Kuo šių metų liepos 30-ąją miręs didysis švedų režisierius Ingmaras Bergmanas buvo neeilinis menininkas bando aiškintis filosofas Rogeris Scrutonas svetainėje „openDemocracy“. Štai jo teksto ištrauka:

„Gali perskaityti didelį romaną, pvz., Josepho Conrado „Nostromo“ ir tuoj pat, vos jį perskatęs, gali užsimanyti skaityti jį iš naujo. Gali išklausyti didelę simfoniją, pvz., Brucknerio Septintąją, ir išgyventi lygiai tą patį. Ne kitaip ir su dideliais tapybos, skulptūros, architektūros kūriniais. Tačiau labai mažai kino filmų turi šitokį poveikį auditorijoms, ir net jeigu kartais norisi žiūrėti filmą du ar tris kartus, itin retas filmas pasirodo esąs neišsemiamas taip, kaip neišsemiami Conradas ir Bruckneris.

Kine per daug pasitikima efektais, kurie nublanksta, kai tą patį filmą matai vėl ir vėl, nes dingsta staigmena. Kino vaizde per daug to, kas siužetui nereikalinga, jam trukdo, yra ne į temą, per daug to, kas priklauso nuo pačių aktorių atsitiktinių fizinių savybių, o ne nuo jų vaizduojamų personažų charakterio gelmių. Trumpai sakant, per daug dedama į tą pirminį, stebinantį įspūdį, o per mažai į  prasmingumą, kuris gali išryškėti tik su laiku.     

Kinas – tai menas, kuriame kaupiasi nereikalingi pertekliai, užtvindantys ir atmiežiantys dramatinį paveikslą. Visa tai pablogėjo atsiradus spalvai ir todėl sumažėjo galimybių valdyti šviesą, šešėlius, kontrastą.

Yra, žinoma, išimčių: Renoir‘as, Godard‘as, Truffaut, Kurosawa, Welles‘as, daugelis kitų. Tačiau retas, jei išvis kas nors iš jų prilygo Ingmarui Bergmanui bent jau vienu atžvilgiu – jo sugebėjimui įveikti judančio vaizdo atsitiktinumus, padaryti jį unikalia dramatinės išraiškos priemone. Net dabar, po dešimties seansų, aš vėl noriu išvysti „Žemuogių pievelę“ – ne tik dėl siužeto, bet dėl konkrečių dialogo nuotrupų, konkrečių kadrų ir konkrečios nuotaikos, kurios dėka šis filmas įžengia sielon su provokuojančia Ibseno ar Strindbergo pjesės jėga, - rašo Rogeris Scrutonas ir tęsia:   

Palyginimas su dramaturgais, manau, svarbus. Bergmanas buvo teatro žmogus, supratęs, kad jeigu kinas nori pateisinti savo pretenzijas būti nepriklausoma meno forma, jis turi parodyti, ką jo technika duoda dramai naujo, kaip ją praturtina. Bergmano požiūris į ekraną buvo panašus į Henry James‘o požiūrį į romaną - nuolatinis paklusnumas aukščiausiajam įsakymui: „Dramatizuok!“ Ne tik jo filmų dialogai meistriški, sklandžiai tekantys nuo vieno veikėjo ligi kito kaip puikiai sukonstruotoje pjesėje, bet ir jo kino kamera išfiltruoja viską, kas nutraukia dėmesį nuo veiksmo, o kadrai gerai sukomponuoti, kad įrėmintų žodį, mostą, veido išraišką, kuri pasako viską. Filme „Persona“, kuriame pagrindinė veikėja nešneka, kino kamera kalba už ją, dramatizuodama tylą taip pat intensyviai, kaip jos plepią slaugytoją dramatizuoja trivialūs pasakojimo srautai.

Gal joks kitas režisierius taip nejautė iš kino kameros kylančios pagundos ir būtinybės jai nepasiduoti, kaip I. Bergmanas. Teatro scena, kaip ir tapybos darbo rėmai, neįsileidžia tikrojo pasaulio. Kamera, priešingai, pasauliui atveria vartus, vienodai priimdama ir aktorių, vaidinantį mirštantį ant grindinio, ir atsitiktinį balioną, plūduriuojantį virš gatvės kadro fone. O pagunda yra šį defektą paversti vilione, žiūrovui skatinanti tam tikrą „prijunkimą prie realybės”. Pagunda yra sutelkti visą dėmesį į tuos realaus gyvenimo aspektus, kurie mus pavergia ar sujaudina, visai nepaisant jų dramatinės prasmės. Iš čia realistiškas seksas ir smurtas, kurie išplėšia kino kadrą iš meno rėmų ir įsviedžia jį į tikrųjų mūsų aistrų ir siaubų beformį srautą. Tai pagunda, kuriai pasiduoda Quentinas Tarantino, kadangi jis neturi ką svarbaus pasakyti (tik pasižiūrėk, jei užtenka nervų, į juostą „Nužudyti Bilą”). O Bergmanas šiai pagundai išmoningai priešinasi: galėtum įrėminti kadrą iš Bergmano filmo – pvz., sapną „Žemuogių pievelėje”, mirties šokį  „Septintajame antspaude“, vakarienę „Vilko valandoje” – ir jis kabėtų ant sienos kaip grafikos kūrinys, rezonuojantis, pritraukiantis, susitvardantis. Pabandyk tai padaryti Tarantino atveju”.

Savo ilgą straipsnį meno kritikas, filosofas Rogeris Scrutonas baigia šitaip: 

„Bergmanui svarbi buvo muzika, ir visą gyvenimą trukęs jo susižavėjimas „Užburtąja fleita“ viršūnę pasiekė, pirmiausia,  „Vilko valandos“ keistoje lėlių teatro versijoje, o paskui jo paties realizuotoje operos ekranizacijoje. Šis susižavėjimas ėjo išvien su jo meile simboliams ir Mozarto šedevras pasiekė savo poveikį vien todėl, kad mes jo protagonistus matome kaip simbolius, nežinodami, ką jie simbolizuoja ir kodėl.

Kiekvienas Bergmano filmas laikosi šio modelio, suorganizuoto dviem matmenimis, kaip drama ir kaip mitas. Nes, Bergmano požiūriu, mes gyvename savo gyvenimus ir kaip individai, ir kaip archetipai. Daugelis mums įvykstančių dalykų įkūnija universaliuosius mitus, kurie nusako mūsų piligrimystę šioje Žemėje.

Todėl ir savo humoristinėse akimirkose Bergmanas į žmones žiūri iš religinės perspektyvos kaip į būtybes, kurios ne tiktai gyvena pasaulyje kaip gyvūnai, bet ir siekia jį suprasti. „Žemuogių pievelė“ parodo, kad tai pasiekiame, kai peržiūrime viską, kas mums atsitiko, ir priimame tai atleidimo dvasia. Šita labai krikščioniška tema visąlaik kartojasi svarbiausiuose Bergmano filmuose. Tai gali būti viena priežasčių, dėl kurios jis nebemadingas. Bet kartu tai ir priežastis, kodėl jis labai greitai taps vėl madingu ir bus vertinamas už tai, kuo jis buvo – žmogumi, kuris kiną grąžino į Vakarų meno prieglobstį“. 

Taip rašo filosofas bei kritikas Rogeris Scrutonas svetainėje „openDemocracy“.

LR, „Klasika”