Šioje laidoje kalbėsime apie Lietuvos pokario partizanų legalizacijos aplinkybes.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Kiek yra žinoma, partizanų vadovybė bent jau pirmaisiais pasipriešinimo metais neturėjo vieningos nuomonės legalizacijos klausimu

Iš tikrųjų, problema buvo gana aštri. Viena vertus, 1944-1945 metais veikė tikrai gausūs partizanų būriai visoje Lietuvoje. Manoma, kad tuo metu miške buvo net iki 50 tūkstančių asmenų. Jiems buvo sunku išsilaikyti, sunku prasimaitinti ir pan. Todėl reikėjo kažką daryti. Vienų partizanų dalinių vadai leido kai kuriems savo kovotojams legalizuotis, t.y. pereiti į legalų gyvenimą netgi atiduodant ginklus. Žinoma, tuos ginklus partizanai sukeisdavo ir besilegalizuojantiems kovotojams duodavo prastesnius. Kiti vadai – atvirkščiai, visiškai draudė legalizaciją.

Kokie buvo ir vienų ir kitų motyvai?

Legalizacijos šalininkų pagrindinis motyvas buvo tas, kad čekistams buvo daug paprasčiau susekti didelius būrius. Tuo metu, t.y. 1944-1945 metais kai kuriuose būriuose būdavo po 100 ar 150 vyrų, net iki 200. Dėl to mūšiuose su sovietų kariuomene buvo patiriama daug aukų. Kita vertus, tuo metu dar nebuvo kolchozų, dauguma partizanų buvo ūkininkai, o žemės dirvonavo. Reikėjo kam nors dirbti žemę, maitinti šeimas bei remti tuos pačius partizanus. Jau minėjau ir prasimaitinimo problemą. Legalizacijos priešininkai savo poziciją motyvavo išdavystėmis, nes tuos, kurie pagal Bertašiūno amnestijas išeidavo iš miško, čekistai tardė, reikalaudavo išduoti savo buvusius kovos draugus, ginklų sandėlius, slėptuves. Kai kurie, žinoma, palūždavo ir tai atnešdavo naujų aukų.

Kitaip sakant, abi pozicijos buvo logiškos, tačiau nė viena jų nebuvo geriausia išeitimi. O kada buvo skelbiamos amnestijos?

Pirmąją amnestiją Lietuvos SSR vadovybė paskelbė 1945 m. vasario 2 d. Ji buvo skirta antisovietinio pogrindžio dalyviams ir besislapstantiems nuo sovietinės mobilizacijos asmenims. Kita amnestija paskelbiama gegužės 31 d. Vėliau dar bent keletą kartų sovietų valdžia bandė legalizuoti besislapstančius asmenis bei laisvės kovotojus, tačiau jų efektas kaskart buvo vis mažesnis. Į visas apskritis buvo siunčiamos LKP(b) CK agitatorių brigados. Kaip teigiama Antano Sniečkaus direktyviniame rašte, jų atvykimas į apskritis „toli gražu“ neturėjo atleisti nuo atsakomybės dirbant politinį masinį darbą Komunistų partijos apskričių komitetų ir jų sekretorių. Į šį darbą turėjo būti įtrauktas vietinis sovietinis aktyvas, ištikima sovietų valdžiai inteligentija. 

Kodėl sovietų skelbiamų amnestijų efektas vis mažėjo?

Todėl, kad žmonės įsitikino, jog sovietų pažadais apie laisvą gyvenimą negalima tikėti. Niekam ne paslaptis, kad daugelis legalizuotų asmenų vėliau buvo suimami ir ištremiami į Sibirą.

Dabar siūlau pasiklausyti buvusio Vytauto apygardos „Audros“ partizanų būrio vado Jono Abukausko-Siaubo, kuris legalizavosi 1952 metais, pasakojimo.

Audros būrys. Fotografuota apie 1951 m. Jonas Abukauskas pirmas kairėje priekyje

Žiemą iš 1951 į 1952 metus sąlygos partizanams jau buvo labai pasunkėjusios – kūrėsi kolūkiai, valdžia kaip įmanydama stengėsi supriešinti žmones, buvo sunkiau prasimaitinti. Iš vyžuoniškių Aro būrio registravosi (legalizavosi) partizanas Povilas Jankauskas-Alksnis. Kartu su juo legalizavosi dar keli partizanai. Po 1950 m. Vytauto apygardoje tai buvo pirmieji legalizavęsi partizanai. Aišku, nekalbu apie pokarį, kai pasinaudoję amnestija legalizavosi daugybė partizanų. Mes tai žinojome ir sekėme, kaip įvykiai klostysis toliau. Gavo jie laikinus dokumentus ir gyveno neareštuoti. Pasinaudojęs šia susiklosčiusia padėtimi, sovietų saugumas ėmė pūsti propagandą – išplatino miške likusių partizanų giminėms dokumentus, agituojančius įkalbėti savo artimuosius nutraukti rezistencinę kovą, išeiti iš miško ir tapti eiliniais tarybiniais piliečiais. Mano giminės tokius dokumentus taip pat gavo. Taip pat buvo labai suaktyvintas giminių persekiojimas ir tardymas.

Po viso to anaiptol ne iš baimės dėl savo gyvybės ir man kilo mintis legalizuotis. Tikrai ne iš baimės. Bet visa tai buvo susiję su rizika. Nelabai tikėjau ta jų propaganda, kad galėsiu laisvai gyventi savo namuose. Tiesioginių vyresnių vadų jau nebebuvo, su kitais buvo nutrūkęs ryšys, todėl vienas pats sau nusprendžiau imti ir pabandyti legalizuotis. Dar iki to laiko, kai ryšys su vyresniaisiais Aukštaitijos partizanų vadais nutrūkęs nebuvo, mes dažnai aptardavome ir šį klausimą, bet niekada nieko konkrečiai nebuvome nusprendę – nebuvo konkretaus įsakymo, nei kad galima legalizuotis, nei kad kategoriškai draudžiama.

Nusprendęs registruotis, pirmiausia susiradau savo pusbrolį, kuris taip pat buvo partizanas ir tuo metu laikėsi bunkeryje. Išdėsčiau pusbroliui savo mintis apie legalizaciją. Pusbrolis mano minčiai pritarė ir sutiko legalizuotis kartu su manimi. Parašėme Užpalių KGB poskyriui laišką, pusseserė tą laišką nunešė… Mąstėme taip – jei išlošime, tai išlošime mes. Čia tuo atveju, jei po legalizacijos mūsų neareštuos ir leis ramiai gyventi. Jei pralošime – tai irgi tik mes, nes išduoti neturime ko - arešto atveju niekas daugiau be mūsų nenukentės.

O kaip jūs galėjote būti tokie garantuoti, jog nieko neišduosite? Gal jus taip kankintų, kad viską pasakytumėte.

Žinoma, tokiu atveju negali būti garantuotas. Visaip gali būti – gali iš tavęs kažką išgauti kankindami, gali ką nors išduoti net pats to nežinodamas. Buvo visokių metodų. Mes tiesiog žinojome, jog negalime išduoti to, ko nežinome. Situacija buvo tokia, kad mūsų būryje tuo metu buvo daugiau kaip dešimt partizanų. Mes legalizavomės dviese - pirmieji. Gavome laikinus pasus ir likome gyventi kaime, savo namuose. Legalizuojantis KGB darbuotojai apie jokias galimybes ką nors išduoti net puse žodžio neužsiminė. Buvo atvažiavę iš Vilniaus aukšti KGB karininkai. Gal kokių dešimt jų buvo. Aišku, klausinėjo kas dar liko miške, nors ir taip viską puikiai žinojo.

Ar legalizavotės su ginklu?

Taip, legalizuojantis privalėjome saugumui perduoti ginklus. Bet perdavėme senus niekam tikusius ginklus, o geruosius, kuriuos visą laiką nešiojomės, palikome kovos draugams. Saugumiečių gi planas buvo ištraukti iš būrio kuo daugiau vyrų. Kadangi tuo laiku mūsų būrys buvo gana didelis.

Ką atsakydavote KGB karininkams, kai jie klausdavo, kas tokie dar likę būryje miške?

Jie patys tai labai gerai žinojo. Turėjo jie likusių gyvų ir kovojančių partizanų net tik sąrašus, bet ir nuotraukas. Tuo metu jiems svarbiausia buvo propaganda, kad legalizavęsi partizanai gali gyventi ramiai ir laisvai. Tokiu būdu jie tikėjosi, kad iš miško išeis ir likusieji. Ir ta jų propaganda pasiteisino. Po kiek laiko legalizavosi dar keturi mūsų būrio partizanai. Bet miške būryje liko mano brolis. Legalizuotis jis atsisakė. Mane kartais iškviesdavo į rajoninį KGB poskyrį arba tiesiai į namus ateidavo KGB karininkas Kulikovas ir vis priekaištaudavo, kad aš niekaip neįkalbu brolio sudėti ginklus. Sakydavo, jog štai jūs, buvę partizanai, ramiai sau gyvenate, dirbate, niekas jūsų nekliudo, kodėl gi kiti nepaseka jūsų pavyzdžiu. Dėl to mūsų nei verbavo, nei tardė, nei prašė ką išduoti, gyvenome visiškai ramiai. Tiesa, kalbu tik apie save ir pusbrolį, apie kitus nežinau.

Ir štai 1952 m. rugsėjo 21 dieną susirėmime su okupantais brolis žuvo. Po kelių savaičių, spalio 16 d., mus keturis legalizavusius „Audros” būrio partizanus areštavo. Areštavo visus vienu momentu, nors ir skirtingose vietose. Kiekvienam areštuoti buvo sudaryta po atskirą grupę. Mane ir pusbrolį areštavo viename kaime, kitą partizaną - gretimame, o Juozą Zavecką-Paukštį areštavo tuo pačiu momentu Vilniuje. Mus irgi, aplenkiant visus rajoninius KGB poskyrius, nuvežė tiesiai į Vilnių. Tiesiai į tardymus. Paklausiau tardytojo, kodėl esame areštuoti, juk buvo žadėta, kad mūsų nepersekios ir neteis. Tardytojas atsakė, jog turi žinių, kad ir po legalizacijos mes užsiiminėjome savo senąja veikla. Bet jokių konkrečių kaltinimų dėl partizaninės veiklos jau po legalizacijos taip ir nepateikė.

Jonas Abukauskas. Fotografija iš bylos. 1952 m.

Tardymai truko apie tris mėnesius. Mušimų, kankinimų nebuvo. Bet neleisdavo miegoti. Per naktis tardydavo, o grįžus iš tardymo į kamerą miegoti neleisdavo. Tai labai iškankindavo, taip ir norėdavosi, kad tik greičiau visi tie tardymai baigtųsi. Teisė mus karinis tribunolas visus keturis sykiu. Man, „Audros” būrio vadui Jonui Abukauskui-Siaubui ir mano pavaduotojui Juozui Zaveskui-Paukščiui buvo skirta aukščiausia mirties bausmė sušaudant, kitiems dviem - po 25 m. lagerių. Ir tiesiai į Lukiškes, į mirtininkų kameras. Mirtininkų kameroje prasėdėjau be penkių dienų penkis mėnesius. Besėdint mirtininkų kameroje mirė Stalinas, buvo areštuotas Berija. Gal tai ir padėjo, kad mirties bausmę mums pakeitė į 25 metus lagerio. Iš lagerio darėme pasikasimą, bandėme pabėgti, tai pagavę pridėjo dar trejus metus. Taip ir atsėdėjau 24 metus, o ketveri dar liko, kaip sakoma, viršininkui. Į Lietuvą grįžau tik 1976 m.

**

Iš esmės amnestijų skelbimas, ko gero, buvo viena iš psichologinio poveikio priemonių. Čekistai tikėjosi, jog partizanų legalizacija paveiks kaip demoralizuojantis veiksnys. Tu jau minėjai, kad pasipriešinimo kovų pradžioje partizanų vadovybė neturėjo vieningos nuomonės dėl kovotojų registracijos. Tačiau tokios konsultacijos šiuo klausimu tarp įvairių padalinių vadų vis viena vyko. Kaip ir kada buvo pasiekta kokia nors vieninga pozicija?

Ji buvo pasiekta palaipsniui, tačiau galutinai nutarta netrukdyti kovotojams legalizuotis tada, kai buvo pasiekti pirmieji centralizacijos rezultatai. Pagaliau 1949 m. vasarį, įkūrus Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, šis klausimas buvo išspręstas galutinai, tačiau tuo laikotarpiu jau legalizuodavosi tik vienetai. Kitaip sakant, natūrali laisvės kovotojų atranka jau buvo praėjusi. Pavyzdžiui, partizanams registruotis leido Dzūkijos partizanų vadovybė; savo sprendimą ji motyvavo taip: pirma, partizanai ir jų vadai laisvės kovą pasirinko savo valia. Ši kova bus ilga ir sunki, reikės daug aukų, o kovotojų šeimos bus žiauriai persekiojamos, tačiau okupantų pažadais niekuomet negalima tikėti; antra, propagandos sumetimais užsiregistravusieji iš pradžių tikrai paleidžiami, bet ateityje okupantas vis tiek su jais susidoros; trečia, kai kurie partizanų šeimų nariai netiki partizanų kovos sėkme ir labiau nori, kad partizanas verčiau būtų kalinamas kalėjime, negu žūtų kovoje; ketvirta, partizanai fizine jėga negali atlaikyti priešo spaudimo, bet kovoti privalo ir pasitikėti tegali savo dvasinėmis jėgomis, todėl bus net geriau, kad užsiregistruos tie, kurie jaučiasi dvasiškai neatsparūs, nes ateityje, neištverdami kovos sunkumų kaip garbingiems kariams dera, jie gali tapti pogrindžiui našta; penkta, partizanu šiomis sunkiomis sąlygomis gali būti tik tas, kuris yra pasiryžęs kovoti iki pergalės ir nebijo mirties, o ne tas, kuris lieka kovotojų gretose dėl vadovybės draudimo baimės; ir šešta, jei vadovybė neleistų laisvai pasirinkti, tai šeimos, kurios pataria partizanams registruotis, jiems žuvus kaltintų partizanų vadus.

Vadinasi, galime teigti, kad Lietuvoje registracijos klausimu vis dėlto nugalėjo Dzūkijos partizanų vadovybės pozicija?

Partizanų gretose liko apsisprendę kovotojai

Kaip sakiau, toks sprendimas subrendo palaipsniui. Jis nebuvo primestas iš šalies nei iš Dzūkijos, nei iš kur nors kitur. Šis sprendimas buvo visiškai argumentuotas ir paprasčiausiai įtikino tuos, kurie anksčiau draudė laisvės kovotojų registraciją. Tačiau net ir tarp dzūkų partizanų vadų iš pradžių  nebuvo vieningos nuomonės dėl legalizacijos strategijos. Štai plk. ltn. J. Vitkus-Kazimieraitis buvo už laisvą registravimąsi atiduodant ginklus, ltn. A. Ramanauskas-Vanagas – už tai, kad partizanas gali eiti registruotis tik gavęs vadovybės sutikimą, o savavališkai užsiregistravusieji ir atidavusieji priešui ginklus turi būti griežtai baudžiami. 1945 m. vasarą A apygardos štabo posėdyje buvo priimtas bendras sprendimas ir toliau nedrausti partizanams registruotis, tik būtinai įspėti, kad lengvai nepatikėtų priešu ir bent neatiduotų gerų ginklų. Vėliau A. Ramanauskas-Vanagas, apibendrindamas partizaninės kovos patirtį, rašė, kad draudimas registruotis pogrindžiui neišėjo į gera, nes partizanų gretose liko ir tie, kurie buvo neverti partizanų vardo; jie tapo provokatoriais, padarė didžiulę moralinę žalą organizacijos autoritetui ir pražudė daug kovotojų. Matyt, skirtinga vadovybės pozicija nulėmė ir legalizacijos statistiką. Pavyzdžiui, Alytaus apskrityje nuo 1945 m. birželio 14 d. iki rugpjūčio 20 d. atėjo registruotis 3734 žmonės, iš kurių 3514 vengiantys mobilizacijos, 27 dezertyrai ir tik 193 čekistų vadinamieji „banditai“, t.y. partizanai. Tačiau iš pastarųjų tik 74 žmonės atsinešė ginklus. Liepos 1 d. Trakų apskrityje užsiregistravo 1523 asmenys, kurių dauguma prisipažino vengę mobilizacijos, ir tik 18 atėjo su ginklais, todėl buvo spėjama, kad legalizacija pasinaudojo ir partizanai. Nepaisant NKVD–NKGB pastangų, Telšių apskrityje iki birželio pabaigos užsiregistravo tik 10 partizanų, rugpjūčio mėn. šis skaičius padidėjo iki 24, nors daugumą sudarė vengiantieji mobilizacijos. Žemaitijos vadai, kaip žinoma, iš pradžių kategoriškai draudė savo kovotojų registraciją.

Iš tikrųjų dabar būtų nelengva įvertinti, kiek susilpnino partizaninį judėjimą čekistų skelbiamos amnestijos ar organizuojami legalizacijos vajai. Viena vertus, dėl šių priemonių sumažėjo kovotojų skaičius, kita vertus, – galima sakyti, pagerėjo daliniuose esančių kovotojų kokybė, nes pasiliko tik tie, kurie tikrai tvirtai apsisprendė kovoti su okupantu.