietuvai) „Družbos“ naftotekiu netiekiama nafta, kitai ES šaliai (Lenkijai) kliudoma Rusijos rinką aprūpinti mėsa, trečiai (Estijai) grasinama ekonominėmis sankcijomis ir visą savaitę nebuvo imtasi jokių priemonių nutraukti jos ambasados Maskvoje blokadą. Situacija per daug primena paskutinius M. Gorbačiovo valdymo metus Sovietų Sąjungoje. Tai grėsminga. Tuomet, 1991-aisiais, irgi buvo deklaruojamos demokratinės vertybės ir siekis sieti Sovietų Sąjungą su vis labiau globalėjančiu pasauliu.

Vidinė SSRS realybė buvo kitokia. Michailas Sergejevičius sakė, kad jis nieko nežino apie savo kariaunos veiksmus „nepaklusniose“ respublikose. Viskas slinko perversmo link. Šiandien Kremliaus atstovai sako, jog jie neturėjo nieko bendra su Gario Kasparovo sulaikymu oro uoste, neleidžiant jam atvykti į Samarą. O jei iš tikro neturėjo? Jei padėtis nėra tokia jau valdoma, kaip mums atrodo? Ir jei bus koks nors naujas GKČP, ar atsiras jį sustabdysiantis dar vienas Jelcinas?

Žinoma, viskas gali pasikeisti. „Rusija neprognozuojama – ir tai gerai“, - kažkaip panašiai kalbėjo G. Kasparovas. Būdamas Sankt Peterburge supratau, jog šio miesto ilgesys man padeda neprarasti Peterburgo; bet naujai jį atrasti reikia šiandien – ten, kur naktiniai barai ir geriausios parduotuvės, šiuolaikinio didmiesčio proletariniai rajonai beigi šokoladiniai leninai, kur alternatyvaus roko klubai ir visur besiskverbiantis anglizuotas slengas. Ilgesys man primena F. Dostojevskio, L. Tolstojaus, A. Achmatovos ir O. Mandelštamo, A. Sacharovo, S. Kovaliovo ir J. Boner Rusiją, taip pat 1991 metus – už Lietuvą kovojančią B. Jelcino Rusiją. Šiandien turiu atrasti M. Kasjanovo ir Zemfiros, M. Laslo (tokia madinga, europietiška Piterio dainininkė) ir komercinių televizijų šou Rusiją, verslo ir pavargėlių nevilties Rusiją, B. Akunino, L. Ulickajos, V. Pelevino ar A. Marininos Rusiją. Mes šalia. Ir jau toli. Per toli. Mes negirdim vieni kitų. Neduok Dieve, būtų įgyvendinta konservatorių „svajonių programa“ apie „Rusijos sulaikymą“, ar kaip ji ten vadinas... Tokia atsiribojimo ir kurtumo programa.

Fatimos Mergelė ragino melstis už Rusiją. Kas begali būti arčiau nei tas, už kurį meldies. Privalai melstis. Net ir nenuspėjama Rusija yra Visagalio rankoje. O gal dėl to ir nenuspėjama, kad yra Jo rankoje ypatingu būdu? Popiežius meldėsi už Rusiją. Malda yra dar vienas šansas, pats tikriausias, kad gal neatsidursime ant bedugnės krašto.

Tuo „gal“ ir viliuosi. Bet ne tik. Sankt Peterburge, netoli mūsų gyvenamos vietos, yra judri pėsčiųjų perėja. Piko valandomis, dar degant raudonam šviesoforo signalui, ties perėja lūkuriuodavo minios žmonių. Užsidegus žaliam – plūsteldavo. Ir eidavo eidavo, net ir tuomet, kai žalias įsijungdavo automobiliams. Jie, automobiliai, būdavo priversti sustoti. Nes žmonės tokie solidarūs padarai – eidavo ne po vieną. Miniomis.

Taip ir matau Rusiją. Žengiančią ten, kur uždegamas raudonasis „stop“. Nepaisančią taisyklių. Dažnai net ir tuomet, kai įžiebiama žalia. Ar čia viltis? Jei ne, ar yra dar koks kitas pasirinkimas? Aš už viltį.

Nuotraukos Br.Gedimino Numgaudžio OFM.

Užrašė Milda Bagdonaitė

Bernardinai.lt