Be galo prašmatnus kinų kino epas, kuriame labai pritrūksta įdomesnių herojų. Taip galima būtų apibūdini šį kino kūrinį. Filmas perpildytas masinių scenų, stambių planų, didingų žvilgsnių. Kino kritikai (žr. http://www.rottentomatoes.com/m/curse_of_the_golden_flower/) vis dėlto filmą vertina gan pozityviai, pabrėždami, veikėjų aistrų šekspyrišką pobūdį.

Filmas, visų pirma, nustebina savo ambicijomis. Norėta sukurti reginį, kurio didingumas atspindi senovės Kinijos (X a. po Kr.) imperatorišką didybę. Siužetas vystomas „uždraustame mieste“, paslaptingoje Kinijos imperatorių buveinėje. Imperatorius, jo žmona, įpėdinis, jo broliai – viskas karališko kraujo, viskas persmelkta aukščiausios „prabos“ pareigos, aistros, keršto, ištikimybės. Stiprūs jausmai pasirodo filmo pasakojime jau nuo pirmųjų kadrų ir nenurimsta iki pat jo pabaigos.

Ko verta vien kulminacija, kurioje susiduria sidabro ir aukso spalvomis pasipuošusios kariuomenės, choreografiniu tikslumu atliekančios savo judesius. Ir viskas nuostabioje, kilimais išklotoje ir geltonomis chrizantemomis išpuoštoje aikštėje, virš kurios, ant pakylos stūkso imperatorius. Čia prie pasaulio valdovo kojų vyksta kova dėl tiesos, dėl teisingumo, o apačioje susiduriančios kariuomenės atspindi vykstančios kovos „dangišką“ mąstą.

Filmas labai dažnai primena operą. Viena po kitos keičiasi scenos, kurios ne tiek nuosekliai pasakoja siužetą, kiek greičiau „dėlioja akcentus“, susitelkia ties „aistros judėjimu“. Ir veikėjai, nors ir kalbasi, bet atrodo yra labiau linkę išdainuoti savo „partijas“, kurių turinys ne toks svarbus, svarbiau koks jausmas žiba jų akyse ir virpa jų lūpose.

Bet dar labiau filmas primena gremėzdišką konglomeratą, kuriame į vieną sumesti didingas mitas, Holivudinis prašmatnumas ir muilo operos jausmingumas. Filmu sunku patikėti. Jis labai stengiasi padaryti įspūdį žiūrovui, bet tai sukelia, greičiau jau priešingą reakciją sumišusią su įtarumu. Filmą galima būtų palyginti su politine propaganda, tuščiu jos griausmingumu.

Filmas atrodo anachronistinis. Tai prašmatnus istorinis epas, kuris „neiškiša nė snapo galiuko“ iš savo senai praėjusio laikmečio. Juo labiau, kad tai jokia didinga praeitis, jokia istorinė tiesa. Tai ne tik išgalvota istorija, bet ir tik įsivaizduota praeitis. Juk kaip ten bebūtų, filmas neišvengiamai kalba apie dabartį, kitaip ir būti negali. Bet ką gi jis pasako apie mūsų laiką, Kinijos laiką? Sunku suprasti, nebent ciniškai tartume, kad tai dabartinės Kinijos valdžios noras sustiprinti savo politinę įtaką.

Filmo nesinori nuvertinti. Tai tikrai nėra tiesmukiška propaganda. Filme perdaug spalvingo puošnumo, perdaug gryno choreografinio ritmingumo, per prievartą peršamos ideologijos jame sunku rasti. Išeitį iš šio spalvų ir judesių „ornamentiškumo“ bandoma rasti per siužetą, pabrėžiamą filmo herojų aistringumą. Bet aistros sumenksta (netgi įgauna muilo operos skonį) prislėgtos vieną po kitos sekančių didingų scenų. Veikėjai pavirsta, greičiau, „pėstininkais“ žaidime, kurį valdo ne jie, o režisieriaus noras sukurti dar ir dar didingesnį reginį.

Kitizaidimai.lt