Nacionalinės valstybės pilietybė

Pilietybė pirmiausia yra teisinė sąvoka, kuri reiškia visaateisę narystę valstybėje bei pavaldumą valstybės valdžiai. Žinomas lietuvių teisininkas ir visuomenės veikėjas M. Römeris pilietybę apibūdino kaip ryšį su valstybine teritorija. Pasak jo, „tai tas, kas sudaro žmogaus „pavaldinybę“ – jo priskyrimą tam tikrajai tos teritorijos valstybei ir jos valdžiai“. Pilietybė kaip išorinė valstybės funkcija pasireiškia būtinybe ginti valstybės piliečius nuo išorinio pasaulio, priešiško karų ir nesantaikos atvejais. Kaip vidinė valstybės funkcija pilietybė yra valstybės narių – piliečių – pareigų ir teisių apibrėžimo būdas. Remdamasi domaine réservé (išskirtinė kompetencija) principu,  kiekviena valstybė savo suverenaus apsisprendimo ribose nustato jos pilietybės gavimo reikalavimus.

Kita vertus, pilietybė yra politinė sąvoka, reiškianti narystės ir dalyvavimo valstybėje pobūdį. Lietuviškai šia prasme labiau naudojamas žodis „pilietiškumas“. (Beje, įdomu, kad lietuvių kalboje susiformavo tradicija „lietuvybę“ ir „lietuviškumą“ vartoti sinonimiškai, o to paties neįvyko su „pilietybe“ ir „pilietiškumu“.) Kai kurios kalbos minėtas sąvokas apibūdina itin tiksliai, pavyzdžiui, vokiečių kalboje naudojami terminai „Staatsangehörigkeit“ ir „Staatsbürgerschaft“.

Šių dienų pasaulyje tiek pilietybė, tiek pilietiškumas yra modernios tautinės valstybės (arba nacionalinės valstybės, toliau naudosime pastarąją sąvoką) realija. Pasak prancūzų mokslininkės Dominique Schnapper, modernią tautą (arba naciją, toliau naudosime pastarąją sąvoką) sukuria ambicija pilietybės instrumentu peržengti įvairias kitas žmogaus priklausomybes (kultūrai, religijai ir pan.) ir apibrėžti pilietį kaip abstraktų individą, politinės bendruomenės narį. Ši mintis išreiškia požiūrį, kad nacionalinis identitetas yra iš esmės tik politinis įpareigojimas ir įsipareigojimas. Šiuo požiūriu nacionalinis identitetas yra daugiau forma be turinio ar tiksliau turinį kurianti forma. Pilietybės ir nacionalinio identiteto tiesioginio sąryšio nebuvimą konstatuoja ir filosofas Jürgenas Habermasas. Pasak jo, „demokratinė nacionalinė valstybė tik trumpam glaudžiai susiejo ethnos ir demos. Pilietybė konceptualiai niekada nebuvo pririšta prie nacionalinio identiteto“. Galima sutikti su šiuo tvirtinimu, tačiau darant išlygą, kad tautybė ir nacionalinis identitetas netiesiogiai visada veikė pilietybės institutą, pilietybės gavimo sąlygas, praktiškai tautybė niekada nebuvo griežtai atskirta nuo pilietybės.

Tiesa, čia būtina paminėti du radikaliai skirtingus nacionalinio identiteto ir pilietybės sąsajos variantus. Juos išreiškia maždaug prieš du šimtmečius atsiradusios sąvokos „Staatsnation“ ir „Kulturnation“. Šios sąvokos pirmiausia žymi skirtingus tautiškumo (arba pilietiškumo) supratimus Prancūzijoje ir Vokietijoje. Prancūzijoje dominuoja tautiškumo kaip tautą suformuojančios valstybės samprata. Tautiškumas čia iš tikro yra pilietiškumas. Vokietijoje (iš esmės ir dabartinėje Lietuvoje) dominuoja valstybę sukuriančios tautos samprata. Pilietiškumas čia yra daugiausia tautiškumas. Galutinis betgi nacionalinės pilietybės uždavinys abiem atvejais yra iš esmės toks pats – tautinis (tiek pilietinis, tiek ir kultūrinis) homogeniškumas, kaip klasikinės nacionalinės valstybės idealas. Tiek Prancūzija, tiek Vokietija, kaip ir kitos vieną ar kitą šalį atitinkančios valstybės, tik labai ribotu mastu toleruoja skirtingas etnines, juo labiau etnoreligines tradicijas.

Globalizacijos akivaizdoje imta kalbėti apie nacionalinės valstybės eroziją, postnacionalinės ar transnacionalinės pilietybės formavimąsi. Tačiau nors ir pakitusi, nacionalinė valstybė ir nacionalinė pilietybė išlieka pagrindinėmis pasaulio politinės organizacijos formomis. Tam įrodyti pakaktų trumpai aptarti vieną pavyzdį. Kaip kitokio tipo pilietybės variantas dažnai nurodoma Europos Sąjungos pilietybė. Tačiau ES pilietybė neatskiria pilietybės nuo tautinės priklausomybės, tai tik nacionalinės valstybės pilietybės tam tikras papildymas ir nieko daugiau. Kadangi ES pilietybė yra grįsta ne politinių, o ekonominių teisių sukūrimu, atsirado net ir terminas "industrinis pilietis", apibūdinantis vidinius ES migrantus. Nors nacionalinė pilietybė ir išlieka, tačiau šiuolaikinio pasaulio realybė reikalauja griežčiau nei iki šiol atskirti tautinės kultūros ir pilietybės, kaip pirmiausia aktyvios priklausomybės pilietinei ir politinei bendruomenei, kuri gali toleruoti skirtingas tautines kultūras, egzistavimo erdves.

Įgimtoji ir įgytoji pilietybė

Pilietybės priskyrimo taisyklių praktikoje yra du pagrindiniai variantai; pilietybės automatinis įgijimas gimimu ir natūralizacija. Pilietybės įgijimas gimimu irgi skaidomas į du tipus: pagal jus sanguinis arba pagal jus soli principus. Realiai visos valstybės remiasi šių dviejų principų kombinacija. Be to, nors jus sanguinis dominuoja Vakarų Europos šalyse, jį griežtai taiko tik Austrija ir Šveicarija.  Pastarosiose šalyse  gimę pastoviai čia gyvenusių nepiliečių vaikai neturi teisės į pilietybę. Tiesa, Šveicarija užskaito jiems šalyje pragyventus metus už dvigubus, pretenduojant į natūralizaciją. 1994 m. Šveicarijoje vykusio referendumo metu buvo atmesta idėja automatiškai priskirti Šveicarijos pilietybę šalyje gimusiems ir čia nuolat gyvenantiems nepiliečių vaikams. Didesni pasikeitimai įvyko Vokietijoje. Nuo 2000 m. Vokietijoje nepiliečių šeimoje gimęs vaikas automatiškai įgyja teisę į Vokietijos pilietybę, jei bent vienas iš tėvų 8 metus legaliai gyveno šalyje. Jeigu toks vaikas automatiškai gimimu įgyja teisę ir į kitos šalies pilietybę, sulaukęs pilnametystės jis turės apsispręsti ir vienos iš pilietybių atsisakyti.

Pats terminas „natūralizacija“ savo pradine reikšme turėjo rodyti, kad tai yra tam tikra antrarūšė pilietybė. Natūralizacija tarsi nurodo, kad pilietybės turėjimas yra paremtas „natūralia teise“, susijusia su tam tikra gamtine aplinka ar rasinėmis charakteristikomis. Svetimšaliai gali tapti „natūraliai“ juos priėmusios pastoviam gyvenimui valstybės nariais tik ilgo proceso keliu, kuris laikomas visą gyvenimą trunkančios priklausomybės vienai valstybei normos išimtimi. Šį požiūrį atspindi ir M. Römerio samprotavimai: „skiriama pagrindinė ar įgimtoji pilietybė (pavaldinybė) nuo įgytosios. Pagrindinė yra ta, kuri žmogui tenka pačiu jo gimimu“. „Natūralizacijos“ terminas iš tikro yra netikslus ir klaidinantis. Nacionalinės valstybės pilietybė iš tikro yra žmogaus prigimtinė teisė. Tačiau tą procesą, kurį paprastai praeina nepiliečių vaikas, siekiantis įgyti šalies, kur jis nuolat gyvena ir galbūt netgi yra gimęs, pilietybę tiksliau būtų vadinti „kultūralizacija.“ Vokliečių kalba vėlgi čia yra tikslesnė, nes joje vartojama sąvoka „Einbürgerung“, t.y., įpilietinimas. Globalinės migracijos sąlygomis požiūris į natūralizaciją pamažu neabejotinai keičiasi.

Dviguba pilietybė

Dviguba pilietybė šių dienų pasaulyje yra vis labiau plintantis faktas. Tačiau reiktų pabrėžti, kad nėra valstybių, kurios absoliučiai draustų dvigubą pilietybę, tačiau nėra ir absoliučiai nesąlygiškai ją pripažįstančių. Kiekviena šalis turi savitą ir labai sudėtingą taisyklių kompleksą, kaip yra įgyvendinamas pilietybės priskyrimas ir įgijimas apskritai bei laikysena dvigubos pilietybės atžvilgiu. Dviguba pilietybė gali būti pripažįstama de jure arba toleruojama de facto. Dviguba pilietybė gali būti de jure pripažįstama arba tik kaip reta išimtis, arba pakankamai nesąlygiškai.

Šiuolaikiniame pasaulyje viena iš priežasčių keisti politiką dvigubos pilietybės atžvilgiu, be abejo, yra migracija. Nemažai tradicinių emigracijos šalių pripažindavo dvigubą pilietybę selektyviai, t. y., palikdavo galimybę pasilaikyti pradinę pilietybę kitose šalyse besinatūralizuojantiems emigrantams. Dabartiniu metu išsivysčiusios šalys yra natūralizuotų imigrantų dvigubos pilietybės pripažinimo/neigimo akivaizdoje. Būtent migracija, pasak žinomo migracijos tyrinėtojo Christian Joppke, skatina valstybes rinktis arba pilietybės deetnizaciją, arba jos reetnizaciją. Imigracijos perspektyvoje deetnizacija reiškia pastangas grįsti priėjimą prie pilietybės nuolatinio gyvenimo ir gimimo vietos kriterijais, o ne etniniais ryšiais. Emigracijos perspektyvoje valstybės turi paskatų siekti išlaikyti ryšius su etniniais emigrantais, keliomis jų kartomis, remiant jų pilietybės išlaikymą, tuo pačiu reetnizuojant pilietybės sampratą. Ir pilietybės deetnizavimo, ir pilietybės reetnizavimo tendencijos siejasi su dvigubos pilietybės pripažinimo problema. Tiksliau, migracija ir dėl jos kintanti pilietybės samprata iškelia taip pat ir dvigubos pilietybės klausimą į viešųjų diskusijų erdvę.

Vientisos tendencijos apraiškas dvigubos pilietybės toleravimo prasme vis dėlto sunku įžvelgti naujausiose vokiškai kalbančiųjų valstybių nacionalinės pilietybės reformose. Vokietija 2000 m. liberalizavo priėjimą prie Vokietijos pilietybės imigrantams, pirmąkart istorijoje netgi įvesdama jus soli elementus į pilietybės įstatymą. Tačiau šie liberalūs pakeitimai praktiškai nebuvo labai reikšmingi, natūralizacijos mastai Vokietijoje padidėjo palyginti nežymiai, nes Vokietijos politika išliko radikaliai priešiška dvigubos pilietybės atžvilgiu, nors tam tikrais atvejais dviguba pilietybė ir yra pripažįstama. Dvigubos natūralizuotų imigrantų pilietybės pripažinimui Vokietijoje pagrindinė kliūtis yra asimiliacija besiremianti imigracijos politika, kurią savo ruožtu sąlygoja etnokultūrinis tautiškumo (pilietiškumo) supratimas. Vokietijai pagal pilietybės politiką artima Austrija, metais anksčiau nei Vokietija priėmusi pilietybės įstatymo pataisas, ne tik kad neliberalizavo pilietybės politikos, o netgi ją sugriežtino, įvesdama kalbos testų reikalavimą natūralizacijos būdu siekiantiems pilietybės.

Nyderlandų vyriausybė 1991 m. deklaravo ketinimą visiškai pripažinti dvigubą pilietybę, tačiau parlamentas tam nepritarė. 2003 m. Nyderlandai priėmė naujas pilietybės įstatymo pataisas, išlaikant ribotą dvigubos pilietybės pripažinimą de jure, be to, nustatant, kad negyvenęs Europos Sąjungos šalyje daugiau nei 10 metų, dvigubą pilietybę turintis Nyderlandų pilietis praranda Nyderlandų pilietybę automatiškai. Pilietybės reetnizavimo apraiškas rodytų specialios ceremonijos natūralizacijos ar optavimo būdu įgijusiems Nyderlandų pilietybę įvedimas nuo 2006 m., motyvuojamas siekiu įdiegti ypatingo ryšio su valstybe, kurios pilietybė gaunama, pajautą. Perėjimo nuo dvigubos pilietybės pripažinimo de facto iki pripažinimo de jure sunkumus rodytų Lenkijos pavyzdys.

Dabartinis Lenkijos pilietybės įstatymas (1962 m.) sako, kad "Lenkijos pilietis, remiantis Lenkijos įstatymais, negali būti pripažįstamas kitos valstybės piliečiu." Lenkija, kitaip tariant, de facto leidžia dvigubą pilietybę, tačiau dvigubus piliečius Lenkijoje traktuoja vien kaip Lenkijos piliečius. 2000 m. Lenkijos parlamente buvo siūlomos pilietybės įstatymo pataisos, siūlančios formuluotę, jog "Lenkijos pilietis gali tuo pat metu būti kitos valstybės pilietis". Šie pasiūlymai nebuvo įgyvendinti, nes jie nepasiekėi balsavimo stadijos. Kai kuriose šalyse su migracijos reiškiniais susijusi pilietybės deetnizavimo/reetnizavimo dialektika sukėlė dvigubos pilietybės toleravimo padidėjimą, tačiau negalima sutikti, kad visai simetrišką tiek emigrantų, tiek imigrantų atžvilgiu. Veikiau pasireiškė jau nuo seno žinoma selektyvi dvigubos pilietybės politika. Ispanijoje ilgą laiką laikytasi priešiškos nuostatos dvigubos pilietybės atžvilgiu apskritai, XX a. 9 dešimtmetyje dviguba pilietybė emigrantams dešiniųjų partijų pastangomis buvo pripažinta, 10 dešimtmetyje kairiosios partijos tą pripažinimą atšaukė, 2002 m. priimtos pilietybės įstatymo pataisomis buvo vėl pripažinta emigrantų iš Ispanijos į Lotynų Ameriką dviguba pilietybė, tačiau imigrantų atžvilgiu to nebuvo padaryta.

Lietuvoje dviguba pilietybė kol kas didžiąja dalimi aktuali lietuvių kilmės emigrantams. LR Konstitucinio teismo sprendimas 2006 m. pabaigoje nustatė, kad dviguba pilietybė yra teisėta tik tada, kai turinčiam kitos šalies pilietybę asmeniui Lietuvos pilietybė yra suteikiama išimties tvarka. Tokį sprendimą sąlygojo formali konstitucinės teisės logika. Ir labiausiai tikėtina, kad vienaip ar kitaip nepadarius pakeitimų LR Konstitucijoje, Lietuvos piliečių dviguba pilietybė bus tikrai reta. Tačiau tokių pakeitimų tikrai gali pareikalauti globalizacijos akivaizdoje besikeičianti pati pilietybės ir jos vaidmens samprata.

"Universitas Vytauti Magni"