Visi pažinojusieji Saulių įpratome, kad jis kuo nors nepatenkintas: prasta sveikata, blogu filmu, netinkama valdžia ar paprasčiausiai slogia savijauta po vakarykščios. Net pajuokaudavome: "Dar pergyvens mus visus." Tačiau lemtis turi savus dėsnius.

Sauliaus padejavimai ir niurnėjimai buvo susiję su jo meniniu reiklumu kiekvienam filmui ir visiems rašantiems apie kiną. Dažnai, kaip sakoma, jis taupydavo laiką ir "balsuodavo kojomis": išeidavo iš filmo peržiūros po keliolikos minučių. Beveik nesuklysdavo, todėl ilgainiui to išmokome ir mes. Tačiau kartu juste jusdavome, kai Saulius sėdi salėje, ir laukdavome jo kritiško balso. Recenzijų jis prirašė daug: ir anais laikais, kai buvo tik vienas meno savaitraštis bei pora kino leidinukų, ir dabar, kai spaudos, radijo, TV kanalų daug, o kritikui ir jo balsui prisiglausti nelabai yra kur. Saulius įsitaisė "Lietuvos ryto" priede "Mūzų malūnas". Sukosi ten stebėtinai ilgai, nors ir pasišaipydamas iš savęs, kad dabar užsiima ne kritika, o kino žurnalistika.

Naujaisiais laikais visokios ribos ištirpo, bet Saulius išlaikė savus kriterijus ir pastabumą kino naujovėms. Išliko ir jo stilius, suprantamas visiems. Sovietiniais laikais net didžiausi valdžios šulai sakydavo: "Su tuo Macaičiu sunku, jis nevaldomas, bet be jo nelabai yra ką skaityti apie kiną." Pats Saulius, žinoma, turėjo savo nuomonę ir apie tuos "cerberinius", ir kitokius laikus. Visada savais rašiniais mokėjo sukelti vėją.

Didžiausias Sauliaus pranašumas - puikus profesinis pasirengimas Valstybiniame kinematografijos institute Maskvoje. Mes, kiti jo kartos rašantieji apie kiną, jautėmės lyg saviveiklininkai, atėję iš kitų profesijų. Saulius mokėjo įvertinti visus filmo komponentus - kartais prisimindavo net vairuotojus - ir taip viską išdėstyti recenzijoje, kad nedingtų jos intriga. Kaip anglai mokėsi trumpų recenzijų meistriškumo iš K.Tynano, taip dabar mūsų studentai nagrinėja klasikinius S.Macaičio tekstus. Juolab kad jie lengvai randami knygose "25 kino seansai", "100 žymiausių pasaulio filmų". Saulius labai mėgo kino aktorių vaidmenų analizę, todėl neatsitiktinai parašė dar vieną knygą "Šviesos sukurti. Profesija - kino aktorius". Ir šiaip pasiplepėjimą apie filmą jis pirmiausia pradėdavo nuo aktorių. Taip pat rašė apie teatrą.

Turėjo ir konceptualių sumanymų: atskleisti kino istorijos procesus per jo pasirinktų filmų recenzijas. Po truputį į pasaulinio kino procesą įtraukė ir Lietuvos kiną: "25 kino seansuose" buvo tik "Amžinoji šviesa", o knygoje "100 žymiausių pasaulio filmų" jau pristatoma net keletas lietuviškų juostų. Pretenzinga? Kaip pažiūrėsi. Saulius visada stengėsi įsivaizduoti visą kino ir laiko kontekstą, net rašydamas mažytę recenziją. Čia jis buvo tikras meistras, prilygo kitų šalių kino kritikams, nors pats nesiveržė į užsieninius kino leidinius, pagaliau ir sąlygų ilgai tam nebuvo. Pažintys tarptautiniuose kino festivaliuose - kas kita. Iš pradžių buvo tik Maskvos tarptautinis, paskui atsirado Europos didieji - Berlynas, Kanai, Venecija... Kartais tik toliau nuo Lietuvos susitikę artimiau ir pabendraudavome. Bolševe (prie Maskvos) gyvenome viename kambaryje ir diskutavome apie geriausius kritikams čia rodomus užsieninius filmus. Karlovy Varuose (Čekija) net miegojome vienoje lovoje - jokio intymumo, toks buvo mums skirtas kambarys. Lėkėme uždusę į naujus ir senus, iki tol uždraustus, filmus. Tempą stengėmės išsaugoti ir dabar, bet laikas eiklesnis už mūsų entuziazmą. Jau kiti rikiuoja ir kino pavasarius, ir kino rudenius. Vienišėjame. Kaip rašo poetė Marina Cvetajeva, pasiekiame "paskutinę ir kraštutinę vienatvę". Jau galime be žodžių klausinėti Saulių ko tik nori: "Ką manai apie naujausią filmą, ar ateisi išgerti kavos į atnaujintą "Skalviją", ar prisimeni, kaip Šiaulių restorane kino mėgėjai nušvilpė tavo unikalią kepurę?" Kas žino, kaip kalbėtis su žmogumi, kuris jau peržengė Amžinybės slenkstį?