Šioje laidoje kalbėsime apie 1941 m. birželio mėnesį, karo išvakarėse bei jam prasidėjus sovietų vykdytas Lietuvos politinių kalinių žudynes.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Žudynės prasidėjo birželio 22 d. ir tęsėsi dar beveik savaitę. Vien Lietuvos teritorijoje buvo nužudyta daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, iš kurių net 99 procentai - lietuviai. Žinoma, nemažai politinių kalinių sovietai spėjo išvežti iš Lietuvos teritorijos ir nužudyti Rusijoje bei Baltarusijoje. Statistika liūdna. O iš viso pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu per vienerius metus bolševikų aukomis tapo daugiau nei 31 tūkstantis mūsų tautiečių.

Kas įsakė NKVD daliniams vykdyti tokias plataus masto represijas?

Kaip visada, įsakymus davė valdžia ir jokios saviveiklos čia nebuvo. Jau birželio 22 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku pafrontės vietovėse buvo paskelbta karo padėtis. Tuojau pat išleistas kitas įsakas, pagal kurį valstybės saugumo ir gynybos funkcijos pereina karinių apygardų, frontų ir armijų karo taryboms. Kitaip sakant, visos politinių kalinių bylos perduodamos karo tribunolams. Ką tai reiškia, manau, aišku. Karo tribunolai paprastai nesiterliodavo – dažniausi nuosprendžiai buvo sušaudyti.

Vadinasi, ne užnugario čekistai, o reguliariosios sovietinės kariuomenės daliniai dažniausiai buvo atsakingi už politinių kalinių žudymą?

Vietinėms NKVD ir NKGB kontoroms buvo suteikta absoliuti laisvė ir jie darė, ką norėjo. Buvo net oficialus terminas, užfiksuotas čekistų dokumentuose - evakuacija pagal pirmą kategoriją. Kitaip sakant – sušaudymas. Sušaudymas ir reiškė tokią evakuaciją. Žodžiu, vietiniai čekistai net nelaukdami nurodymų iš Maskvos žudė Lietuvos politinius kalinius ir pernelyg nesuko galvos dėl galimų pasekmių.

Gal yra kažkokių konkretesnių pavyzdžių?

Jų daugiau nei reikia. Štai galiu pacituoti Lietuvos SSR NKGB Tardymo skyriaus viršininką Eusiejų Rozauską, kuris į NKGB liaudies komisaro pavaduotoją Davidą Bykovą kreipėsi tokiais žodžiais: „Neturint galimybių evakuoti kalinių iš Kauno kalėjimo Nr.1, išskirti iš jų pavojingiausius ir prieš atsitraukiant sušaudyti“. Tuo metu buvo atrinkta 400 kalinių, tačiau daugeliui jų pavyko pabėgti tik sparčiai artėjant frontui.

O maždaug kiek politinių kalinių sovietams pavyko išvežti į Sovietų Sąjungos gilumą?

Istorikų surinktais duomenimis, iki liepos 20 d. į Rusijos gilumą sovietai išvežė 1363 kalinius, t.y. maždaug 25 procentus visų Lietuvoje kalintų žmonių. Visi jie buvo pasmerkti mirčiai sovietiniuose lageriuose. O kitus arba sušaudė vietose, arba jiems pavyko vienaip ar kitaip išsivaduoti.

Tačiau, matyt, bene garsiausios to meto politinių kalinių žudynės įvyko Rainių miškelyje. Rainiuose iš viso buvo rasti 73 kalinių palaikai, dar trys buvo nušauti, kai bandė pabėgti, ir užkasti kitoje vietoje. 1941 m. birželio 28 d. atkasus duobes Rainiuose paaiškėjo, kad visi kaliniai buvo itin žiauriai nukankinti – nupjaustytos ausys, išbadytos akys, sužaloti lyties organai ir t. t. Tik 10 kalinių buvo sušaudyti, o net 46 žmonių palaikai dėl gausių sužalojimų taip ir nebuvo atpažinti. Dauguma žmonių nužudyti subadžius juos durtuvais arba sutriuškinus galvas. Vienas pagrindinių šių žudynių organizatorių Petras Raslanas, kaip manoma, iki šiol gyvena Rusijoje, Balašichos mieste prie Maskvos.

Dėl šių žudynių yra išlikę nemažai dokumentų, kurie buvo panaudoti Rainių žudynių byloje jau šiais laikais. Kaip žinia, P.Raslanas Šiaulių apygardos teismo buvo nuteistas už akių iki gyvos galvos. Norėčiau trumpai pacituoti pora įdomesnių dokumentų. Jie tiesiog puikiai atskleidžia žudikų motyvaciją. 1942 m. spalio 7 d. P. Raslanas rašo paaiškinimo raštą LKP CK sekretoriui Antanui Sniečkui: „Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nė vieno nekalto“. Kitas žudikas Domas Rocius tą pačią dieną datuotame rašte A. Sniečkui teigia: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB skyriaus viršininkas Raslanas Petras, operatyvinis įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius“. Iš tikrųjų po Rainių žudynių neliko nė vieno gyvo liudininko – visi buvo sunaikinti, išskyrus, žinoma, budelius.

Apie šias žudynes bei tolimesnių panašių skaudžių įvykių tyrimų prasmę turime pokalbio įrašą su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vadovu Rytu Narvydu.

- Mūsų klausytojus ir skaitytojus domina lietuvių tautos genocidas. Ar turite informacijos ką dabar veikia, pavyzdžiui, Petras Raslanas?

- Buvusį Lietuvos KGB pulkininką Petrą Raslaną 2001 m. Šiaulių apygardos teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Jis buvo nuteistas už akių. Nuosprendis nepradėtas vykdyti, nes P. Raslanas gyvena Rusijos federacijoje ir turi Rusijos pilietybę. Jis nėra perduotas Lietuvos teisėsaugos institucijoms. Kitų žinių apie jį neturiu. Net nežinau, ar jis dar gyvas. 

- Gal tuo klausimu vyksta derybos tarp Lietuvos ir Rusijos teisėsaugos institucijų?

- To reikėtų klausti prokuratūros. Nors, kaip suprantu, tuo turėtų užsiimti Teismas, o ne prokuratūra, nes nuosprendis šioje byloje jau priimtas. Ir iš tiesų būtų įdomu sužinoti, ar P. Raslanas gyvas, nes jis yra gimęs 1914 m. – amžius solidus.

- Bet Rainiuose veikė ne vienas P. Raslanas. Vienas klausytojas, buvęs tų įvykių liudininku, rašo, kad itin daug pasmerktiesiems Rainiuose pakenkė buvęs Telšių kalėjimo gydytojas. Ar yra kas nors žinoma apie kitus genocido vykdytojus?

- Byla P. Raslanui buvo iškelta dar 1988 m. Tyrimas tęsėsi daugiau nei dešimt metų. Bylą sudaro daugiau nei dešimt tomų. Be abejonės, asmenys, dalyvavę šiame nusikaltime, buvo nustatyti. Bet turiu pasakyti, kad Specialiųjų tyrimų skyrius šioje byloje jokių pavedimų nevykdė ir aš apie šią bylą žinau tik bendrą informaciją.

Reikėtų prisiminti, kas gi tada įvyko – 1940 m., okupavus Lietuvą, sovietinio saugumo struktūros ėmėsi represijų prieš Lietuvos gyventojus, kurie visaip priešinosi sovietizacijai. Pavyzdžiui, buvo suimta grupė Plungės gimnazistų, kurie platino antisovietinius atsišaukimus. Iš viso ten buvo suimta daugiau nei 70 žmonių. Visi jie buvo uždaryti į Telšių NKVD kalėjimą. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui jų nespėta evakuoti, kitaip tariant, išvežti į Rusijos gilumą. Buvo sudaryta komisija, kurios narys buvo ir tuometinis Telšių apskrities NKVD viršininkas Petras Raslanas. Ta komisija priėmė sprendimą šiuos kalinius sunaikinti vietoje, tik šiek tiek pavėžėjus iki Rainių miškelio už Telšių.

- Rainių žudynės yra gana plačiai nušviestos lietuviškoje istoriografijoje. Kuriomis bylomis šiuo metu konkrečiai domisi LGGRT centro Specialiųjų tyrimų skyrius? Gal yra daugiau bylų, tiriančių į Rainių žudynes panašius nusikaltimus?

- Didžiausia problema ta, kad dažniausiai nėra ką nuteisti – visi įvykių dalyviai yra arba visai seni, arba jų jau nebėra gyvųjų tarpe. Pavyzdžiui, nustatyta, kad visi kiti komisijos, kuriai vadovavo P. Raslanas, nariai jau yra mirę. Šiuo metu LGGRT centro Specialiųjų tyrimų skyrius vykdo prokuratūrų ir VSD skyrių pavedimus bylose, kuriose šiuo metu atliekamas parengiamasis tyrimas. Mes renkame archyvinę medžiagą, atliekame istoriografinius tyrimus, pateikiame istorinių įvykių analizę. Kokios tai bylos? Šiuo metu yra kelios dešimtys bylų, tikslaus skaičiaus nenorėčiau pasakyti. Daugiausiai bylų yra dėl gyventojų trėmimų. Ieškoma informacijos apie trėmimų vykdytojus, trėmimų aplinkybes, nustatinėjami konkrečių šeimų trėmimo vykdytojai. Visa tai daroma analizuojant archyvinius dokumentus. Prokuratūra ir VSD jau atlieka kitus veiksmus. Taip pat atliekami tyrimai ir agentų smogikų bylose. Šios kategorijos byloms ypatingai sunku surinkti medžiagą, nes jau tada agentų smogikų veikla buvo įslaptinta, išlikę dokumentai - fragmentiški. Taip pat atliekame pavedimus, kuriuose prašoma išsiaiškinti Antrojo pasaulinio karo metais vykdyto žydų holokausto, vykusio Lietuvos teritorijoje, atvejus. Gauname nemažai prašymų iš Lenkijos tautos atminimo instituto dėl 1939–1944 m. Lietuvos teritorijoje, dažniausiai Vilniaus krašte, nužudytų Lenkijos piliečių.

- Apibendrindamas mūsų pokalbį gal galėtumėte pasakyti savo nuomonę apie tai, ar visuomenė domisi tokio pobūdžio byloms? Ar jos kam nors įdomios, antraip ar iš viso prasminga dirbti tokį darbą?

- Galiu atsakyti tik – taip, prasminga. Ir net ne dėl to, ar šiuo metu visuomenė skiria dėmesį šioms byloms. Galiu pastebėti, kad visuomenė dabar šių bylų atžvilgiu yra pasyvi. Dėmesys rodomas tik priešokiais, nebent prisimenamas koks asmuo ir patenka į pirmus žiniasklaidos puslapius. Kita vertus, manau, kad visuomenė gana gerai suvokia karo ir pokario įvykių sudėtingumą ir iš principo nėra jiems abejinga.

- Bet kartkartėmis pasigirsta diskusijų, kad pagaliau laikas baigti tirti tokias bylas. Ar galima pasakyti, kada bus baigti tokio pobūdžio tyrimai?

- Teisinio įvertinimo prasme šios bylos yra labai specifinės, nes šių dienų nusikaltimus reikia tirti vienaip, o nusikaltimus, padarytus prieš daugiau kaip penkiasdešimt metų, reikia tirti visai kitais metodais. Ir tie metodai yra tokie, kokius dažniausiai naudoja istorikai. Todėl, savaime aišku, yra skirtumas tarp prokuratūros ir istoriko tyrimo. Prokurorai privalo įvertinti visas aplinkybes, surinkti kuo daugiau įrodymų, kad kaltė tikrai būtų akivaizdi. Tuo tarpu istorikui svarbesnės tendencijos. Be to, istorikai nepriima nuosprendžio, pagal kurį žmogus yra baudžiamas. Bet, kaip suprantu, istorinis tyrimas yra daug svarbesnis nei nuosprendžio priėmimas. Reikia, kad visuomenė iki galo permąstytų šį laikotarpį ir padarytų vienokias ar kitokias išvadas. Kita vertus, mano supratimu, tie tyrimai niekada nebus baigti, nes kiekviena karta vis tiek naujai žiūrės į istoriją ir į tą laiką, kai vyko šitie skaudūs mūsų tautai ir šaliai įvykiai.

Dėl Rainių žudynių lyg ir viskas aišku, tačiau tą 1941 m. birželį panašios žudynės vyko ne tik Rainiuose. Pavyzdžiui, panaši itin žiauri politinių kalinių naikinimo akcija buvo įvykdyta ir Pravieniškių kalėjime. Ką šiandien galima pasakyti apie tas žudynes?

Pravieniškėse vykdytos žudynės gerokai skyrėsi nuo žudynių, vykdytų kitose Lietuvos vietose. (Pirmiausia skyrėsi tuo, kad čia buvo žudomi visi be išimties kaliniai, nebūtinai vien politiniai, ir netgi kalėjimo prižiūrėtojai su šeimomis. Karo pradžioje Pravieniškėse buvo kalinama apie 450 žmonių. Tačiau jie nebuvo laikomi itin pavojingais. Jų bausmės laikas svyravo nuo 2 iki 4 metų. Taip pat čia buvo apie 80 internuotų lenkų ir net apie 30 už įvairius nusikaltimus nuteistų raudonarmiečių. Be to, dar vienas skirtumas – visi sargybiniai ir prižiūrėtojai čia buvo lietuviai, likę dirbti dar nuo Nepriklausomybės laikų. Vos prasidėjus karui čia kalinti raudonarmiečiai buvo apginkluoti ir išvežti, o birželio 26 d. į lagerio teritoriją atvyko sovietų šarvuotis ir nemenkas kitų raudonarmiečių būrys. Tuojau pat pradėtas sušaudymas, kilo chaosas... Sprendžiant iš Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeiko birželio 28 d. raporto, iš viso čia išžudyta 230 kalinių bei 21 lagerio tarnautojas lietuvis. 214 pabėgo, tarp jų buvo apie 50 sužeistų. Dalis jų nuo žaizdų taip pat mirė. Taigi žuvo apie 260 žmonių.

Štai istorikas Arvydas Anušauskas rašo, jog ir kitose Lietuvos vietovėse buvo žudomos nedidelės kalinių grupės kartu su civiliais gyventojais: „Juos savo iniciatyva žudė ne tik NKVD ir NKGB darbuotojai ar raudonarmiečiai, bet ir vietos sovietiniai bei partiniai aktyvistai. Po keliolika žmonių buvo nužudyta kiekvienoje Lietuvos apskrityje vien įtarus, kad rėmė sukilėlius, arba pagal komunistų skundus. Iš 672 nužudytų žmonių net 518 nužudė raudonarmiečiai. Rastas šaulio ženklas, iškabinta tautinė ar balta vėliava, radijo klausymasis tapdavo pagrindu paskelbti mirties nuosprendį. Pagaliau bėgantys raudonarmiečiai daug gyventojų nužudė mėgindami pagrobti dviračius, arklius, drabužius. Bet dauguma šių žmonių buvo nužudyta kolaborantų (sovietinių ir partinių aktyvistų) tiesioginiu nurodymu kaip nelojalūs arba priešiški sovietų valdžiai asmenys“. Dar viena masine žudynių vieta tapo Panevėžys. Kas vyko ten?

Iš Panevėžio žudynių liko gyvų liudytojų. Šios žudynės vyko netoli Panevėžio cukraus fabriko birželio 25 d. Tą dieną raudonarmiečiai sušaudė 19 asmenų, poros iš jų nepavyko atpažinti. Noriu pacituoti vieną liudijimą: „Atvažiavo kalėjimo mašina ir sunkvežimis, pilnas ginkluotų kareivių. Jie sustojo prie iškastos duobės. Paskui du čekistai atidarė mašiną, į ją įšoko ir mėtė į duobę žmones. Į metamuosius iš pistoletų šaudė čekistai ir vyresnieji politrukai. Tą darbą atliko labai greitai, maždaug per 10-15 minučių...“.

Tačiau tuo Panevėžio žudynės nesibaigė. Egzekucijos tęsėsi ir kitą – birželio 26 d.?

Taip, tą dieną Panevėžyje, Raudonosios armijos dalinio štabo rūsyje buvo itin žiauriai nukankinti trys Panevėžio apskrities gydytojai: Juozas Žemgulys, Antanas Gudonis ir S. Mačiulis. Tame pačiame rūsyje nukankinta ir ligoninės gailestingoji sesuo Z. Kanevičienė bei dar trys panevėžiečiai. Be to, kaip tik tuo metu prasidėjo kalinių evakuacija iš Kauno į Rusijos gilumą. Iš Lietuvos atvežtus kalinius iš pradžių patalpino Minsko kalėjime, o po to kolonomis varė drauge su kitais Červenės link. Lietuvių ten buvo daugiau nei 100, tačiau tik keliems pavyko išsigelbėti. Iš viso ten buvo varoma apie 5000 kalinių, gyvų liko vos 200.