Gimęs 1170 m. Ispanijos kalnų miestelyje Caleruega Dominykas nuo pat jaunumės pasižymėjo artimo meile ir neturtu. Įsitikinęs, kad kleras turėtų grįžti prie griežtesnių gyvenimo formų, kuo pasižymėjo albigiečių ir valdiečių šalininkai, Tulūzoje įsteigė brolių Pamokslininkų ordiną, kuris pradžioje rėmėsi augustiniškąja regula, tačiau vėliau tapo visiška naujove. Ordino gyvenimo pamatas buvo pamokslavimas keliaujant po vietoves, elgetavimas (pirmą kartą susijęs su klerikaliniu ordinu), nemažai monastinio pobūdžio nuostatų ir išsamios studijos. Šv. Dominykas buvo labai teisingas, pasiaukojantis ir uolios apaštalinės dvasios. Pamokslininkų ordino Konstitucijos liudija jo minties aiškumą, konstruktyvią ir išlaikytos pusiausvyros dvasią bei praktinę nuovoką, kuri atsispindi jo ordino veikloje. Išties Pamokslininkų ordinas yra vienas svarbiausių Bažnyčioje. Nuvargintas apaštalavimo bei išsekęs nuo didelių atgailų, Dominkykas mirė 1221 m. rugpjūčio 6 d. apsuptas brolių savo mylimajame Bolonijos konvente, ne savo celėje, nes savosios jis, steigėjas, neturėjo. Grigalius IX, artimas Dominyko bičiulis, kanonizavo jį 1234 m. liepos 3 d.

Dvasinis šv. Dominyko veidas tikrai išskirtinis. Pats save jis kartą pavadino „nuolankiu pamokslavimo tarnu“. Praleidęs daugelį naktų bažnyčioje, prie altoriaus, ir pasižymėjęs švelniu pamaldumu Marijai, Dominykas pažino Dievo gailestingumą ir tai, „kokia kaina esame atpirkti“. Todėl stengėsi liudyti Dievo meilę broliams. Jo įkurtojo ordino tikslas - sielų išgelbėjimas per pamokslavimą, kylantį iš kontempliacijos. Dėl šios priežasties ordinui taip svarbu studijos, liturginis bei bendruomeninis gyvenimas, evangelinis neturtas.

Drąsus, atsargus, ryžtingas ir pagarbus kito nuomonei, genialus iniciatorius ir klusnus Bažnyčios nurodymams, Dominykas yra kompromisų nei sustabarėjimo nepripažįstantis apaštalas: „švelnus kaip motina, tvirtas kaip deimantas“.

Pagal Edizioni Studio Domenicano

Bernardinai.lt