I. Mįslė: gerasis žmogus

Jis yra geras, atjaučiantis ir mylintis žmogus, kuriam labai rūpi Lietuva. Jis niekada nesipuikuoja ir neteisia. Jis dirba gražiame laikraštyje, kuriam taip pat rūpi Lietuva - Tėvynės vardas įrašytas net į šio laikraščio pavadinimą. 

Beje, ne vien tik šis puikus žurnalistas yra toks, šiame laikraštyje visi jautrūs, atidūs, sąžiningi. Jie niekad neįžeis jokio žmogaus - politiko, verslininko ar eilinio žmogelio. O jei kada ir būna priversti aprašyti kokį nors negražų įvykį, tai daro su širdgėla, dėdami visas pastangas, kad kritikuojamasis pajustų tą rūpestį, kad pasitaisytų. Jie žino auksinę taisyklę – „Neteisk, nes kokiu matu tu teisi, tokiu ir pats teisiamas būsi”. Tad ir darbas jų – ne teisti, o parodyti geresnį kelią iš susidariusios situacijos. Jie visada duoda teisę pasisakyti ir puolamajai pusei, nes nori būti objektyvūs it senovės romėnai, kurie sakydavę – „audiatur et altera pars”.  

Be to, jie nepaperkami. Jei koks nors abejotinos reputacijos politikuojantis verslininkas drįsta ateiti su prašymu spausdinti panegirikas apie jį, jo meilužes ar apie jo juodąsias gulbes bei pažada dosniai už tai atsilyginti, jam išsyk parodomos durys - kadangi šis laikraštis nenori turėti nieko bendra su korupcija. Čia niekada nerasime slaptų užsakomųjų straipsnių, čia niekada neužsiimama reketu, niekada kritinių straipsnių herojai nešantažuojami reikalaujant reklamos. Jei netyčia išgirdote apie tai skleidžiamus gandus, žinokit - visa tai tėra kokio nors intelektualu save laikančio pavyduolio paistalai…

Jei netyčia, eidamas valstybines pareigas, keistomis aplinkybėmis Baltarusijoje žūva koks nors Lietuvos pareigūnas, šis dienraštis niekad neskuba jo teisti, neužima vienokios ar kitokios išankstinės pozicijos. Šio laikraščio žurnalistai pagarbiai laukia tyrimo pabaigos, stengdamiesi neužgauti mirusiojo atminimo nei jo artimųjų.

Beje, šio garbaus žurnalisto visiškai nedomina patologinė žurnalistika, jo laikraštyje niekuomet nerasime lavonų pirmuosiuose puslapiuose, matomiausiose dienraščio vietose nedominuoja neviltis, kraujas, iškrypimai ir nusikaltimai. Ir tai daroma sąmoningai, nes šio laikraščio vadovai kartu su gerbiamu aprašomuoju žurnalistu yra tikri humanistai. Jie žino, kad darni šeima yra valstybės pagrindas. Taip pat jie žino, kaip lengva žmonėms įpiršti neviltį, nepasitikėjimą, depresiją, rodant vien juodąsias gyvenimo puses.

Cinizmas, arogancija? Tai visiškai nebūdinga šiam puikiam žurnalistui. Kas tas paslaptingasis? Atspėjote, tai - Rimvydas Valatka…

II. Vox populi

Tad tikrai keista „Bernardinuose” skaityti nepagarbius skaitytojų vertinimus apie gerbiamą Rimvydą, kurie tikriausiai yra suklaidinti ir patys nežino, ką rašo:

Abejingas

P. R. Valatka - talentingas žurnalistas ir, manau, protingas žmogus. Ironija tikrai „valatkiška". Tačiau puolimas ne visada geriausia gynyba. Tiesiog kai kurie žurnalistai kažkur ir kažkada nepastebėję net patys peržengė ribą, skiriančią padorumą ir nepadorumą. O ši riba - šaipykis ar nesišaipyk - tikrai yra. Laikraščiai, žurnalai - tai juk informacija. O žmogus, gavęs neteisingą informaciją vieną kartą, kitą kartą pradeda netikėti nei laikraščiu, nei apskritai žiniasklaida.

Stebėtojai

P. Valatka - tikrai talentingas žurnalistas, tačiau talentą galima panaudoti įvairiems tikslams. Kokiems tikslams tarnauja p. Valatkos talentas, visa šalis turėjo galimybę pamatyti per VSD skandalą.

Dėl bjaurių žodžių. Tai, kas buvo rašoma LR laikraštyje apie garbingai vykdžiusį savo pareigas a. a. Vytautą Pociūną, bjauriais nepavadinsi. Tai buvo šlykštus melas. Už tai ne tik „piktai pulti“ galima, bet į kalėjimą sodinti reikėtų.

Valatkai

1. Kodėl aš turėčiau tikėti tuo, ką rašo „Lietuvos rytas“, jei jame tikrai buvo (yra) tendencingų, užsakytų straipsnių be užs. nr.? Na, pvz., Justino Visčiūno straipsniai apie Kauno areną. Dar daugiau reikia konkrečių pavyzdžių? Net jeigu ir kai kada rašo tiesą, deja, aš nebegaliu ja tikėti. Paprasčiausiai laikraštis susikompromitavo, ir taškas.

2. Kodėl aš turėčiau tikėti tuo, ką rašo „Lietuvos rytas“ ekonomikos srityje, jei ten vien ditirambai ir liaupsės krepšinio klubo rėmėjams?

3. Kodėl aš turėčiau tikėti Jakilaičiu, jei jis yra pamynęs etikos principus (vien ko vertas jo poelgis, susijęs su tuo gintaro gabalu)?

4. Kodėl aš turėčiau tikėti Siaurusevičiumi, jei tas kviečiasi į savo gimtadienį politikus ir geria su jais, priiminėja jų dovanas? Tai neįsivaizduojama Vakarų šalyse.

5. Kodėl aš turėčiau tikėti laikraščiu, jei ten liaupsinamos naujųjų lietuvių žmonos, meilužės, draugės, o skandinavų kontroliuojamuose žurnaluose tie patys straipsniai yra su užs. Nr.?

Benas

Apgailėtina Volodjkos egzistencija per pastaruosius 17 metų. Pradžioje gavo į dantis nuo disidento A. Patacko (matyt, doram antikomunistui neišlaikė nervai matant „gimtojo krašto" komunistėlio sklaidymusis), po to jo makaulė staiga prašviesėjo ir jis tapo valstybininku-pranašu, galų gale evoliucionavo į „laisvosios rinkos" apologetą-mazgotę. Koks bus finalas?

Laima

Po istorijų dėl Pociūno šmeižto nė vieno Valatkos sakinio neskaitysiu ir nė vieno jo sakinio per LTV seniausiai neklausau.

Petras

Labai gaila, kad Valatka prarado savikritiškumą. Ar gali Lietrytis būti normaliu laikraščiu - pirmame puslapyje lavonų ir sudaužytų mašinų nuotraukos, o prezidento vizitai nubrukami į laikraščio pabaigą. Nėra nė vieno normalaus analitinio straipsnio, o tiktai trumpos žinutės. Negi visai Lietuvai įdomu, su kuo ir kaip permiegojo vadinamasis lietuviškas „elitas". Labai gaila, kad toks kritiškas ir protingas žurnalistas nemato toliau savo nosies.

Apie Valatką

Valatkos stilius yra panašus į Stalino. Skirtumas tik toks Stalinas žmogų nušaudavo, o Valatka žmogų užmuša jį nužmogindamas.

Vaidas

Kaip alkoholiko niekas nepakeis tol, kol jis pats savęs neįsivardys alkoholiku, taip ir R.V. nesikeis, kol pats nesuvoks savo „vienintelio teisuolio" patologijos...

Nesvarbu

Sveikinu, p. Valatka, jau pradėjote rašyti Donelaičio hegzametru. Bet būkit vertas Vilniaus liuteronų evangelikų bažnyčios slenksčio, kurį retkarčiais peržengiate, ir pripažinkite, kad ne visagalis esate, ir ne jus Vainauskui, o Vainauskas jums gali pasakyti apie ką rašysite,o apie ką patylėsite. Štai ir visa jūsų ir į jus panašių žurnalistų laisvė ir demokratinis pasirinkimas. Jau nediskutuosime apie sąmoningą žurnalistų veiklą tam tikrų interesų grupių naudai dėl galimybes turėti aprūpintą ir prabangią buitį.

dolce

Niekšas, kuris įrodinėja, kad niekšybė yra norma - jei Vainauskas keliamas laisvo žodžio etalonu. Be to, pažeista taisyklė nerašyti apie savo tiesioginius viršininkus panegirikų. Jei dirbi Vainauskui, nėra gražu moralizuoti žodžio laisvės temomis.

bolekas

Man tai labiausiai patinka sovietinis stiliukas rašliavos - jei nepritari Valatkai and Co ar kritikuoji juos, tai tu paksistas, išdavikas su rusais susidėjęs arba komunistas nomenklatūrščikas.

DDDD

Juokingas jūs p. Valatka, juokingas ir tiek... Galvojat visi Lietuvoje nemoka kitomis kalbomis skaityti ir kitų šalių spaudos nėra matę? Manot visi tiki, kad tokia „žiniasklaida", kaip Lietuvoje yra etalonas? Klystat.

Albertas

Žinoma, kad pats protingiausias Lietuvoje - Valatka. Tai senai aišku. Bet taip pat aišku, kad šitam "išminčiui", kaip ir jo išvardintiems sėbrams - jakilaiciui, siaurui, matoniui..., privalu laikytis šalyje galiojančių įstatymų, net jeigu ir visai nurašysim žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą. Tat pirmiausia, Valatka, reikėtų gyventi ir dirbti, laikantis civilizuoto bendrabūvio reikalavimų, o jau paskui imti mokyti kitus. Bet, matyt, Pedagoginio istorikui, tai niekaip neįveikiama aukštuma.

de

Doresnio už Valatką nebėra. Tik, lengvai išgėręs, moteryčių Biržuose tenebesiunčia ant trijų rusiškų raidžių...O šiaip labai mandagus žmogus. Tik tegul standartus visiems vienodus taiko. Ir tegul nors kam, nors kartą atleidžia, nes šiaip - gan krikščioniškas pilietis, tas Valatka.

(Komentarų kalba netaisyta)

III. Epilogas

Pirmoji rašinio dalis nebuvo humoras. Tai noras, draugiškas linkėjimas.

Antroji – liaudies balsas… Bandymas suprasti, kodėl yra taip, kaip yra… Aišku, profesionalesnį žodį čia galėtų tarti psichologai – gal sunki vaikystė, nepagarbūs tėvų tarpusavio santykiai, gal mokykloje koks nors skaudus pažeminimas... Gal nelemtasis Patacko smūgis?…

Bet šiaip ar taip, geriau ne teisti, o užjausti. Linkėti pasveikti, išmokti mylėti… Kaip nuo depresijos gydomasi postuluojant geras mintis, prisimenant kai ką gera, vizualizuojant gražias aplinkybes, santykius, taip ir Rimvydą Valatką norisi matyti gerą, šiltą ir mandagų.

Tokia paprasta yra tikėjimo paslaptis – vadink žmogų kiaule, kriuksėti pradės! O jei atvirkščiai - gal uždainuos!? Juk Dievui nieko nėra neįmanomo…   

Bernardinai.lt