Įsilyjantis vasaros sezonas įkyriai primena, jog, pasak vieno tarybinio animacinio filmuko herojės varlės keliauninkės, „pietuos visad šilta ir gera“. O jei jau taip, tai pačežinus keliais šimtais litų galima ten ir vykti tos šilumos ir gėrio pasisemti.

Žmonės, pasirenkantys drybsojimą Turkijos ar Ispanijos paplūdimiuose, vietoje 99 kilometrų smėlėtos lietuviškos Baltijos pakrantės turi begales argumentų: Antalija gal net pigesnė už Palangą, o kokybiškesnė tai tikrai, ten saulė karštesnė ir jūros vandens temperatūra malonesnė, ir stumdytis norint išsitiesti ar įbristi mažiau reikia, ir dar daug kitokių. Dievaži „pietuos visad šilta ir gera“ ir su šio šūkio išpažinėjais ginčytis nelengva, jei jau drybsot, tai tik ten.

Betgi yra ir kitas, su atostogomis ne mažiau susijęs fenomenas – tai turistinės kelionės. Jos savaime, tiesiog pagal apibrėžimą, gerokai įdomesnės už drybsojimą paplūdimyje, kad ir koks saulėtas jis būtų.

Kodėl žmonės keliauja? Klausimas jau savaime įdomus, nors atsakymas į jį atrodo stulbinamai paprastas: nes nori kuo daugiau pamatyti, pažinti. Bet tai teisinga tik iš pirmo žvilgsnio.

Tarybų Sąjungoje turistais buvo vadinami tie keliautojai, kurie eidavo per kalnus, plaukdavo upėmis, tylomis niekindavo tuos, kurie ne tokie, kurie nevalgo dūmais atsiduodančios kruopų košės ir panašių sunkenybių nepraktikuoja. Savo gamtinėse išvykose jie daugiau domėjosi gamta nei kultūra ar mokslu, dažniausiai atsiduodami kalnų grožiui, o ne gilindamiesi į jų geologinę sandarą ar cheminę ledynų sudėtį. Tarybinių turistų žygiai, pagal spalvingus jų pasakojimus, labiau primena didžiulį „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ atitikmenį, nei pažinimo ištroškusių tyrinėtojų ekspedicijas.

Pažintinę funkciją veikiau atlikdavo ekskursijos (šiandien kone visiškai išnykęs žodis, ar ne?). Į Leningradą ar Maskvą, į Taliną ar Kijevą, į Vilnių ir Trakus. Perbėgant Ermitažą ar Tretjakovo galeriją. Per trumpą laiką aplankant kuo daugiau lankytinų vietų, kad būtų ką grįžus papasakot. Pats keliavimo procesas – nesvarbus, svarbu ką matei, ką aplankei, ką prisimeni iš didžiulio įspūdžių srauto.

Šiandien ekskursijos persivadino turistinėmis kelionėmis ir yra turistinių firmų ir kelionių agentūrų kuo plačiausiai siūlomos. Bet principai nepakito – kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką, atmintyje išlieka tik tai, kas lieka fotojuostoje ar fotoaparato atmintyje (ne itin vykęs bandymas susidoroti su įspūdžių gausa). Pats keliavimo procesas nesvarbus, maža to, jis dažnai kankinamas, kratantis begaliniais Europos keliais ne per daug patogiu autobusu (nors ir kiek žvaigždučių jis turėtų).

Keliaujama tam, kad pamatytum pasaulio? Ką gi mato šiuolaikinis keliautojas, šuoliais pralėkdamas gatves ir galerijas, rūmus ir katedras? Arba tipendamas per tas pačias vietas ir klausydamasis gidų pasakojimų apie dalykus, kuriuos veikiausiai pamirš kaip galima greičiau, nes po poros minučių jį atakuos naujos patirtys, nauji įspūdžiai, nauji informacijos srautai.

 

Pažinti? Ar, tiesą sakant, nėra paprasčiau tai daryti su televizijos pagalba. Jūs sėdite patogiai krėsle, o prieš akis jums plaukia piramidės ir Vatikanas, o jūsų regėjimus komentuojantis balsas už kadro yra daug geriau girdimas nei gido, be to, jį nuolat galima pagarsinti.

Beje, ar kokia Paryžiaus katedra jums nepasirodė tik blankus televizinio reginio atspindys, aplipdytas pastoliais dėl nuolat vykstančio remonto, kurios gražią nuotrauką padaryti trukdo aplink be perstojo šmirinėjantys tokie pat turistai kaip ir jūs? Ar tikrai gyvas buvimas vietoje garantuoja geresnį šiuo atveju kad ir tos pačios Paryžiaus katedros pažinimą?

Turtingesni keliautojai tarsi sugeba išlikti sąlyginai nepriklausomi. Jie gali patys išsinuomoti mašiną, planuoti laiką ir lankytinas vietas, nėra verčiami taip bėgti arba uosti prakaito, kliokiančio iš autobuso kaimyno pažastų. Bet ir čia paradui vadovauja turistiniai vadovai (gaidbukaiguidebooks), vargu ar išvengiamos tos pačios, vienų tik turistų lankomos vietos, dėl savo lankytojų srautų įvairovės ir vienodumo prarandančios išskirtinius bruožus. Paprasčiau tariant, apsidairykite Lisabonoje ir Romoje, nors miestai ir skirtingi, tačiau tarp turistinių suvenyrų parduotuvėlių skirtumą pastebės nebent tik labai įgudusi akis, o tarp jų zujančios turistų minios bus identiškos. Dingojas, jog arti tas laikas, kai sugebėsite aplankyti Europos didmiestį nesutikdami nė vieno vietos gyventojo, paskendusio kasdienėje, su turistais nesusijusioje rutinoje.

Ir apima negeras jausmas, jog dabartinės turistinės kelionės yra tik senųjų aristokratinių kelionių karikatūra. Pamenate istorijas apie britų (bet nebūtinai vien jų) aristokratų atžalas, savo tėvų siunčiamas į Europą kultūros pasisemti. Arba pačius, ten sprunkančius. Į Pietus, į Pietus, kur ne tik „šilta ir gera“, kur trykšta praeitis ir kultūra, kur gatvės grindinio plytelės kadaise buvo šventyklų pamatais. Ir išbūdavo jie ten ne savaitę, o po kelerius metus. Žinoma, per tokį laiką galima išties ką nors pažinti. Pažinti taip, kad niekuomet nebepamirši. Aristokratiška privilegija.

Tuomet ir pagalvoju, ar tik kelionės nėra iš inercijos likęs dalykas, skambiai svarbus (fe, jis nevykėlis, jis toliau Rygos nėra buvęs...), bet ir keistai nereikšmingas pasaulyje, kuriame išnyko nieko neveikiantys aristokratai, o pernelyg dažnai nesusipratę jų pomėgių paveldėtojai ne visuomet žino, kodėl elgiasi vienaip ar kitaip.

Bernardinai.lt