Didžioji dalis Lietuvos gyventojų yra lietuviai, tačiau mūsų šalyje gyvena ir daugiau tautų. Jeigu nesirinkdami paimtume 100 Lietuvos gyventojų, iš jų maždaug 80 būtų lietuviai, 6 – rusai, kiti 6 – lenkai, 1 – baltarusis ir 1 ukrainietis. Prieškaryje apie 7 procentus Lietuvos gyventojų sudarė žydai. Praūžus Antrojo pasaulinio karo audroms, šiandien jų likę vos 0,1 procento – dauguma žuvo, kiti išvažiavo gyventi į naujai susikūrusią Izraelio valstybę. Atkūrus Nepriklausomybę, likimo ir istorijos vingiai atbloškė į mūsų šalį ir vieną kitą anglą, italą, ispaną, kiną, čečėną ir netgi afrikietį. Yra ir dar viena labai įdomi tauta, nuo seno gyvenanti Lietuvoje, – tai totoriai.

Karingos mongolų gentys, vadovaujamos karo vado Čingishano, XIII a. užkariavo beveik visą Aziją ir nemažą dalį Europos. Iš stepių atjodavę klajokliai buvo puikūs raiteliai ir taiklūs lankininkai. Jų būriai netikėtai pasirodydavo prie kokio miesto sienų ir nusiaubę jį vėl išnykdavo bekraštėse stepėse. Viename pergalingame žygyje mongolai užkariavo ir tiurkų gentis. Netrukus ir tiurkų kariai ėmė dalyvauti chano (mongolų karo vadas) žygiuose. Jam netikėtai mirus prasidėjo kova dėl valdžios ir imperija subyrėjo į daugybę atskirų valstybių. Viena jų, sudaryta iš tiurkų ir mongolų, įsikūrė prie Volgos upės ir pasivadino Aukso Orda, o jos gyventojai imti vadinti totoriais.

Tuo metu Lietuva buvo didelė valstybė – jos valdos pietuose tęsėsi iki Juodosios jūros, o rytuose beveik iki Maskvos. Taigi, kadaise Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės plotas buvo didesnis nei šiandieninės Prancūzijos. Ir pietuose, ir rytuose lietuvių žemės ribojosi su totorių valdomomis žemėmis, tad natūralu, kad tarp dviejų tautų vyko bendravimas. Totorių chano pasiuntiniai atvykdavo su žiniomis į Trakus, o lietuvių pasiuntiniai keliaudavo su Vytauto pranešimais pas totorių chaną. Kartais lietuviai su totoriais kariaudavo, o kartais susivieniję žygiuodavo prieš Rusijos kunigaikščius.

Būtent Didysis kunigaikštis Vytautas prieš 600 metų ir pakvietė kelis šimtus kilmingų totorių šeimų apsigyventi Lietuvoje. Įkurdino juos Trakuose, Vilniuje, netoli Alytaus ir Švenčionyse, kad jų gyvenami kaimai puslankiu saugotų Trakus ir Vilnių nuo priešų antpuolių. Pagrindinė totorių veikla buvo karyba – jie sudarė Vytauto asmeninę sargybą. Šios tautos kariai pagarsėjo kaip itin narsūs ir ištikimi – jų praktiškai buvo neįmanoma papirkti. Kartu su Vytautu totoriai dalyvavo garsiajame Žalgirio mūšyje.

Dar ir šiandien Vilniuje yra Totorių gatvė, o Vilniaus rajone Totoriškių ir Keturiasdešimties totorių kaimai. Beje, „keturiasdešimt“ reiškia ne tik skaičių, totorių kalboje šis žodis nusako gausą, daugybę.

Iš viso Lietuvoje gyvena apie trys keturi tūkstančiai totorių, kai kurie jų vis dar laikosi savo papročių, islamo religijos ir šneka totoriškai. Tiesa, totorių kalbą moka tik nedaugelis. Kur kas daugiau totorių gyvena šiandieninėje Baltarusijoje ir Lenkijoje – ypač ten, kur kadaise buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės. Viduramžiais tarp kilmingų totorių buvo madinga persikelti ten gyventi. Kunigaikščiai jiems suteikdavo privilegijų ir dovanodavo žemių.

Bėgant amžiams keitėsi totorių profesijos. Lietuvoje nebeliko didžiųjų kunigaikščių – nebebuvo ką saugoti. Tada totoriai ėmė auginti arklius, dirbti odą, buvo puikūs vežikai ir policininkai. Bet labiausiai pagarsėjo kaip puikūs daržininkai. Kunigaikščių dovanotose žemėse jie statydavo šiltnamius ir augino baklažanus, agurkus, pomidorus ir kitas daržoves, kurias parduodavo miestų turguose. Dar ir dabar kaimuose, kuriuose gyvena daug totorių, pavyzdžiui, prie Vilniaus esančiame Nemėžyje, pamatysite daugybę šiltnamių. Čia galima rasti ir nedidelę medinę mečetę (musulmonų bažnyčią) ir senovines totorių kapinaites. Gatvėje nesunku atpažinti totorių – jie yra tamsesnio gymio nei lietuviai, dažniausiai nedidelio ūgio, tvirto sudėjimo.

Vilniuje veikia Lietuvos totorių bendruomenė, vienijanti visus Lietuvos totorius. Jie taip pat bendrauja ir su svečiose šalyse gyvenančiomis tautiečių bendruomenėmis, organizuoja šventes, kviečia į Lietuvą atvykti žymius totorių atlikėjus iš tolimosios Totorijos. Vaikams Vilniuje ir Nemėžyje yra įkurtos totorių mokyklos.

Įdomu, kad totoriai, senovėje pakviesti ginti Lietuvos nuo priešų, neliko nuošalyje ir šiomis dienomis. 1991 metų sausio 13 dieną, kai sovietų tankai puolė Vilniaus televizijos bokštą, – tarp žuvusiųjų bokšto gynėjų buvo ir Loreta Asanavičiūtė – Lietuvos totoriaus dukra.

Kartu su totoriais Vytautas atsivežė į Trakus ir kelis šimtus karaimų tautybės šeimų. Apie 250 šios iš Krymo atvykusios tautos atstovų iki šiol gyvena Trakuose ir Vilniuje. Kaip itin ištikimi kariai jie buvo apgyvendinti prie į pilį vedančio tilto. Vėliau karaimai apsigyveno ir šiaurės Lietuvoje: Pasvalyje ir Biržuose. Karaimai į Trakus atvežė kibinus – šiandien populiarius visoje Lietuvoje pyragėlius su mėsa. Jų gaminamas alkoholinis gėrimas krupnikas – taip pat paplito šalyje.

Skirtingai nei totoriai, karaimai išpažįsta ne islamą, o karaitų religiją. Ji susiformavo dabartinio Irako mieste Babilone – jos pagrindas buvo judaizmas, vėliau didelę įtaką padarė islamas. Karaimų šventykloje kenesoje (vieną jų galima pamatyti Trakuose) – skaitomas Senasis Testamentas. Karaimai iki šiol išsaugoję savo gimtąją kalbą, priklausančią tiurkų kalbų grupei.

Tekstą parengė Rytis Daraškevičius.