2007 m. birželio 28 d. Klaipėdos miesto taryba patvirtino Klaipėdos aukštybinių pastatų išdėstymo schemą (specialųjį planą). Remiantis šiuo planu, 30–40 m aukščio pastatai yra įleidžiami į valstybės saugumo kultūros paveldo teritoriją – „istorinę miesto dalį“. Penkiais aukštybiniais pastatais leidžiama apjuosti ir vadinamąjį „Senamiestį“ (du iš jų jau pastatyti). Toks sprendimas rodo, kad miesto Taryba eilinį kartą nusispjovė į raginimus nedaiginti aukštuminių pastatų paveldo zonose. Priminsime, kad tokie reikalavimai buvo viešai pareikšti ne vieną sykį: 2006 m. miestiečių iniciatyvinė grupė dėl to rinko klaipėdiečių parašus, parašė daugybę raštų; atitinkamas pasiūlymas buvo pateiktas ir 2007 m. kovo 9 d. Valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendime. Bet panašu, kad miesto Taryba nusiteikusi ir toliau negirdėti visuomenės ir aukščiausio valstybinio paveldo eksperto nuomonės.

Politikai Klaipėdoje alpsta prieš investicijas ir pasirengę dėl to aukoti negausų Klaipėdos paveldą. Žalios šviesos uždegimas aukštybiniams pastatams vadinamojoje „istorinėje miesto dalyje“ reiškia, kad ateis eilė ir vadinamajam „Senamiesčiui“. Jei kas dėl to abejoja, tegul įsiklauso į Liberalų sąjūdžio atstovo Taryboje Rolando Bražinsko argumentus, kurie minėtame Tarybos posėdyje ir nulėmė tokį sprendimą: „istorinėje miesto dalyje gausu menkaverčių pastatų, kurie ateityje neabejotinai bus griaunami ar rekonstruojami. Kodėl mes, patvirtindami tokius griežtus apribojimus, turėtume užkirsti kelią naujiems projektams įgyvendinti?“. Didelė tikimybė, kad panašūs argumentai vėliau lems ir Senamiesčio ateitį: juk Senamiestyje taip pat gausu „menkaverčių“ pastatų. Nejaugi užkirsime kelią jų rekonstrukcijai į aukštybinius? Miesto Tarybos, dominuojamos siaurakakčių verslininkų, nariams, matyt, labai sunku suvokti, kad abi minėtos paveldo zonos vienodai vertingos. Paveldo objektų vertė negali būti išreiškiama materialiai, nes ši vertė yra kultūrinė. Paveldas formuoja miesto ir miestiečių tapatybę, kurią „tęsianti darbus“ savivaldybės taryba nuosekliai naikina primesdama banalų „laisvo stiliaus“ šūkį.

Kitas argumentas, kurį dažnai randame suinteresuotų ekspertų pasisakymuose, pagrįstas precedento logika: jei paveldo zona buvo pažeista, vadinasi, galima ją naikinti ir toliau. Tokie argumentai vartoti 2004–2005 m. tiek tvirtinant sklypo Taikos pr. 4a, tiek sklypo Naujojo Sodo g. 1 detaliuosius planus. Pirmuoju atveju UAB „Laivyno inžinerijos centras“ pasiekė, kad būtų pritarta 12 aukštų gyvenamojo namo su komercinėmis patalpomis projektui, parengtam UAB „Projus“ (archit. Algirdas Sviderskas). Gyvenamasis namas iškilo ne bet kur, o Klaipėdos senamiesčio teritorijos pakraštyje, XVII–XVIII a. miesto gynybinių įrengimų zonoje, buvusios šių įrengimų fosos (gynybinio griovio) vietoje ir vieno iš šių įrengimų elementų – išlikusio bastiono „Preussen“ vizualinės apsaugos juostoje.

Klaipėdos gynybiniai įrengimai – unikali paveldo vertybė ne tik Lietuvos mastu. Jie saugomi įstatymų, kaip ir pats Senamiestis. Bet ko gi vertos visos vertės, kai pakvimpa pinigais? Argumentas, kodėl buvo leista statyti šį namą, toks – kitoje gatvės pusėje, taip pat Senamiesčio ribose, sovietmečiu buvo pastatytas devynaukštis daugiabutis (Taikos pr. 3). Vadovaudamiesi tuo, galime pasakyti – juk sovietmečiu pagrindinėse Senamiesčio gatvėse nugriovus seną architektūrą buvo pristatyta „stalininių“, o jo prieigose „chruščiovinių“ namų. Taigi griaukime paveldą ir toliau statykime „tipines dėžutes“!

Antras precedento logika pagrįstas atvejis yra klasikinis pavyzdys, kaip tenkindama bet kokius tam tikrų verslininkų įgeidžius, Klaipėdos savivaldybė pasirengusi keliskart keisti įstatymus. 2000 m. Taryba patvirtino „istorinės miesto dalies“ teritorijos, ribojamos Herkaus Manto, Danės, Naujosios Uosto ir Naujojo Sodo gatvių, detalųjį planą. Prie „Klaipėdos“ viešbučio buvusios automobilių stovėjimo aikštelės vietoje buvo planuojama įrengti 3–4 aukštų garažus. Tačiau štai atėjo 2002 m., kai „Klaipėdos“ viešbutį įsigijo UAB „Palangos statyba“. Po metų naujieji savininkai pradėjo viešbučio pastato rekonstrukciją, vėliau nutarė pelningiau išnaudoti ir 1 ha sklypą pačiame miesto centre: automobilių stovėjimo aikštelės vietoje buvo suplanuota pastatyti aukštybinį pastatą. „Verslo žinios“ apie tai informavo 2004 m. gegužės 20 d., tačiau naujojo pastato projekto Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos skyriaus ekspertų tarybos nariai taip ir nepamatė. Rugsėjo 30 d. buvusio statybininko Rimanto Taraškevičiaus vadovaujama miesto Taryba atvėrė kelią UAB „Palangos statyba“ planams, patvirtindama sklypo Naujojo Sodo g. 1 detalųjį planą. Šiame dokumente, be anksčiau numatyto daugiaaukščio garažo, buvo numatyta ir aukštybinio biurų pastato statyba; naujas statinys turėjo „korektiškai“ derėti „įvairių laikotarpių urbanizuotoje erdvėje“.

Kai 2005 m. pavasarį pradėjo kilti 20 aukštų pastatas, aukštesnis už patį „Klaipėdos“ viešbutį ir tampantis viso miesto centro dominante, paaiškėjo, kad jokio korektiškumo savininkai nesirengė paisyti. Maža to, „Palangos statyba“ įsigeidė parengti dar vieną (jau trečią per penkerius metus) detalųjį planą, kuriame greta 20 aukštų „K“ raidės formos pastato turėjo būti numatyta tokio pat aukščio „D“ raidė. Detaliajam planui parengti buvo surasta Kėdainiuose registruota E. D. Petrauskienės projektavimo įmonė. Projekto vadovui archit. Edmundui Petrauskui užteko įžūlumo 2005 m. gegužės 26 d. su nauju detaliuoju planu apsireikšti Miesto užstatymo taryboje, kurios ekspertai nesuprato, kodėl jie turi pareikšti savo nuomonę dėl vieno komplekso elemento, kai visas kompleksas su jais net nederintas. Bet ir tai pasirodė nesanti kliūtis – savininkai buvo taip įsitikinę, kad miesto Taryba pritars jų sumanymams, kad pradėjo „K ir D“ statybą savivaldybei dar nepatvirtinus naujo detaliojo plano. Ir savininkai neapsiriko: ir šįsyk 2005 m. liepos 28 d. posėdyje miesto Tarybos nariai beveik vieningai pakėlė rankas (vienas susilaikė), patvirtino detalųjį planą ir legalizavo pradėtą statybą.

Į Tarybos nario Artūro Šulco abejones dėl to, ar tinka du masyvių proporcijų ir ekspresyvios architektūros 20 aukštų pastatai urbanistinio paveldo teritorijoje, buvo atsakyta eiliniu precedento logikos pritaikymu. Miesto vyriausias architektas Almantas Mureika pareiškė, kad Vilniaus Gedimino technikos universiteto urbanistai mano, kad tai – ne problema, nes vaizdas jau pakeistas statant „Klaipėdos“ viešbutį. Turbūt A. Mureika – ne klaipėdietis ir nežino „Klaipėdos“ viešbučio statybos 1981–1984 m. aplinkybių. Beje, pravartu prisiminti, kad argumentuojant „Klaipėdos“ viešbučio statybos būtinybę, taip pat remtasi precedento logika – tuometiniai kultūros rūmai (dab. Muzikinis teatras) jau turėjo 9 aukštų bokštą. Taigi matome tendenciją: 1963 m. – 9 aukštai, 1984 m. – 13 aukštų, 2005 m. – 20 aukštų, ir visa tai - paveldo zonoje. Miesto šeimininkams taip „tęsiant darbus“ nesunku nuspėti, kas bus toliau.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto urbanistų, kurių „autoritetinga“ nuomone pasirėmė A. Mureika, dalyvavimas daugiaaukščių daiginimo mieste kampanijoje vertas išskirtinio dėmesio. Priminsime, jog būtent šio universiteto Urbanistinės analizės mokslo laboratorijoje buvo parengta Klaipėdos aukštybinių pastatų išdėstymo schema (autoriai: Algis Vyšniūnas, Inesa Alistratovaitė, Zigmas Jonas Daunora). Tokios schemos parengimo būtinybė iškilo tada, kai 2004 m. sausį buvo priimta nauja Teritorijų planavimo įstatymo redakcija. Įstatyme parašyta, kad tais atvejais, kai galiojančiuose savivaldybių bendruosiuose planuose nėra išspręsti aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai (kaip buvo 1997–2007 m. galiojusiame Klaipėdos bendrajame plane), privaloma rengti atskirą specialųjį planą. 2004 m. spalį rengėjams buvo išduotos planavimo sąlygos, ir jau 2005 m. pavasarį docentas Vyšniūnas tapo autoritetu aukštybinių pastatų daiginimo uostamiestyje kampanijoje. Balandžio 27 d. „Klaipėdos“ dienraščiui Vyšniūnas teigė, kad „netoli Senamiesčio yra vienintelė vieta, kur daugiaaukščiai tiktų. Tai Atgimimo aikštė, nes viešbutis „Klaipėda“ ir Muzikinis teatras jau pakeitė kvartalo vaizdą“. Gegužės 26 d. „K ir D“ projekto vadovas E. Petrauskas miesto užstatymo taryboje šiuos teiginius interpretavimo savaip: Vyšniūnas kalbėjo apie Atgimimo aikštę, bet E. Petrauskui pasirodė, kad specialistai rekomenduoja aukštuminę statybą ten, kur reikia „Palangos statybai“, t.y. kitoje viešbučio pusėje. Įdomu ir tai, kad vienas iš „K ir D“ architektūrinio projekto autorių buvo archit. doc. dr. Edgaras Neniškis, Vyšniūno kolega iš tos pačios Urbanistikos katedros. 2006 m. per Architektų dienas Vyšniūnas klaipėdiečiams pristato savo viziją apstatyti Senamiestį penkiais vertikaliais akcentais (įskaitant „K ir D“ kompleksą) ir taip neva „išryškinti“ jį. Netrukus paaiškėjo, kad viena architektų kontora – UAB „Andrijauskas ir partneriai“ – jau parengė dviejų iš penkių minėtų akcentų projektus – 20 aukštų daugiabučio Minijos g. 11 ir trijų 18–20 aukštų daugiaaukščių gyvenamajame kvartale „Malūnų kalva“. O šių metų sausio pradžioje pats Vyšniūnas vietinės Architektų sąjungos ekspertų tarybos posėdyje pristatė ir ketvirtojo akcento šalia miesto elektrinės galimybių studiją. Visa tai vyko dar iki tol, kai specialusis planas buvo patvirtintas miesto Taryboje.

Panašūs projektai sudaiginti vertikalius akcentus vietos architektų buvo parengti ir „istorinei miesto daliai“. Tad visiškai aišku, kad Valstybinės kultūros paveldo komisijos pasiūlymų, pateiktų 2007 m. kovo 9 d. sprendime, net neketinta paisyti. Likus dviem savaitėms iki specialiojo plano tvirtinimo, savivaldybės klerkas Kęstutis Vaitiekūnas žiniasklaidai pareiškė, kad visose paveldo zonose statyti aukštesnių nei 30 m nebus galima. Tačiau panašu, kad tai tebuvo manevras, nes miesto Tarybos posėdyje įvyko tai, ko ir buvo galima tikėtis. Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išdėstymo schemos sprendiniai atvėrė galimybes ne tik naikinti senąsias dvarvietes (pvz., Luizės dvarą), istorinius priemiesčius (pvz., su seniausiu Klaipėdos malūnu Gluosnių g.), bet ir istorinę miesto dalį.

Normalioje europietiškoje valstybėje ten, kur susiduria paveldas ir investuotojai, turi nusileisti ir prisitaikyti prie paveldosaugos reikalavimų pastarieji. Be to, laikoma norma paisyti ratifikuotų tarptautinių įsipareigojimų, galiojančių įstatymų bei juos aiškinančių aktų. Tačiau Klaipėdos politikai mano atvirkščiai - o gal šios savivaldybes administruojamose ribose tai negalioja?

Klaipėdos miestiečių iniciatyvinė grupė