Šiandieniame spaudinių cunamyje pagausėjo ir fotografijos albumų lentynos, įvairios leidyklos drąsiai tiražuoja prabangius leidinius, kuriems reikia didelių investicijų, o išperkami jie tik per kelerius metus.

Knygynuose galima pamatyti ir neįtikėtinų dydžių bei atitinkamai brangių užsienio menininkų knygų. Mūsiškės leidyklos apsiriboja tradiciniais formatais ir palyginti humaniškomis kainomis. Tikriausiai kažkoks protinguolis paskaičiuoja būsimą pirkimą ir savisaugą nuo aklos rizikos. Nors nelengva atspėti, kuris tomas geriau tiks solidžiam jubiliatui ar „mylimai“ stomatologei...

Begalę autoriaus ir leidėjų geranoriškų pastangų suriję fotografijos albumai dažniausiai be jokio atgarsio slenka į užmaršties bedugnę. Joks Valdas Kukulas, Kęstutis Navakas ar Jonas Vabuolas neatsiverčia tų bežodinių poemų ir romanų. Tad bent keliais sakiniais aptarkime įdomesnius meninius leidinius.

Metraščio peripetijos

Mūšis tarp šiuolaikininkų ir tradicionalistų fotografų prasidėjo pasirodžius metraščiui „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius, 2006). Leidinio sudarytoja menotyrininkė Margarita Matulytė jau pratarmėje konstatuoja karštą atmosferą: „Pastaruoju metu vis atviresnės ir nuožmesnės diskusijos apie tai, kokia fotografija yra ir kokia turi būti, bei supratimo/atstūmimo priešprieša liudija visų lietuvių fotografijos „stovyklų“ suaktyvėjimą bei patvirtina sveiką kūrybiškumą“. Verčiant albumo puslapius, iš paskos nusidriekia abejonių virtinė.

Šis solidus kasmetis (jau dešimtasis) leidinys – tarsi Fotomenininkų sąjungos reprezentacinė vėliava, kuria sėkmingai mojuojama pasauliniuose fotografų susibūrimuose ir kurioje jau seniai lietuvišką trispalviškumą išstūmė standartiškoji Europos žydriažvaigždė. Pagrindinė „pirmojo plano“ publikacija skirta šeimyninio Svajonės ir Pauliaus Stanikų dueto darbams. Tipiškiems fotoeurams. Gal jiems net ir per siauras Europos rėmelis – fotodoleriams. Pašiurpintas atviro radikalių menų siautėjimo, bandai rasti aiškumo Monikos Krištopaitytės apžvalginiame straipsnyje. Randi: „... trauminio realizmo atstovai, vaizduojantys irstantį, nešvankų, šlykštų kūną“, „... jų menas traumuoja tiesiogine prasme“, „... Stanikų menas atrodo kaip simptominė požeminės šalies egzotika“. Džiugu, kad menotyrininkė neparpuolė ant kelių prieš tokius „solidžius ir pripažintus“ ir nepradėjo giedoti aukštinamųjų choralų, o profesionaliai blaiviai įvardijo jų kuriamą beprošvaistinę dugno estetiką ir dvasinių siekių skurdą.

Jau gerokai pabodęs šiuolaikiškumas su visais užsieniniais skoliniais man primena poeto Liudviko Jakimavičiaus tokį nekaltą pastebėjimą: „Populiariausi euroromanai ir euroeilėraščiai yra tik literatūrinis triukšmas“. O kiek fotografinio triukšmo perkelta į metraštį? Užtektinai. Įdomiausia, kad „triukšmauja“ mūsų grandai: Algimantas Aleksandravičius, Algimantas Kunčius, Gintautas Trimakas...

Kai beveik visuose menuose pradingo prasmingumo paieškos, atsirado toks lengvas ir žaismingas darbų įvertinimas – „kažkas yra“. Tokį trapų ir paslaptingą „kažką“ galima rasti kiekviename niekutyje. O kai tokius ieškojimus tarptautiniais terminais ir visokiais gudriais teoriniais išvedžiojimais paremia išprususios menotyrininkės, tai virsta nenuginčijama tiesa ir pagrindine prasme.

O kokia stalkeriška gūduma, beprasmybė ir neviltis užvaldo verčiant bejausmių fotografijų puslapius! Kaip visur tragiškai seklu. Jokios gyvybinės ir gyvenimiškos energijos. Tik beviltiškai anemija sergančio gyvenimo atspindys. Betgi tai labai šiuolaikiška!

Ne paslaptis, kad metraštis daro nemažą įtaką fotografuojantiesiems. Ypač jaunimui. Visi nori įtikti ir pakliūti. O perskaitęs sudarytojos deklaraciją: „... leidinio programa apibrėžia šiuolaikinio fotografijos meno Lietuvoje tendencijas, atspindinčias bendrus meno ideologijos pokyčius Europoje“, –  suvoki, kad gerai fotografijai su prasmės grūdu, žmogaus charakteriu ar tikroviškumo lašu sunku prasibrauti į „šiuolaikinių meno ideologijų“ rinktinę.

Nors kelios tvirtų autorių fotosalos aiškiai išsiskiria iš vieningo knygos masyvo. Ryškiausias grynuolis – dailininkas, o dabar jau fotografas Algis Griškevičius. Jo „Zodiako ženklai“ (neužsimiršusi ir pernykštė publikacija) su pedantišku kruopštumu/kantrybe, originaliu matymu/mąstymu ir sėkmę garantuojančiais charakteringais/unikaliais pozuotojais rodo netikėtai originalaus ir lietuviškos fotografijos gerųjų tradicijų jauseną turinčio autoriaus buvimą. Įdomu, kad toks spalvingas tapytojas pasirinko tik nespalvotąją fotografiją.

Tarp spalvininkų išsiskiria Arūno Kulikausko subtiliai gaivūs pasižvalgymai pro amerikoniškus (ir ne tik) langus. Kaip visada socialiai rimtas Rimaldas Vikšraitis. Moteriškai elegantiški Editos Voverytės, Vaidos Keleras ir Marijos Šileikaitės-Čičirkienės žvilgsniai.

Iš jaunesniems skirto „pastebėtųjų“ skyriaus ryškiausias Vidas Biveinis. Prisimenant šiuo metu „Prospekto“ galerijoje eksponuojamoje jaunųjų parodoje matytą jo triptiką „Septintoji diena“, lieka laukti kūrybingos aštuntosios.

„Vakarykščiai“ fotografai praleidžiami pro tą patį šiuolaikiškąjį filtrą. Kokie neįtikėtinai modernūs buvę socializmo žurnalistiniai reporteriai (dabar jau senokai fotografuojantys Anapilio erdves) Ilja Fišeris ir Michailas Rebis (praėjusių metų publikacija)! O pernykštis ir šiųmetis Antanas Sutkus? Keistokai atrodo jo efektingos kompozicijos, žinant, kiek galingų ir dar nematytų archyvinių portretų (ir ne tik) sukrauta šūsnimis ant Lietuvos fotomenininkų sąjungos stalo. Keli stiprūs darbai iš karto atstatytų geidžiamą metraščio pusiausvyrą. O kur į šiųmetį almanachą nepakliuvę Romualdas Požerskis, Vytautas Stanionis ar Ramunė Pigaraitė?

Suprantamas siekis naujiems laikams parinkti naujus rūbus. Tik „vakarykščiams“ reikėtų palikti senuosius, nemadingus ir apibrizgusius drabužėlius. Tuo jie stiprūs ir originalūs.

Pabaigai norisi pasidžiaugti, kad sudarytoja ir dailininkė Rima Kiubaraitė-Sutkienė suvaldė chaotišką įvairiausių stilių fotografijų masę ir pateikė vieningą aukštos kultūros leidinį, skirtą išprususiems ir gerai žinantiems šiuolaikinio meno judesius žiūrėtojams. O menotyrininkų tekstai tiesiog šešiomis galvomis aukštesni už vizualiąją medžiagą. Štai kur tikrojo profesionalumo kokybė!

Vizijų pinklės

Išgirdus Rimanto Dichavičiaus pavardę, pirmosios asociacijos susijusios su klasikiniu jo albumu „Žiedai tarp žiedų“. Dėl tų amžiams užsifiksavusių „žiedų“ R. Dichavičius lietuviškoje fotografijoje yra vos ne kultinė asmenybė.

Naujausiame albume „Vizijos“ („Daigai“, Vilnius, 2006) apie senuosius „žiedus“ neužsimenama, bet lengvai atpažįstamos tos pačios nespalvotos merginos, tik dabar auksiniu įdegiu padengtos ir visokiausiais įmantriais ornamentais apdėliotos. Autorius dirbo tarsi kruopštus juvelyras, demonstruodamas aukščiausią kompiuterinį meistriškumą. Spalvų ir simbolių griūtis nuo pirmųjų puslapių plūsta iki albumo pabaigos. Akys jau prašo atokvėpio, bet antiką imituojantys medalionų ovalai, ištaigingos rytietiškos vazos, fantastiškiausiai mirguliuojantys vitražai tarsi galingas spalvinis fejerverkas liejasi lyg iš gausybės rago.

Albumo pratarmėje perskaitęs R. Dichavičiaus žodžius „reikia mokėti išgryninti fotopaveikslo erdvę ir išmesti lauk visas šiukšles“, suabejoji tokiais autoriaus ketinimais. Vietoje siekiamo „išgryninimo“ užgriūva detalių ir spalvų perteklinė gausa, kartais virstanti tiesiog chaosu. Kyla noras į „šiukšles“ nurašyti daugelį sudėtingiausių simbolių ir kompiuterinių hieroglifų.

Kur atsiranda saiko ir skonio pajautimas, darbai suskamba: gintaro inkliuze tarsi tūkstantmečiuose sustingusi mergina, modernioje skulptūroje subtiliai ryškėjančios torso formos, apšerkšnijusios žolės nėriniais ar žiemos pasidabrintomis šakelėmis pridengti vasariškai šilti kūnai...

Gražiausias – paskutinis atvertimas, kur persišviečiantis rudeninio lapo ažūras švelniai pridengia dailią nuogybę, o aplink išsiplėtusiame juodame fone nepakabinta jokių brangakmenių imitacijų. Ir šio santūraus bei tauraus puslapio kaimynystėje palikta švari balta erdvė, kurios taip trūko visame albume.