Nors 1979–aisiais Motina Teresė buvo apdovanota Nobelio taikos premija ir jos gailestingumo darbai vargšams, atstumtiesiems, ligoniams Kalkutoje buvo įvertinti pasauliniu mastu, tačiau tuo pat metu ji rašė „Kur yra mano tikėjimas? Net giliai viduje nėra nieko, tik tuštuma ir tamsa. Dieve, jei ten esi, - atleisk man“.

Neseniai paskelbus palaimintosios Motinos Teresės iš Kalkutos laiškus draugams, vyresniesiems ir nuodėmklausiams, pasaulis sužinojo, kad ji patyrė tikėjimo krizę, kuri tęsėsi nuo to gyvenimo momento, kai ji pradėjo savo didžiuosius gailestingumo darbus iki pat jos mirties 1997-aisiais. Tačiau, nors ir išgyvendama abejones, ji išliko bebaimė gynėja ir nepailstanti globėja, besirūpinanti pačiais mažiausiaisiais iš mūsų, ką būtų dariusi ir dėl Dievo.

Anksčiau neskelbti Motinos Teresės laiškai buvo publikuoti knygoje „Motina Teresė: būk mano šviesa“. Laiškus redagavo ir pirmą kartą išleido Motinos Teresės draugas tėvas Brianas Kolodiejchukas, siekdamas taip įtikinti Vatikaną kanonizuoti Motiną Teresę.

Šios knygos pasirodymą komentuodamas Vatikano radijui Popiežiaus namų pamokslininkas kapucinas tėvas Raniero Cantalamesa sakė, jog ši tikėjimo naktis apsaugojo Motiną Teresę nuo puikybės ir savęs išaukštinimo. Pati Motina Teresė mėgdavo sakyti, kad, gavusi apdovanojimų ar pagyrų iš žiniasklaidos, ji nejausdavo nieko, išskyrus vidinę tuštumą.

Nors tamsi dvasinė naktis, aprašyta šv. Kryžiaus Jono, paprastai yra parengiamasis periodas galutinei vienybei su Dievu, atrodo, kad Motinai Teresei tai buvo nuolatinė būsena iki gyvenimo pabaigos. Viename iš savo laiškų Motina Teresė rašo: „Mano siela pilna prieštaravimų. Toks gilus Dievo ilgesys – kad net skausmingas – besitęsianti kančia – ir vis dar tebesu nelaukiama Dievo – atmesta – tuščia – be tikėjimo – be meilės – be aistros. Siela neturi jokių troškimų. Dangus man atrodo kaip tuščia vieta“.

Tėvas Cantalamesa aiškina, kad tas faktas, jog Motina Teresė labai giliai kentėjo, nejausdama Dievo buvimo, patvirtina, kad tai buvo teigiamas reiškinys – „ateistai nepatiria kančios dėl to, jog nejaučia Dievo, o Motinai Teresei tai buvo vienas baisiausių išgyvenimų“. Tėvas Cantalamesa teigia, kad Motinos Teresės kentėjimai ją tik dar labiau išaukština. Jis patvirtino, jog Motinos Teresės tamsioji tikėjimo naktis nėra šokiruojanti ar stebinanti. „Tamsioji naktis yra labai gerai žinomas reiškinys krikščionių tradicijoje, galbūt negirdėtas būdas, kaip Motina Teresė ją išgyveno“.

Tikėjimo naktis nėra kažkas nauja ar netikėta. Tikėjimo naktį išgyvena dauguma krikščionių. Tamsiąją sielos arba tikėjimo naktį aprašo Romos Katalikų Bažnyčios daktaras, mistikas šv. Kryžiaus Jonas, ispanų karmelitų kunigas, gyvenęs 16 a. Ši metafora apibūdina galimą asmens dvasinę būseną, kai patiriamas vienišumas, izoliacija, kuri gali iškilti dvasinio augimo metu. Šv. Kryžiaus Jonas buvo paveiktas šv. Teresės Avilietės dvasingumo, kuriuo žavėjosi ir Motina Teresė.

Šv. Kryžiaus Jonas, garsus savo poezija ir komentarais apie vienišą kontempliatyvią sielą, rašė apie dvasios ir sielos augimą per kančią, sausrą, depresiją ir dvasinio apleistumo būseną, kuriuos siela patiria, idant būtų išgryninta ir pasirengtų dvasinei bendrystei su Dievu. Asmuo, patiriantis sielos tamsą, jausis taip, tarsi Dievas staiga jį apleido, tačiau mistikai tiki, jog tamsioji naktis yra tikėjimo išbandymas.

Tačiau ar tikėjimo naktis yra natūralus dalykas, būdingas visiems šventiems ir tikintiems žmonėms? Į šį mūsų dienraščio klausimą kunigas Arūnas Peškaitis OFM, Vilniaus Bernardinų parapijos klebonas, atsakė, jog pats šventumas tam tikra prasme yra nenatūralus dalykas, o antgamtinis, nes šventumas - Dievo dovana, kuri prasideda nuo Krikšto ir yra mūsų atsakymo į Dievo kvietimą vaisius. „Šventumas kyla iš asmens artumos Dievui arba Dievo artumos jam. Dievo artuma visada ugdo žmogų meilei. Tad šventumas daugiau yra procesas negu statiškas dalykas. Be abejo, jei analogiškai lyginsime žmonių tarpusavio santykius, tai matysime, kad žmogaus ryšyje su žmogumi būna tamsos, tad Dievo ryšyje su žmogumi tamsos periodai irgi yra neišvengiami“, - sakė brolis Arūnas.

Taip pat jis teigė, kad vienokios ar kitokios tikėjimo naktys, abejonės, gundymai ar išbandymai yra neišvengiami, nes auginama meilė, ir kaip žmogus savo bičiulystėje ar meilėje su kitu žmogumi turi įveikti tam tikras krizes, taip ir tikėjime yra tų krizių, tik daug stipresnių, nes jos paliečia pačią asmens esmę, sielos gelmes, jo egzistenciją. „Nežinau, ar yra šventųjų ir apskritai krikščionių, nepatyrusių šių naktų. Gal ir yra tokių, ir jiems suteikta kita malonė, jų tikėjimą kitaip Dievas augino, bet dauguma tikinčiųjų patiria tikėjimo išbandymų. Tikėjimo naktyse dažnai kyla abejonė, kuri, viena vertus, yra gundymas, ir mes puikiai žinome, kas yra gundymo autorius, kita vertus, tai - tikėjimo dalis, nes tikėjimas nėra žinojimas, ir mes nuolat savo gyvenimu tikriname tai, kuo tikime. Iš čia kyla abejonių. Galiausiai mes dažnai pamatome, ypač šventųjų ar palaimintųjų gyvenimuose, kaip visa tai panaudojama Dievo plane ir pasitarnauja Evangelijos šviesai. Tačiau konkrečiam asmeniui, kuris yra žmogus, reikia visa tai išgyventi“, – dalijosi mintimis kunigas.

Kalbėdamas apie neseniai spaudoje viešai išspausdintus Motinos Teresės pasidalijimus apie tikėjimo abejones, jis teigė, jog nežinia, ką ji viduje jautė, bet savo elgesiu, laikysena ji buvo tikėjimo žmogus. „Panašiai buvo ir su Kūdikėlio Jėzaus Terese. Pasak jos seserų liudijimų, tikėjimo tamsa neapleido jos iki paskutinės gyvenimo dienos, bet paskutinę minutę jos veidas nušvito tarsi pervertas meilės strėle. Liudijimai apie Kalkutos Motinos Teresės mirtį taip pat yra labai šviesūs. Žinoma, tokias naktis ne kiekvienam duota ištverti, ir jos nebūna vienodos. Ypač išrinktieji patiria gilių naktų, tačiau iš to gimsta didžiuliai meilės vaisiai – tą matome abiejų Teresių gyvenimuose“, - sakė brolis A. Peškaitis.

Ne kartą tenka išgirsti sakant, jog jei jau tokie šventi žmonės patiria išbandymų ar abejonių, nejaučia Dievo, tai ko jau norėti iš mūsų, žemės grumstelių, ir mums nėra ko ieškoti vilties. Tačiau brolis Arūnas paguodžia – yra labai aiškus Evangelijos principas, jog Dievas turi asmeninį santykį su mumis – prašykite, belskite, ir jums bus atidaryta. „Dažnai šventojo patirtis yra labai tolima mūsų patirčiai. Tik tam tikri dalykai tampa mums artimi, o kiti lieka nepasiekiami, mums neduota jų patirti. Visgi svarbiausia - pasitikėjimas Dievu, o šventieji prabyla mums tiek, kiek jie atskleidžia mums Dievą. Jeigu ta patirtis mums kažkuo nepriimtina, neturėtume į ją gilintis, pvz., į tikėjimo nakties patirtį - mes turime daugiau gilintis į Šventąjį Raštą, ir kiekvienas surasime savo santykį su Dievu, nes kiekvienam tas santykis duotas kitoks. Reikia suprasti, kad vienoks santykis buvo duotas šventajam, ir tai buvo jo tikėjimo krizė, kurią jis turėjo išgyventi, ne mes, nes mūsų yra kitas kelias. Bet kartais, kai mus apninka tikėjimo naktis ar išbandymai, būtent ta šventųjų sielos naktis būna didelė atspirtis“, - sakė kun. A. Peškaitis OFM.

Galbūt Motinos Teresės prisipažinimai apie abejones jos ištvermingos ir aistringos gailestingumo tarnystės mažutėliams metu paskatins dvasiškai augti daugelį, „nes kurstomos meilės laikais dvasia augame labiau, Dievo troškimas sieloje tampa toks didis, kad, atrodo, net kaulai ištirps iš šio troškulio, žmogiškos jėgos apleidžia, o jų karštis ir jėga sudega meilės troškimo ugnyje, tačiau siela jaučia, jog šis meilės troškulys yra gyvenimo troškulys“, - sako šv. Kryžiaus Jonas.

Jėzus pažadėjo, kad „palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Tačiau jis niekada nežadėjo, jog dvasinis sielos gyvenimas bus lengvas pasivaikščiojimas rožių sodelyje.

Bernardinai.lt