Piotras Nikolajevičius Mamonovas (1951) – poetas, muzikantas, aktorius. Jis dar vaikystėje pajuto potraukį aktorystei, vėliau iš dviejų mokyklų buvo išmestas už tai, kad „rodė cirkus“. Trejus metus mokėsi Poligrafijos institute, bet, pajutęs savy bardo ir poeto talentą, metė mokslus ir ėmė kurti dainas. Maždaug 1982 metais įkuria vieną įdomiausių ir eksperimentiškiausių Rusijos roko grupių „Zvuki Mu“. Scenoje Mamonovas kuria mažus spektaklius su gitara rankose – tai muzikos, žodžio ir mimikos, plastikos junginys, išvirstantis į groteską, tarybinės visuomenės ir miesčioniškumo kritiką. Neatsitiktinai žymus anglų prodiuseris Brianas Eno, dirbęs su tokiomis pasaulinio lygio grupėmis kaip „Talking Heads“, „Roxy Music“ ir „U 2“, po veik metus užtrukusios pažinties su įvairiomis Rusijos grupėmis kontraktą pasirašė kaip tik su „Zvuki Mu“. Šis albumas pasirodė Didžiojoje Britanijoje 1989 metais, o netrukus buvo surengtas didžiulis turas po Angliją ir JAV, tačiau tų pačių metų pabaigoje, gerbėjų netikėtumui, grupė pranešė apie savo iširimą. Vėliau buvo ne vienas mėginimas grupę atkurti drauge įrašant naujus albumus bei koncertuojant, tačiau tai trukdavo itin trumpą laiką. Nuo to meto Mamonovas groja vienas, pats kuria ir muzikinius monospektaklius, misterijas: „Ar yra gyvybė Marse?“, „Šokoladinis Puškinas“. Jo poezija yra spausdinta ne vienoje anglakalbėje šiuolaikinės poezijos antologijoje.

Nuo 1988 metų Mamonovas gan aktyviai vaidina kine – „Adata“ (su V. Cojum), „Taksi bliuzas“, „Liūdesio laikas dar nepraėjo“, „Dulkės“. Praėjusiais metais Mamonovas atliko pagrindinį vaidmenį Pavelo Lungino filme „Sala“, kuris nacionaliniuose Rusijos kino apdovanojimuose pelnė geriausio filmo ir geriausio režisieriaus darbo nominacijas. Mamonovas vaidina seną, keistą vienuolį atsiskyrėlį, gyvenantį šalia vienuolyno, kuris visą laiką atgailauja dėl jaunystės nusikaltimo. Šis vaidmuo sutapo su paties Mamonovo gyvenimu – jis jau dešimt metų gyvena atsiskyręs kaime, maksimaliai apribojęs savo koncertinę veiklą ir atradęs tikėjimą į Dievą.

Mamonovo kūryba visada buvo priimama nevienareikšmiškai – vienus šokiravo stilistinis jo teatro ir muzikos absurdiškumas bei paties Mamonovo sceninis vaidmuo – jo herojus – dvasinis ligonis ištiktas epilepsijos, kiti gi jį laiko talentingu novatoriumi.

Bėgti reikia paskui kryžių

Ši diena buvo lietinga. Šlapia žolė, drėgmės pertekęs dangus, lėta Piotro Nikolajevičiaus kalba – kaip lašų tiškimas į skardinį stogą. Efanovo kaime, kur jau dešimt metų gyvena Mamonovas, – medinis paprastas namas. Čia jis priima gausybę žurnalistų, beveik niekam neatsako. Mūsų pašnekesys prasideda mano atnešta arbata, į kurią šeimininkas įtariai žiūri: „Žinote, aš geriu matę – tai vyriškas gėrimas, kartus ir stiprus, arba vandenį – labai skanaus yra visai čia pat“.

Čia, toli nuo miesto, viskas kitaip: amžina tyla ir vaizdas už lango nesikeičia – tik metų laikai kiekvienas savaip šį vaizdą išdažo.

Piotrai Nikolajevičiau, ką Jums reiškia gyvenimas kaime?

Rojuje gyveni, o vis maža, visą laiką norisi kažko dar... Aš manau, kad tos situacijos, į kurias mus atveda Viešpats, visada yra geros. Aš niekur nebėgau ir nesislėpiau, kaip kai kurie žmonės kalba. Ir gyventi glūdumoje niekada neplanavau – gimiau ir užaugau pačiame Maskvos centre. O dabar atsiradau čia. Tačiau jei jau Jis mane čia atvedė, vadinasi, čia ir yra mano vieta.

Sakoma, kad vieta keičia žmogų. Ar Jus pakeitė?

Taip, rodos, vieta liko tokia pat, kaip buvo, o štai visa, kas anksčiau teikė malonumą, tapo nuobodybe. Matyt, tokia Dievo valia. Na, atvežė man draugai kažkokios stebuklingos žolės iš Indijos, sukaupiau milžinišką kolekciją šiuolaikinės muzikos, galų gale, likau vienas, niekas man čia netrukdo... Galvotum: parūkytum, prigultum ir klausyk muzikos, „gaudyk kaifą“. Bet negaliu. Po valandos galvoju: „Dieve mano! Kaip buvo gera, kai buvau su Tavimi! Kaip aš skraidžiau!“ Juk aš parašiau šimtą dvidešimt puikių eilėraščių per tris vasaros mėnesius – per visą savo gyvenimą tiek neparašiau! Štai kokios dovanos iškart – tik imk! Ir aš visa tai vėl panardinau į purvą. O jei aš pūvu, tai ir Bažnyčia, Kristaus kūnas, mano šone pūva. Ir aš dėl to verkiu, bet, matyt, verkiu nenuoširdžiai, palieku sau plyšelių nevalyvų... O Viešpats visa tai mato.

Pastaruoju metu Jūsų namai – žurnalistų piligrimystės vieta. Koks turėtų būti stačiatikių žurnalas, kad būtų įdomus Jums?

Man nereikia jokio pravoslaviško viršelio, pravoslaviško kaip etiketės. Kaip ir kur nuvyko Ganytojas, kaip vaikeliai dvasingais veidais iš turtingo dėdės gavo po sausainį ir kaip visa tai šventikas švęstu vandeniu apšlakstė. Aš, Petia Mamonovas, sau keliu gyvybiškus klausimus: kaip man šiandien gyventi, kaip susitvarkyti su savo nuodėmingu, iki kraštų parako pripildytu padaru. Štai kas man yra svarbu! Neseniai pas mane atvyko jaunas žurnalistas ir sako: „Piotrai Nikolajevičiau, paimkite kastuvą ir papozuokite mūsų skilčiai „Žvaigždė su kastuvu“. Aš jam atsakau: „Luktelėkite, Jūs man duokite savo laikraštį pažiūrėti, tuomet aš nuspręsiu, ar verta“. Pasižiūrėjau, o ten šlovė patriotizmui, rusofilizmui ir panašūs dalykai... Na. jau ne... Dėkui.

O tai, ką Jūs kartojate kiekviename interviu, ar tai gali kam nors padėti?

Žinoma! Todėl ir kalbu. Kaip man dabar gyventi, kodėl negaliu susitvarkyti su savo nervingumu, kodėl negaliu įveikti savo blogų įpročių, kodėl? Štai žurnalas „Nenuobodus sodas“ apie mane parašė: juokdarys, arlekinas, krikščionis. Koks gi aš krikščionis? Aš dešimt metų Bažnyčioje, bet savęs krikščionimi nelaikau. Negaliu pamilti Dievo už viską labiausiai, man tai nepavyksta. Žinau Jo žodžio tiesą ir kad visa laimė pas Jį, ir visa, kas geriausia, – ten... Bet viską darau savaip. Štai, paskambino žmogus, paprašė pagelbėti – nesinori niekur važiuoti, bet viską meti ir vyksti. Štai krikščionybė. O jei sakai: „Ženia, aš taip užsiėmęs, gal kitą savaitę“ – tai jau ne krikščioniška, o tiesiog įprastas mandagus gyvenimas. Juk galima būti padoriu žmogumi ir be tikėjimo, tiesa?

Tai ir drasko mane pusiau! Tačiau kelio atgal nėra. Kartais galvoju: kur gi aš patekau?... Nuodėminga mintis, tačiau tai ne murmėjimas prieš Dievą. Tai kas kita: aš bėgau paskui džiaugsmą, paskui susižavėjimą, o bėgti reikia paskui kryžių ir paskui Kristų.

O kaipgi Jūs „visada džiaugiatės“?

Visada džiaugtis – tai kitoks džiaugsmas, Šventosios Dvasios džiaugsmas, dvasinio gyvenimo džiaugsmas, o ne toks kvailas – išgėrei ir džiaugiesi. O jei myli tik save, koks jau čia džiaugsmas? Patikrinkite kiekvienas save, ar mokate mylėti taip, kad pamirštumėte viską, kad galvotumėte kaip jaunystėje tik apie mylimą. Štai turi mylimą merginą ir galvoji tik apie tai, kaip jai pasitarnauti, kad tik neįsižeistų. Pažiūrėjo kreivai – visą naktį nemiegi. Apie save išvis negalvoji! Net kūniškai, net žmogiška meile save pamiršti, o čia... Kaip tokį tikėjimą įgyti ir kryptingumą, kad pamirštum nuolatinius savo „noriu“? Vardan mūsų Viešpaties, kuris yra gyvas ir štai čia šalia mūsų sėdi klauso, ką aš nusidėjėlis kalbu. Aš šitiek kvailysčių Jam iškrėčiau, tiek sykių įžeidžiau, o Jis viską atleidžia: aš vis dar gyvas...

Sunku perlaužti savo širdį ir nukreipti ją Dievo link. Kai tai pavyksta, visa kita lengva ir paprasta. Iš patirties žinau, nes Viešpats iš savo malonės man duodavo tokių minučių, kai įsijungdavo kažkas galvoje ar galvodavau: kaipgi aš gyvenu? Kodėl aš taip veržiausi į nuodėmę, ką joje radau? O paskui viskas vėl iš naujo...

Ar tai, ką Jūs darote scenoje, tai, ką rašote, padeda kovoti su nuodėme?

Tai Dievo dovana, ji nepadeda. Tai, mano galva, tarnystė. Ačiū Dievui, kad Jis suteikė man tokią dovaną, kuria aš galiu tarnauti žmonėms. Tikiuosi, kad šiame savo darbe esu sąžiningas. Juk aš pats turiu labai mažai su tomis dovanomis, kuriomis mane apipila Dievas. Todėl atsakingai turiu gyventi: kam daug duota, iš to bus daug ir pareikalauta.

Mes ne gydytojai, mes – skausmas

Mamonovas kalba emocionaliai, bet tolygiai, nenutyla laukdamas klausimų, o tik trumpam stabteli, kol vėl galės kalbėti. Žinoma, visai ne taip, kaip spektaklių metu scenoje – karštai, ant ribos tarp žaidimo ir beprotybės – visiškai kitaip: tyliai, bet su begaline vidine įtampa ir skausmu. Šypsosi: „Su manimi žurnalistams lengva, aš valandomis, net dienomis galiu kalbėti nenutildamas... O kodėl? Nes tai mano didysis skausmas, apie tai galvoju visąlaik“. Tačiau ir teatre, ir čia, trobos prietemoje, tai vienas ir tas pats žmogus – štai ir išsprūsta smagi, kiek pamišėliška nata: „Tai yra laimė, kai iš jūsų juokiasi! Klounas – pats garbingiausias titulas. Kas yra klounas? Tai žmogus ne iš šio pasaulio. Aš nenoriu gyventi šio pasaulio vertybėmis, jos, pasakysiu žargonu, manęs neveža.

Jūs kieno pusėje ginče, ar suderinama stačiatikybė ir roko muzika?

Juk klausimas visada keliamas: kaip? Kas yra kūryba kaip tokia, ypač „rokenroliniai šokiai“ – visa tai velniški reikalai. Aš iš principo su tuo nesutinku. Jei yra dovana, kažkaip ją reikia nešti žmonėms, nes talentą į žemę užkasti nei šis nei tas. O jei kalbame apie formą... Kodėl būtinai turi viskas būti taip: su gitara žvakių šviesoje, tyliai, ramiai? Visa tai chaltūra! Štai skaitau metropolitą Antonijų Surožskį: „Tuo metu, kai dailininkas mėgina savo kūrinį padaryti paties tikėjimo iliustracija, dažniausiai dalimi jam pavyksta tik chaltūra“. Tokie ir panašūs pavyzdžiai tik atbaido žmones nuo krikščionybės. Normalūs žmonės, turintys skonio supratimą ir proto, kitaip nė negali reaguoti. O tokių ir yra dauguma. Kvailių, priešingai. Tai kas čia išeina? Vėl metropolitas Antonijus: „Jei dailininkas sklidinas savo tikėjimo, jam nereikia jo lyginti ar gretinti su įkvėpimu, nes jie ne tik susiję tarpusavyje, bet yra viena“. Tai reiškia – daryk, ką nori: tikėk, melskis, mažink savo nuodėmes, bet kurk, kaip tau širdis liepia! Kiek tu užaugai dvasiškai, tiek tu ir sukursi. O jei išsemsi temą „Mielasis Dievulėli, šlovė Tau“, o pats – visas supuvęs, tai jau dviguba nuodėmė: tu ir žmones klaidini, ir pats meluoji.

Matyt, tai galima spręsti ir pagal tai, kokie žmonės išeina po Jūsų pasirodymų?

Apgailestauju, drauge, menas – ir tai įrodyta – žmonių nekeičia. Jei keistų, tai mes jau seniai rojuje gyventume! Kiek visko gražaus parašyta: ir Šekspyras, ir Puškinas, ir Baironas, ir Gogolis – visa, kas tik nori! Ir ką gi...

Bet kažką dvasioje paliečia?

Tai valandai su trupučiu, kol aš scenoje – taip. Bet tik tam kartui. Ir tai, jei tik aš nuoširdžiai sakau viską menine forma, o ne tik šiaip visa gerkle rėkiu kaip koks pamišėlis. Aš stengiuosi žmonėms perteikti tai, kas šią akimirką vyksta mano paties sieloje, o nežaidžiu, nekuriu jokių vaizdinių. Štai pamatys mane vienas, kitas, trečias ir pagalvos: aš tai maniau, kad esu toks vienas, o štai žiūrėk - žinomas dėdulė aktorius scenoje dainuoja, o jo viduje tas pats, toks pats skausmas. Juk skauda! Gercenas jau senų seniausiai pasakė: „Mes ne gydytojai, mes – skausmas“. Mes negydome, nepadedame, o dalijamės savo skausmu, nes mums irgi baisu, šiurpu ir vieniša gyventi šiame pasaulyje. Mes galime tik užjausti, jei kam tai duota – ir tai jau meilės išraiška.

Tuomet apskritai ar žmogus gali padėti žmogui?

Pasakyčiau taip: neturiu žmogaus. Kaip anas ligonis iš Evangelijos, kuris trisdešimt aštuonerius metus gulėjo šalia bendros praustuvės ir laukė stebuklo, bet niekas nebuvo pasirengęs sėdėti su juo drauge, kol vanduo taps skaidrus, kad galėtų jį panardinti į prausyklos vandenį. Kiekvienas turi savų reikalų ir nežinia, kada tai nutiks – po dienos, po metų?.. Žmonių, kurie galėtų taip pasielgti, beveik nerasi! Štai, pavyzdžiui, kai žmogus užgeria, jį galima ištraukti dviem būdais: arba į ligoninę, arba šiaip... Bet tas „šiaip“ reiškia, kad su juo reikia kelias savaites sėdėti. Nuolatos. Būtų toks draugas, kuris ateitų ir sakytų: „Petia, matau, tau nekaip, gal aš su tavimi dešimt dienų pagyvensiu, pasimelsime drauge, pakalbėsime, kaip nors drauge išsikapstysime!“

Turėjau tokį žmogų – mano artimiausias draugas bosistas iš Maskvos Jevgenijus Fiodorovičius Kazancevas. Jis mirė prieš daugiau nei porą metų nuo tuberkuliozės. Jo mirtis pusę manęs paties išrovė... Juk tai labai svarbu: kai tau skauda, kažko negali, visada yra žmogus, pas kurį gali nueiti ir išsipasakoti. Žinoma, be dvasinio tėvo... Juk pas dvasinį tėvą eini kaip pas tėvą, pasiteirauti patarimo, o čia – kaip pas palatos kaimyną, kuris yra toks pat ligonis, kaip ir tu. Juk jei jis neturi kojos, o aš akies, negi mes juoksimės vienas iš kito pirštais rodydami: „O tu kojos neturi!“, „O tu, kvaily, akies neturi!“

Ar šlovė Jums trukdo?

Šlovė... Aš - suaugęs žmogus ir, mano laimei ar nelaimei, ne toks jau ir kvailas, todėl į ją reaguoju labai ramiai... Taip aš apie save galvojau ilgą laiką. Bet atsimenu: sėdim Solovkuose, filmuojame „Salą“ ir per minutės pertraukėlę įsijungiu televizorių, o ten interviu su manimi pati pabaiga: aš tiesiog kelis žodžius pasakiau, ir viskas. Ir man taip negera pasidarė: kaipgi aš čia nepasižiūrėjau visos laidos su savimi? Tuomet sau pasakiau: stop, kas čia dabar? Grynų gryniausias pasipūtimas. O aš galvojau ir jums dar pasakoju, kad šlovei esu abejingas. Nebūtinai! Nuo išorinės šlovės kažkaip išsisuku, bet jei mane giria, tai man labai patinka. Jei keikia, stengiuosi neįsižeisti, bet jei išties yra už ką, tai, žinoma, įsižeidžiu ir į tokį žmogų jau žiūriu blogai. Pas mus, kaip sako Osipas Iljičius: „Kur neliesk, visur smarvė“. Mes žmonės padorūs, geri iki tol, kol mūsų jautrių vietų neliečia. 

Jūs sakote, kad viskas vyksta pagal Dievo valią, vadinasi, kažkam buvo reikalingi tie „keturiasdešimt metų dūmuose“ – visas Jūsų gyvenimas iki atėjimo į Bažnyčią?

Taip, Viešpats man juos davė, bet davė ir pasirinkimo galimybę. Ir ką gi aš pasirinkau? Būsiu atviras: aš pasirinkau nuodėmę, blogąją pusę, šventę kasdien. Žinoma, aš galiu dirbti, suktis, vargti, bet vakare duok man šventę! O jei vakare šventės nėra – sunku taip, lyg lazda kas daužytų!

O įsivaizduojate, jei aš būčiau pasirinkęs gėrį? Kiek aš jau būčiau spėjęs, kiek būčiau eilių parašęs... O tam, kad vargo paragautum, nebūtina eiti į tamsiąją pusę, kad nuo dugno atsispyręs paskui į viršų galėtum pakilti... Niekai visa tai! Kiekvienam savas kryžius, kiekvienam Viešpats atmatuos: kam liga, kam artimųjų netektis – kiekvienam savo...

Įstabu, koks maloningas yra Dievas: aš juk galėjau penkis tūkstančius kartų numirti! Dabar vaisius ragauju: kiekvieną rytą nuobodulys, gyventi nesinori, o keltis reikia. Bet nesikeikiu, nes gavau, ko nusipelniau. Niekada neliūdžiu. Rodos, viskas, mirštu – Dievą įžeidžiau: priimi Komuniją, o vakare prisigėrei. Bet ir čia negalima nuliūsti. Kaip sako mūsų šventikas, cerkvėje, į kurią aš vaikštau: „Atsistojai – pamėgink nugyventi vieną dieną be jokių planų“.

Uodų žingsneliais į Dangaus karalystę


Piotras Nikolajevičius pakyla iš vietos tardamas: „Atsiprašau, man reikia pirtį iškūrenti“ – ir nueina siauru keliuku į dulksną ir žalumą. Už lango bėgioja nesuskaičiuojama gausybė katinų ir kačiukų, landžioja po šlapius krūmus, išsibėgioja į skirtingas puses, kai tik mes atidarom duris ir išeiname į kiemą. Kuo toliau, tuo labiau atrodo, jog būtent čia – jam įprastoje tyloje – ir reikia kalbėtis su Mamonovu, įsiklausant į jo mintį: „Dievui mūsų geri darbai nereikalingi, jie reikalingi mums patiems, kad mūsų širdys išmoktų mylėti! Reikia sutelkti visas savo jėgas, visą tikėjimą, visus dar gyvus, nesunaikintus, nesupuvusius savo dvasios likučius... Štai gabalėlį atrasime ir juos priglausime prie Išganytojo!

Kaip Jūs manote, kodėl daugelis žmonių taip neigiamai žiūri į Bažnyčią?

Nes jie neapšviesti. Dar Leskovas rašė: Rusija krikštyta, bet neapšviesta. Reikia mokyti pačių pradmenų: Kristus – kas Jis toks yra? Juk žmonės tamsoje vaikšto pilni visokių prietarų. Aš pasakyčiau dar daugiau: ir tikėjimas Šventomis Paslaptimis gali būti ne palaima, o magija. Dabar parūkysiu, nusispjausiu, priimsiu Komuniją, uždegsiu šimtą žvakių - ir darbas atliktas. O pereik tokiam kelią: „Kur tu lendi!“ Juk jei trys šimtai žmonių priima Komuniją stumdydami vienas kitą, tai kokia čia Eucharistija?..

Jie apie visa tai bus rašoma sąžiningai, tuomet suprasiu, kur išties yra mano šalis. Juk pas mus per metus padaroma aštuoni milijonai abortų – tai gal pastatom prieš jus aštuonis milijonus vienų metų amžiaus vaikų, į rankas įkišam kalašnikovą - ir pirmyn, šaudykite! Pakils ranka? Ne. Juk iš išorės mes visi normalūs žmonės, ne sadistai kokie. Tėvo Dmitrijaus Smirnovo klausiu: „Kaip jūs žiūrite į visas tas baisias reklamas, iškabinėtas visame mieste?“ Jis atsako: „Aš jų nematau“. Bet čia jis nemato. Štai, parašytų man, nusidėjėliui, kas nors, kaip tų plakatų, nuogų kūnų nematyti. Aš myliu savo tautą, esu čia, niekur neišvažiavau, todėl nuo viso to aš griūnu aukštielninkas. Kaip išvengti to? O gal nereikia nieko vengti? Kodėl visur aplink degtinė, narkotikai? Todėl, kad niekas mums nepaaiškino, kad yra visai kas kita, yra mylintis Tėvas. O kai paaiškino – jau nėra jėgų, nėra vidinio, nuoširdaus troškimo. Eini tik todėl, kad žinai: kelias - tik ten. Ir tiesa, ir meilė...

Mūsų laikais net šventikai kalba, kad šiandien užtenka būti padoriu žmogumi: asketizmo laikai praėjo. Dabar dauguma žmonių, lankančių šventyklas, – neofitai. Aštuoniasdešimt procentų naujai į tikėjimą grįžę. Jie nieko nežino, jie tiesiog neturi kur dėtis: ir ten blogai, ir ten... Kur? Arba į kilpą, arba Dievo link! O gražu būtų, jei eitų iš meilės, jei žmogus nuo pat vaikystės matytų, kaip mama, tėtis ir broliukai, sesutės vienas kitam padeda, į Bažnyčią eina. Juk vaikams šventykloje labai patinka būti, jiems viskas ten labai įdomu: čia žvakelė dega, ten kažkokios ikonos. Vaikų sielos švarios, šviesios, o mes stovime šventykloje – viskas pro šalį, nes mūsų sielos suakmenėjusios.

Ar gali kas gero užaugti tokioje išdegusioje dirvoje?

Mūsų pačių pareiga ir yra augti. Bet pačiam, o ne kitus mokyti. Visa bėda ta, kad žmonės prisiskaito visokių knygų (ir aš taip elgiausi) ir ima manyti, kad yra labai išmintingi, kalba apie Dievą ir moko. O vakare, žiūrėk, su alaus buteliu sėdi! Aš manau, taip negalima lįsti prie kito, netempk nieko į šventovę krikštytis, neatvertinėk į savo tikėjimą. Sėdėk ir tylėk. Kam reikės, tas pamatys... Štai kaip tėvas Serafimas kalbėjo: gyvenk taikos dvasia, ir aplink tave tūkstančiai išsigelbės. Pasakysiu paprasčiau: štai šeima iš keturių asmenų. Vyras iš darbo - prie televizoriaus su alumi, ir viskas – nei šioks, nei toks guli išsivertęs, žmona visą dieną rėkia: „Tu vėl prisigėrei!“; vaikai kaip išprotėję auga tokiame pragare. Na, įsivaizduok, kad viena ketvirtoji šios šeimos dalis, pavyzdžiui, vyras, susitvarko, meta gerti, iš irzlaus tampa ramus, iš pikto – geras. Kas nutinka? Viena ketvirtąja dalimi šios šeimos situacija pagerėjo. Tai jau žingsnis, kad ir mažas, bet žingsnis į priekį! Štai tokiais uodo žingsneliais ir iki Dangaus karalystės galima nukeliauti.

Baisiausia – rami sąžinė – tai sapnas: „Man viskas gerai“. Taip nebūna! Pirmas požymis, kad esi teisingame kelyje – kai matai savo nuodėmes. Vadinasi, eini į šviesą, o šviesa, kaip žinoma, tamsų kambarį apšviečia vis labiau ir labiau, ir tai, ko negalėjai matyti anoje prieblandoje, tampa matoma. Pasirodo, kad tu ir pavydus, ir pinigų nori daugiau, o ir vaikus savo myli tik todėl, kad jie tavo... Ir apskritai tu nieko nemyli, kaip tik save patį. O apsimeti kitoks tik todėl, kad išsiauklėjęs esi. Ateina svečias: sveiki, prašau užeikite, gal arbatos? O išties tau visiškai tas pat, ar žmonės išgers tos arbatos, ar išeis alkani. Sėdi, mandagiai kalbi, o paslapčiom sau galvoji: greičiau jie išeitų arba atvirkščiai: pasiliktų ilgiau, o išeina – ir vėl gaila. Ir taip nuolatos  !

Kaip Jūs manote, ar galima savo tikėjimo patirtį perduoti vaikams? Kokiais žodžiais reikia kalbėti, kad papasakotum apie savo kančią ir Dievo paieškas?

Ko nors išmokyti galima tik savo paties pavyzdžiu, žodžiais nieko niekam neįrodysi. Juk žmogus auklėjimo pagrindus gauna iki ketverių metų, toliau galima tik kai ką taisyti, bet išmokyti naujai – niekaip. Ir jei šį amžių praleisi, vėliau bus labai sunku. Aš, žinoma, neturiu pretenzijų savo tėvams, mano šeima nuostabi – mama - vertėja, tėvas buvo mokslininkas, viskas buvo labai gerai. Tačiau tenka apgailestauti, kad niekas man nekalbėjo apie Dievą, niekas į cerkvę nenuvedė – dabar aš to tiesiog savo prigimtyje neturiu. O kaip su mano paties vaikais?.. Aš nieko nežinau apie kitus, net apie savo žmoną ir vaikus – tokie mes visi skirtingi. Išoriškai mes visi panašūs, o rimčiau žvilgtelėjus, tokios gelmės atsiveria, kokias tik Dievas gali išmatuoti.

Piotrai Nikolajevičiau, labai sunku nupasakoti, ką man, žiūrovui, reiškia Jūsų koncertai... O ką jie suteikia Jums pačiam?

Viena vertus, koncertai ir spektakliai man padeda gyventi, bet kita vertus, jie labai išderina. Lazda turi du galus. Rimtai grumtis su nuodėme man visai nepavyksta, kad ir kaip stengčiausi, tai atima visas - tiek dvasines, tiek fizines jėgas. Bet reikia tarnauti žmonėms! Aš žinau, jog kuriu nepriklausomą, neįprastą, sunkiai suvokiamą meną, kad mane myli, šiurkščiai tariant, kokie dešimt tūkstančių žmonių, tačiau tai žmonės, kuriems mano kūryba išties reikalinga. Dėl jų aš ir dirbu. Nesu aš kultinis-masinis darbininkas, bet man to ir nereikia. Aš darau tai, ką noriu, kas mano sieloje veržiasi į išorę. Esu linkęs tylėti metus, o ne daryti ką nors labai greitai vien tam, kad uždirbčiau pinigų. Ir dėkoju Dievui, jog savo dovana galiu dalytis su žmonėmis. Kad taip dar vieną dieną šioje žemėje... Kad pragyvenčiau ją deramai.

Šaltinis www.foma.ru

Vertė Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt