Lietuvoje iš kūrybos pragyvenančių meno žmonių itin mažai, pavyzdžiui, ilgai romaną rašantis prozaikas ar didelę drobę tapantis dailininkas dažnai skursta, rizikuoja. Birželio pradžioje patvirtintoje Europos Parlamento ataskaitoje siūloma padidinti kultūrai skirtą ES biudžeto dalį, svarstoma, kaip pasiekti, kad kuo mažiau menininkų išvyktų iš ES, taigi ir iš mūsų respublikos. Tačiau praeis nemažai metų, kol bus sukurtas planuojamas Europos menininkų profesinis registras, įsigalios kūrėjams skirta elektroninė Europos socialinės apsaugos kortelė. Pagirtinas ir Europos Parlamento raginimas valstybėms apmokestinti komercinį meno kūrinių naudojimą, o ne patį menininkų darbą.

Po tokios įžangos smagu parašyti, kad praėjusios kadencijos Kauno miesto savivaldybės taryba pateikė kitiems respublikos miestams bei rajonams sektiną pavyzdį – šių metų sausį įsteigė stipendiją, mokamą iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto asignavimų Kultūros ir sporto plėtros programai, skiriamą Kauno miesto kultūros ir meno kūrėjų individualiems laisvos raiškos projektams bei programoms iš dalies finansuoti. Stipendijos dydis – iki dešimties minimalaus gyvenimo lygio (MGL) dydžių per mėnesį, trukmė – iki metų. Atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendijos skyrimo komisijos, vadovaujamos Adelės Echodienės, įvertinimą, Kauno miesto savivaldybės taryba 2007 m. nustatė vienuolikos (gauta trisdešimt keturios paraiškos) stipendijų (nurodant septynis ir aštuonis MGL) kvotą devyniems mėnesiams.

Jaunųjų projektai

Stipendijos nuostatuose pasakyta, kad „iki 25 proc. stipendijos skiriama jauniesiems kultūros ir meno kūrėjams“. Poetė Eglė Perednytė rašo rinkinį „Dvi knygos – diptikas Meilei“, kurį sudarys dvi dalys: „Tamsoje giedantys paukščiai“ ir „Aš klausiausi nutilusios“. Pirmojoje knygos dalyje skaitysime autorei artimą poetinę prozą ir eilėraščius, antrojoje – lyriką. „Apie poeziją labai sunku pasakoti, – sako Eglė. – Mano kūryboje meilė žmogui labai glaudžiai persipina su meile Dievui“.

Skulptoriaus Mindaugo Jurėno projekte „Maketo dimensija“ naudojant archetipus (plytas) pateikiami naujadarai. Menininkas jau sukūrė vieną objektų ciklą ir intensyviai bando perprasti žmonijai nuo Romos imperijos laikų gerai pažįstamą plytą. M. Jurėnas: „Plytos dydžio keitimas sukuria precedentą – maketo įspūdį. Mastelis priklauso nuo suvokėjo pozicijos – susitapatinti su objektu, keičiant suvokimo dimensiją, ar priartinti kūrinį prie vartotojiško prado (1:1)“. Projektas atspindi XXI a. daugiaveidiškumą, naujai pažvelgiama į žmogaus santykį su aplinka, improvizuojama, kuriami paradoksai ir tuo pačiu metu sugrįžtama prie kertinių kultūros diskursų. Skulptorius analizuoja objektų interjero-eksterjero santykį, kūrinys-maketas stengiasi užkariauti erdves, o statiškoji plyta tampa mobili ir interaktyvi. M. Jurėnas mūrijimą gražiai įmato kaip meditacijos formą.

Dailininko Gintauto Lenavičiaus sumanyto projekto-akcijos „Miestas – atvira galerija“ metu jaunųjų menininkų darbai bus eksponuojami kasdienėse Kauno erdvėse. Pats G. Lenavičius sukurs interaktyvius, socialiai angažuotus meno kūrinius-instaliacijas ir juos integruos į sumaištingą miestovaizdį. Akcijos organizatorius mano, kad ir jaunųjų menininkų kūryba, ir apskritai šiuolaikinis menas miestelėnams mažai pažįstami, tad projektas-akcija informuos žiūrovus, lavins jų vaizduotę. Svarbu ir tai, kad „Miestas – atvira galerija“ pagyvins, pagražins Kauną, prisidės prie jo įvaizdžio kūrimo.

Kad dainos, muzika skambėtų

Net trys stipendijos skirtos chorvedžiams. Rolandas Daugėla keturis miesto chorus rengia tarptautiniam konkursui „Mundi Cantat“ (Čekija), Pasaulio lietuvių dainų šventei, organizuoja tarptautinį konkursą „Cantate Domino“. Leokadijos Stefanijos Januškienės rūpestis – 2007-2008 m. chorinio meno šventės, nauja mišraus choro „Gintaras“ programa. Į skambučius atsiliepė tik mišraus choro „Leliumai“ meno vadovas, visuomeniškai aktyvus Albinas Petrauskas. „Gaila, – sakė jis, – kad chorų Kaune sumažėjo. Pirma, lemia objektyvios gyvenimo sąlygos, antra, vidurinių mokyklų, gimnazijų vadovai. Organizavome Lietuvos vidurinių mokyklų ir gimnazijų mokyklų mišrių chorų konkursą „Dainuok ir keliauk“, nugalėtojams – kelionė į užsienį. Rezultatai, deja, nedžiugina. Vis mažiau dainuoja berniukai, jaunuoliai. O choro buvimas tiek nedaug kainuoja – tereikia chorvedžio ir geranoriškai nusiteikusio mokyklos vadovo“. A. Petrausko vadovaujamas choras aktyviai ruošiasi Pasaulio lietuvių dainų šventei, rengia baroko muzikos programą, pasitinkant „Leliumai“ 35-metį ketinama išleisti kompaktinę plokštelę.

Kompozitorius Vladas Švedas, skyręs miestui ne vieną muzikos kūrinį, pagalvojo apie Kauno simfoninį orkestrą ir specialiai jam rašo trijų dalių IX simfoniją: „Rytas santakoje“ – virš miesto pateka saulė, sklaidosi rūkas, ten, kur, pasak Adomo Mickevičiaus, „Nemunas Nerį tvirtai apkabina“, stoviniuoja žvejai; „Amžinoji ugnis“ – elegiška nuotaika, susimąstymas apie Tėvynę, aukuro ugnis – ne cigaretei prisidegti; „Laisvės alėja. Miesto šventė“ – ragų muzika, linksmybės, šurmulys“.

Rūsti, tačiau supoetinta tikrovė

Kompozitorius V. Švedas sakė, kad simfonija ir romanas jam panašūs – svarbu subrandinti sumanymą, pradėti kurti, o tada laukia ilgas, įdomus darbas. Prozininkas Petras Venclovas užsimojo parašyti didelės apimties romaną „Kartybių taurė – iki dugno“. Romane pasakojama apie Lietuvos istorijai reikšmingas 1949-1951 m. partizaninio pasipriešinimo okupacijai kovas. „Kartybių taurėje...“ rasime tuomečio Kauno vaizdų, greta jų – kaimo buitis. Folkloro atspindžiai, civilizacijos nepaveikto žmogaus pasaulėjauta, bunkerių ir slėptuvių aprašymai, kovų atpasakojimai... Apie viską – romane. Tačiau tai ne dokumentinis, o psichologinis romanas, iš esmės pagrįstas menine autoriaus išmone, žinoma, neprasilenkiant su vaizduojamojo laikotarpio tikrove.

Romane „Kartybių taurė – iki dugno“ – klasikinio pobūdžio charakterių galerija, iš kitų knygų atpažįstamas poetiškas P. Venclovo stilius.

Fotografija, tekstilė, stiklas

Tapytoją Vytautą Tamoliūną labai rimtai paviliojo fotografija, jis pateikė net dvi paraiškas, įsipareigodamas įamžinti Kauno menininkų šeimas ir parodyti įvairiapusį, dažnai ir nykstančio Kauno vaizdą.

V. Tamoliūnas: „Esame užversti intriguojančių žmonių portretais, o tie veidai dažniausiai mums nieko nereiškia. Pamatyti ne monotonišką tapatybę, bet unikalumą, kultūrinius pėdsakus veide, žmogaus charakterį, sielos atspindžius, – toks projekto „Kauno menininkų šeimos“ uždavinys, kurio siekiu ir jau esu pradėjęs įgyvendinti“.

Kitas sumanymas – pradėto fotografijų ciklo „Kaunas. Dienoraščio fragmentai“ tąsa. Fotomenininkas atsigręžia į ne kiekvienam pastebimus, nutolstančius miesto objektus, kurių buvimas kuria vietos dvasią, miesto aurą. Siekiama sustabdyti miestovaizdį, jo ženklus laike, priminti, kaip atrodė Kaunas, kol naujas laikas ištrynė senąjį.

Tekstilės meno bienalės „Textile“, organizuojamos dailininkės Vitos Gelūnienės, sulaukia kuo palankiausių dalyvių ir žiūrovų vertinimų, pagirtinas akcentuotas organizatorių dėmesys dominuojančioms tekstilės kryptims bei tendencijoms, ieškojimams, vienų ar kitų geografinių teritorijų menui. Šiemet žvilgsnis nukreiptas į Brazilijos, Pietų Afrikos ir Didžiosios Britanijos meną, bus pristatyta iki trisdešimties kūrinių.

„Textile“ kviečia Europos šalių aukštųjų mokyklų bakalaurus bei magistrus dalyvauti konkursinėje parodoje, ketina pristatyti apie keturiasdešimt darbų. Edukacinė „Textile“ dalis – projektas „Staklių pasakos ir juostų dainos“.

Menotyrininkei dr. Raimondai Kogelytei-Simanaitienei stipendija paskirta, kad būtų lengviau susikaupti akademiškai rimtam darbui, monografijai „XX a. Lietuvos meninio stiklo raida“ parašyti. „XX a. Pirmojoje pusėje į prieškario Kauną pateko gana daug įvežtinio, geros kokybės ir naujas modernistines sroves atspindėjusio dekoratyvinio stiklo, – pasakoja menotyrininkė, – kuris skatino ir vietinių meniškesnių stiklo dirbinių poreikį“.

Kada Lietuvoje pradėtas kurti unikalus dekoratyvinis stiklas, kokie garsūs dailininkai įvaldė gražų ir trapų meną, kaip kito stiklo plastikos meno samprata, kaip eksperimentuojama naujomis stiklo technikomis ir daug kitų žinių, svarbių ir menininkams, ir kiekvienam, besidominčiajam daile ir kultūra, sužinosime sulaukę monografijos.