Trečioji Džeisono Borno nuotykių dalis jau pasiekė ir Lietuvos kino ekranus. Ir mums belieka pritarti bendram kritikų ir žiūrovų chorui, kuris jau senokai skamba Vakarų žiniasklaidoje – „Borno ultimatumas” be jokios abejonės, vienas geriausių veiksmo filmų per visą kino istoriją. Tiesa, reikalą kiek gadina nevykęs kino filmo platintojų Lietuvoje vertimas – „Bornas: galutinis tikslas”, skambantis nei šiaip, nei taip. Juk tereikėjo tiesiog versti „Borno ultimatumas”...

Filme tobula viskas: siužeto ritmas, greita scenų kaita, herojų „portretai”, scenarijus, aktorių vaidyba. Be didesnio perdėjimo galima teigti, kad retas šį filmą žiūrės ramiai - neišvengiamai „pasinersite” į vaizduojamą tikrovę ir „savo kailiu” išgyvensite filmo įtampą.

Trečiasis Borno serijos filmas priklauso „grynakraujams” veiksmo filmams, tokiems kaip, pavyzdžiui, „Kietas riešutėlis”. Bet nuo pastarojo jį skiria ne tik „visa galva aukštesnis” scenarijus, bet ir žymiai įtikinamesnis, ne „agitbrigadinis” įvykių vaizdavimas. Vadinamųjų veiksmo filmai autoriai, matyt, dažnokai jaučiasi nevisaverčiai prieš savo „protingesnius” gentainius, todėl apsiginkluoja „valstietišku” humoru. Suprask, mes čia nerimtai viską darome. Tai, žinoma, gadina filmo daroma įspūdį (tokį priekaištą galima pritaikyti, visų pirma, „Kietam riešutėliui”).

„Borniados” filmai pabrėžtinai „rimti”, trečiojoje dalyje taip pat nerastume nė vieno pajuokavimo. Be to, vystomas siužetas įtikina ir įtraukia. Todėl šiam filmui pavyksta pasiekti veiksmo filmų Olimpą, kuriame labai įspūdingi triukai supinami su siužeto diktuojama įtampa. Išgyveni dėl herojaus, o kai jis dar lekia pašėlusiu greičiu, šaudo, gaudo ir kumščiuojasi, nejučia įsikimbi į kėdės turėklus...

Bet, pakanka girti šio filmo „veiksmingumą”, jis taip pat labai įdomus ir kitu aspektu. Kaip dažnokai pasitaiko - ypač paskutiniu metu kuriamuose filmuose (pavyzdžiui, „Memento”, 2000 m.) -  pagrindinis herojus (Bornas) yra savotiškoje amnezijoje ir siekia susigrąžinti savo prarastą (pamirštą, išstumtą į pasąmonę) tapatybę. Už amnezijos, žinoma, stovi piktavaliai mokslininkai, eksperimentatoriai, sunaikinę herojaus žmogiškąją tapatybę ir pavertę jį šaltakraujišku žudiku.

Šioje schemoje įdomu tai, kad ji seka košmaro logika. Herojus skverbiasi vis giliau ir giliau į savo praeitį ir ten atranda vis baisesnių dalykų. Ir pagrindinis siaubas nėra išorinis, o vidinis. Tai yra bijoma ne išorinio pavojaus, o to, kas atrandama viduje. „Borno ultimatumo” atomazga yra paradigminė šio principo realizacija - siaubas apima herojų ne todėl, jog jis suvokia, kokie blogi yra kiti žmonės, o todėl, kad supranta, koks blogas yra jis pats. Ne ta prasme, jog jis buvo sugadintas Tam tikro išorinio poveikio, o kad yra autentiškai, iš tikrųjų, savo valia blogas. Tik to nežinojo ir dabar tai atranda.

Tokiu būdu Vakarų individualistinės kultūros taip puoselėjamas savojo „aš” ieškojimo idealas čia apverčiamas aukštyn kojomis. Ieškodamas savęs, išsilaisvindamas nuo man primestų dalykų, atrandu, kad esu siaubingas monstras, pabaisa, žudikas. Svarbu gerai suprasti šitokio atradimo sukeliamą siaubą. Tai, ką laikome savimi, savo sąmone, tai, kuo mes visada esame linkę pasitikėti kaip „paskutiniu prieglobsčiu”, pavirsta pragaru. Matyt, panašiu dalyku yra vadinama „išprotėjimo” būsena.

Tai supratus, aiškiau matyti, kokia klastinga logika remiasi „Borno ultimatumo” siužetas. Bornas kovoja, žudo „blogiukus”, stengiasi atskleisti tiesą, bet kartu visada šalia yra galimybė, kad ši tiesa bus ne išsigelbėjimas, o didžiausio košmaro realizacija. Visiškai tokia pat logika rėmėsi genialioji „Angelo širdis” (Angel Heart, 1987), kur Mickey Rourke vaidinimas detektyvas ieško žudiko, vis giliau smelkiasi į kruviną vudu kulto subkultūrą, kol suvokia, kad visa ko centre stovi jis pats. Išties, kai pavojus išorėje, galime nuo jo bėgti, galime bandyti jį sunaikinti, o ką daryti, kai košmaras esu aš pats?

„Borno ultimatumas” baigiasi labai gražiai. Matto Damono herojus krenta nuo didžiulio pastato į vandenyną ir nežinome, gyvas jis ar ne. Ir įdomu, kad pagrindinio herojaus mirtis šiuo atveju yra laiminga pabaiga. Nes pagrindinis „gerasis herojus”, pagrindinis kovotojas už teisybę atranda, kad didžiausias piktadarys yra jis pats. Taigi, mirtis, susinaikinimas tampa teisybės atkūrimu.

Kitizaidimai.lt