2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ: Svarbiausia - neįšalti savo klaidose

2007-06-29
Rubrikose: Visuomenė » Komentarai ir pokalbiai 

Lietuvos žiniasklaida ir giriama, ir keiksnojama - tai mėgstama diskusijų tema. Tačiau keletas pastaruoju metu atliktų išsamių tyrimų privertė sunerimti - visuomenė vis mažiau pasitiki laikraščių publikacijomis ar televizijų reportažais.

Verslininkai rėžė dar atviriau - žiniasklaida neretai mėgaujasi savo įtaka ir galiomis, yra korumpuota, paperkama, vykdanti užsakymus, nieko bendra neturinčius su žurnalistika, o juo labiau tiesa.

Kur veda toks kelias, ar spaudos laisvė nėra naikinama mūsų pačių rankomis? Apie tai - pokalbis su Kauno arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičiumi.

Visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida nusirito iki žemiausio lygio per visą nepriklausomybės laikotarpį. Kaip Jūs tai vertinate - sveiksta visuomenė ar sunkiai serga žiniasklaida?

Apie visuomenės sveikimą kalbėti yra šiek tiek per anksti, nes dar matome daug sunkių ligos simptomų: gilaus pesimizmo, savanaudiškumo, atsakomybės stokos, nusišalinimo, sprendžiant svarbius visuomenės klausimus, masiško alkoholizmo, nesąžiningumo ir kitų negatyvių reiškinių.

Jeigu tikėtume tyrimų rezultatais, tuomet daliai žiniasklaidos verta rimtai susirūpinti. Tačiau ir be tyrimų aiškiai matomas solidžios žiniasklaidos trūkumas.

Stoka objektyvumo ir nešališkumo, nuolatinis mėgavimasis nusikaltimų aprašymais ir sensacijomis, aiškiai matomos už žiniasklaidos priemonių stovinčios ir savo tikslų siekiančios žmonių grupės - tai akivaizdžios žiniasklaidos problemos.

Manau, kad žmonės jau labiau sugeba susigaudyti, kad ne viską, kas yra rašoma, reikia nekritiškai priimti. Dėl to yra vilties, kad ateityje patys leidiniai bus priversti atsižvelgti į žmonių kritišką ir keistis į gerąją pusę.

Dabartinę padėtį Lietuvos žurnalistų sąjunga įvertino kaip grėsmę demokratijai. Juolab kad kai kurie įtakingi leidiniai ar televizijos kanalai vis dažniau neatsispiria pagundai daryti įtaką ir politikai, ir verslui. Kažkada Bažnyčia gaudavo pylos, kad bando kištis į politiką. Nesinori duoti grąžos?

Žiniasklaida ne kartą kritikavo Bažnyčią, kad ji kišasi į politiką. Nemanau, kad pavienių kunigų pasisakymus už vieną ar kitą partiją būtų galima laikyti Bažnyčios linija. Negaliu sutikti su šia kritika, nes Lietuvoje Bažnyčia tikrai vengė kištis į partijų veiklą.

Tačiau Bažnyčia turi teisę pasisakyti aktualiais visuomenei klausimais, kad tikintieji žinotų, kaip vieną ar kitą klausimą reikia vertinti iš krikščioniškų pozicijų. Yra asmenų, norinčių izoliuoti Bažnyčią, kad jos balsas būtų kuo mažiau girdimas. Tai sovietinis reliktas ir nieko daugiau.

Dalis žiniasklaidos, veikiama politikų ir tam tikrų žmonių grupių, neabejotinai siekė ir siekia daryti įtaką politiniam gyvenimui, kad jis atitiktų jų interesus. Pavyzdžiui, labai akivaizdus alkoholio gamintojų lobizmas ir jų keliamas aliarmas - jei bus uždrausta reklama, tai žlugs krepšinis, kultūra ir, žinoma, Lietuva.

Lietuvoje vis labiau įsigali pigūs bulvariniai skaitalai. Vienas pastarųjų tokios žurnalistikos pavyzdžių - neva sensacinga žinia, kad viena dainininkė slepia esanti nėščia. Pagal tokią logiką skaitytojai turėtų suprasti, kad mergina privalo išeiti į gatvę ir visiems garsiai pranešti, jog laukiasi. Tai tik vienas pavyzdys, kokios temos karaliauja žiniasklaidos rinkoje. Ar visuomenė dar nepribrendo rimtesnei, vertybiniu pagrindu kuriamai žurnalistikai?

Pritarčiau, kad pati visuomenė dar nepribrendo rimtai žiniasklaidai, tačiau kas ją brandino. Per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonės dažniausiai buvo maitinami skaitalais apie nusikaltimus, erotiką ir niekingas sensacijas, todėl šiandien turime, ką turime.

Žiniasklaidos savininkai ir darbuotojai turi jausti atsakomybę ir formuoti žmonių skonį.

Neturiu atsakymo, kaip galima būtų paskatinti, kad žiniasklaida keistųsi į gera. Aiškiai padėtų, jei žiniasklaidos naudotojai ignoruotų bulvarinės krypties leidinius. Labai pritarčiau, kad valstybė ieškotų būdų labiau įvertinti tas žiniasklaidos priemones, kurios spaudos laisvę naudoja atsakingai.

O gal neverta moralizuoti - dabartiniai leidėjai vargu ar dar gali pasikeisti. Viską į savo vietas sudėlios laikas - ateis nauja žurnalistų, redaktorių, leidėjų karta. Mes apie tai kalbame - ir tai jau yra gerai.

Sutinku, kad keistis į gera yra sunku, nes, jeigu taip nebūtų, tuomet turėtume labai daug atsivertėlių. Tačiau daug kas atsiverčia ne dėl to, kad turėtų gerą valią, bet dėl to, kad pats gyvenimas priverčia keistis. Manau, ateityje vieni liks įšalę savo klaidose, tarsi mamutai kur nors Arktikoje, kiti šiek tiek pasikeis, o treti išmirs ir jų vietą užims protingesni žurnalistai, redaktoriai ir leidėjai.

Labai norėtųsi, kad šis procesas būtų greitesnis, bet visuomeniniai procesai paprastai yra lėti. Jeigu per septyniolika nepriklausomybės metų jau matome daugiau žmonių, kritiškų žiniasklaidos atžvilgiu, jeigu jau yra nemažai žmonių, ignoruojančių bulvarinius leidinius ir TV laidas, tai šis skaičius, mano manymu, ateityje tik didės.

“Kauno dieną” skaitote jau daug metų. Kaip, Jūsų akimis, keitėsi šis dienraštis, ar pastebėjote dabartines permainas?

Tikrai, “Kauno dieną” skaitau jau daug metų. Žinoma, visuomet pasirenku tik mane dominančius straipsnius.

Šis laikraštis keitėsi daug kartų. Pirmaisiais nepriklausomybės metais mane stebino pakankamai geranoriškas ir objektyvus Bažnyčios veiklos nušvietimas, paskui jutau, kad bažnytinis gyvenimas buvo beveik ignoruojamas.

Pastaruoju metu “Kauno dienoje” matau pozityvias permainas. Mane džiugina, kad žiniasklaidos fronte pagrindinis Kauno dienraštis siekia būti pirmose gretose.

Kalbėjosi Kęstutis Jauniškis, "Kauno diena"

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Jovita Sandaitė

Paskutinės savaitės buvo visokios. Pilnos krūpčiojimų naktimis ir sutrikusio miego, liūdnų žinių ir pykčiu šiurpstančios odos. Nevilties ir mirties. Nežinios ir senkančio tikėjimo. Ir troškimo, kad viskas baigtųsi. 

Pirmasis pasaulinis karas

Minint Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtąsias metines, Laisvosios Europos radijo Balkanų tarnybos korespondentas Draganas Stavljaninas penkių įtakingų tą laikmetį tyrinėjančių istorikų paklausė apie šio tragiško įvykio priežastis ir galimas paraleles tarp tų metų įvykių ir to, kas mūsų pasaulyje vyksta šiandien.

Putinas

Kas yra blogiau? Prancūzija, siunčianti Rusijai laivą, kuris gali būti panaudotas prieš NATO sąjungininkes Baltijos ar Juodojoje jūroje? Ar Didžiosios Britanijos primygtinis noras naudotis teise plauti rusiškus pinigus per Londono finansines rinkas? 

Gaza

Ahmedas yra karo vaikas ir kartu viena šio karo aukų. Prabėgus dešimčiai dienų nuo gimimo, jis prarado savo tėtį, senelius ir namus. Jo mama nežino, kas liko iš šeimos namų. Ji atsimena tik dulkes ir dūmus, tačiau bando pamiršti ir tai.

Bernard Levy

Šio naujojo Lokerbio akivaizdoje galime klausti, ar mes Vakaruose tesugebėsime maldauti V. Putino suteikti „laisvą ir visišką“ priėjimą prie katastrofos vietos ir garantuoti „pilną bendradarbiavimą“ atgaunant palaikus?

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar