Regis, Bažnyčia nuo pat savo susikūrimo buvo svarbiausia pačių mažiausiųjų priebėga. Ant Bažnyčios laiptų skurstantieji meldė ir šiandien tebeprašo išmaldos, paguodos ieškojo tarp Dievo tarnų. Kaip atrodo skurdas Bažnyčios akimis? Kaip prie skurdo mažinimo gali prisidėti kiekvienas Bažnyčios narys? Ar galime sukurti pasaulį be varguolių? Apie tai „Bernardinai.lt“ kalbėjosi su Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos provincijolu kun. Astijumi Kungiu OFM.

Ar galėtumėte papasakoti, kaip krikščionių Bažnyčia žiūri į skurdą, kaip ji prisideda prie skurdo mažinimo? Kaip kiekvienas krikščionis gali padėti skurstantiesiems?

Kalbėdami apie skurdą, mes neišvengiamai atsiremiame į Dievo žodį, į Evangeliją, kadangi būtent iš jos kyla mūsų mokymas, mūsų požiūris į pasaulį, į tarpusavio santykius ir panašiai. Pagal Evangeliją būtų galima išskirti du skurdo „polius“. Šventajame Rašte yra pasakyta: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, einančiu iš Dievo lūpų“. Tai reiškia, jog žmogaus pasaulis nesusideda vien iš materialių dalykų, priešingai, „viršų“ turi turėti jo dvasinis pasaulis. Tad pirmasis asmens žmogaus „polius“ yra jo dvasinis gyvenimas, todėl visų pirma reikia kalbėti apie dvasinio skurdo mažinimą, kuris prasideda tada, kai žmogus ima ieškoti dvasinių dalykų. Galima kalbėti ir apie kitus vertybinius skurdo lygmenis – kultūrinį ir socialinį. Sakydamas „socialinis skurdas“, turiu omenyje skurdų mūsų bendravimą, kuris neretai vyksta tik tada, jei bendravimu galime patenkinti savo interesus.

Nors mažinti dvasinį skurdą labai svarbu, tačiau šiandien apie šiuos dalykus nedaug kalbama. Šių dienų visuomenė, deja, yra labai sumaterialėjusi, joje daugybė žmonių stengiasi patenkinti visų pirma savo hedonistinius, vartotojiškus poreikius. Tad būtent Bažnyčios uždavinys yra kalbėti apie dvasinį skurdą, nes to nedarydama ji neprisidės prie jo mažinimo, o šio vaidmens nesiims ir kiti visuomenės veikėjai. Tačiau prie skurdo mažinimo gali prisidėti kiekvienas krikščionių bendruomenės narys.

Antra vertus, Bažnyčia yra Gerosios Naujienos nešėja, o į Gerąją Naujieną įeina ir dvasinis, ir materialusis pradas. Tad antrasis skurdo „polius“ yra materialusis skurdas, kurį taip pat reikia mažinti, nes kiekvienam žmogui reikia ne tik dvasinio peno, bet ir duonos, ir normalesnės gyvenamosios aplinkos. Ką apie materialųjį skurdą sako Šventasis Raštas? Jame yra pasakyta: „Jūs šaukiate: ‚Viešpatie, Viešpatie‘, o iš tikrųjų atsakote tiems, kurie stokoja“. Tai yra stokojantiesiems atsakome tada, kai žmogus ateina pas tave ir pasisako neturintis ką valgyti, o tu jį tik palaimini sakydamas: „Eik ramybėje!“ Arba tada, kai apsiausto prašantį žmogų tu tik palaimini ir sakai „Eik su Dievu, tegul Jis tave aprengia“. Tai nėra teisingas elgesys. Solidarizuodamiesi su neturinčiaisiais, mes galime pasidalyti savo turimomis gėrybėmis. Štai su neturinčiais ką valgyti galime pasidalyti maistu, nes patys turime ką valgyti. Tokio dalijimosi pavyzdys – dar nuo seno Kretingoje veikianti pranciškonų įsteigta labdaros valgykla „Rūpestėliai“.

Tačiau norėčiau dar kartą pabrėžti, kad mes, krikščionių dvasininkai, vis dėlto pirmiausia turime kalbėti apie dvasinio, moralinio skurdo mažinimą. Bažnyčiai svarbu užsiimti labdara, tačiau ji negali būti vien labdaros organizacija. Šventasis Raštas sako: „Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte“. Tai juk nereiškia, kad turime žmogų tik pavalgydinti ir aprengti. Tai darydami, turime gerinti savo santykį su skurstančiuoju. Juk net ir atlikdami gerus darbus, pavyzdžiui, pamaitindami žmogų, nebūtinai automatiškai sumažiname atstumą tarp savęs ir to žmogaus, nes yra labai svarbu mažinti pačią mus skiriančią socialinę atskirtį. Tai yra, padėdami žmogui, turime jį priartinti prie savęs, mažinti bendravimo su jais skurdą. Pasakysiu pavyzdį. Paprastai kiekvienoje parapijoje yra savotiškų „keistuolių“. Ir čia, Bernardinuose, mes taip pat turime tokį žmogų. Ir dauguma parapijiečių, ir mes, broliai pranciškonai, jį pažįstame, vadiname vardu, pasikalbame. Kartais tenka ir ką nors griežtesnio pasakyti, galbūt pusiau juokais, kad žmogaus nepažemintum, tačiau kad jis pajustų, jog turi pasitempti. Išlaikyti tokį santykį yra labai svarbu. Juk aš nežinau, kodėl esu savo, o ne jo vietoje; gyvenimas gali labai staigiai pasikeisti, ir aš pats galiu tapti atskirtas nuo visuomenės. Mūsų vieta visuomenėje yra labai jautri, ir, deja, yra tiesiogiai susieta su turimu turtu.

Tad į skurdo mažinimą galime ir turime įsitraukti mes visi, kaip krikščionių bendruomenė. Dar galėčiau pridurti, jog būtent Bažnyčiai ar krikščionių bendruomenei plačiąja prasme mažinti socialinę atskirtį yra lengviau nei kitokio pobūdžio organizacijai.

Tačiau net ir komercinio pobūdžio organizacijos dažnai rengia, sakykime, įvairias socialines akcijas.

Taip, iš tiesų Lietuvoje yra daugybė organizacijų, kurios daugiau ar mažiau tai daro. Aš manau, kad kiekviena firma savo biudžete yra palikusi tam tikrą savo pajamų dalį socialiniams projektams – tai savotiška dešimtinė Dievui. Jeigu to nėra, vadinasi, organizacija dirba tik pati sau ir ji, gali būti, neturi ilgalaikės ateities.

Neretai skurstantiesiems būna nelengva priimti jiems siūlomą pagalbą... Kaip galime priartėti prie tokių žmonių? Kaip tai pavyksta Bernardinų parapijos nariams?

Iš tiesų yra tokių skurdžių, kurie ateina ir patys paprašo pagalbos, tada lengviau ir jiems duoti, ir su jais užmegzti geresnį santykį. Tačiau yra ir kitokių vargšų, kurie, nors ir gyvena skurde, neišdrįsta ateiti ir paprašyti pagalbos. Tad aš dėkoju Dievui, kad Bernardinų parapijiečiams pavyksta peržengti šią ribą ir patiems eiti skurstančiųjų link. Vienais metais dalijome dovanėles vaikams, priimantiems Pirmosios komunijos sakramentą, paskui supratome, kad pirmiausia reikia atsigręžti į tuos, kuriems pagalbos reikia labiau. Štai pernai prieš Kalėdas mūsų parapijiečiai kartu su Tikėjimo žodžio programa „Samariečiai“ lankė neturtingai gyvenančiųjų namus, šiems žmonėms įteikė dovanėlių. Tačiau tokių dalykų negalime daryti sistemingai, pavyzdžiui, kad savaitę, mėnesį, tokie apsilankymai vyksta tik esant atitinkamoms progoms. Tačiau net ir tokiu atveju mes, kaip bendruomenė, augame, savo dvasioje įgauname kai ką naujo. Žinoma, nepadarome visko, ką turėtume padaryti, tačiau aš tikiu, kad, dalydamiesi savo turimomis dovanomis, mes šiek tiek mažiname bent jau dvasinį skurdą bendruomenės viduje. Nuo Bernardinų bažnyčios elgetos nėra vejami, be to, kai kuriuos tokius žmones netgi esame įdarbinę mūsų parapijoje. Ir aš matau, kad, šiems žmonėms pradėjus dirbti, savo pastangomis užsidirbant duonai, truputį pakilo jų žmogiškas orumas, jie įsitraukė į visuomenės gyvenimą.

Ar, Jūsų nuomone, yra įmanoma Lietuva be skurdo?

Atvirai pasakysiu – tai neįmanomas dalykas. Nors šiandien daug kalbame apie gerovės valstybės kūrimą, turime suvokti, jog net ją sukūrę visada turėsime skurstančiųjų. Jų yra net tokiose, regis, viską apimančiose gerovės valstybes sukūrusiose šalyse kaip Suomija ar Švedija, tiesiog pats žmonių, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius yra palyginti nedidelis. Skurdas egzistuoja kiekvienoje Europos valstybėje.

Ir Evangelijoje yra pasakyta: „Vargšų jūs visada turėsite“. Tačiau Šventasis Raštas ragina „eiti ir tarnauti“. Tai reiškia, kad per santykį su skurstančiaisiais mes galime patikrinti savo tikėjimą, kadangi šiems žmonėms galime padaryti ką nors gero, žinodami, jog už tai nieko negalime gauti, tik dvasinį Amžinojo gyvenimo atlygį. Tai sakydamas, neturiu omenyje, kad turime džiaugtis, jog yra vargšų, kadangi jų dėka mes visi išsigelbėsime.

Tiesiog mes, kaip krikščionių bendruomenė, turime daryti viską, ką galime, kad palengvintume skurstančiųjų gyvenimą, ir čia, kaip jau minėjau, turiu omenyje ne vien materialųjį skurdą.

Kartais žmonės vengia aukoti elgetaujantiesiems, kadangi žino arba tiesiog numano, jog šie gautuosius pinigus išleis alkoholiniams gėrimams, rūkalams ar narkotinėms medžiagoms pirkti. Ar aukodami turime teisę galvoti apie tai, kaip bus panaudota auka?

Čia galime kalbėti apie du dalykus: kai aukojame konkrečiam žmogui arba konkrečiam darbui. Apskritai tai nėra paprasti dalykai – juk kaip krikščionys duodame žmogui auką ne dėl to, kad jis vargšas, nes taip galima ir pažeminti auką gaunantį žmogų, juk ne retam priimti auką yra sunku. Aukojame ar bent jau turėtume aukoti dėl to, kad tai darome dėl Viešpaties vardo, dėl to, jog visų mūsų Tėvo vardu duodame savo broliams ir seserims. Kitas dalykas yra tai, kokiam tikslui aukojame. Vieni žmonės apie tai negalvoja, nes mano, jog jų tikslas yra, kaip jau minėjau, aukoti Dievo vardu, nesigilinant, kaip auka bus panaudota, nes tai – jau paties auką gaunančio asmens atsakomybė. O kiti kartais pagalvoja, ar savo auka jie nepastūmės žmogaus į nuodėmę, nesukels nelaimių grandinės. Pavyzdžiui, gavę pinigų elgetaujantys vaikai gali nusipirkti alkoholio ir išdaužyti langus ar panašiai. Aš pats galvoju, kad į tokius dalykus nereikia kreipti per daug dėmesio – kaip kad Evangelijoje pasakyta: „Tai, ką daro dešinė, te nežino kairė“. Tad jeigu dešine ranka davei dešimt litų, kaire neieškok, kaip jie buvo panaudoti. Jeigu žmogui aukojate iš širdies, turite prisiminti Evangelijos žodžius: „Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių ir sesių, tą padarėte man“. Tai reiškia, aukojame ne siekdami auklėti, o liudyti Dievo žodį, todėl nežiūrime, kur nueis auka. Tačiau, žinoma, yra žmonių, ir aš jų nesmerkčiau, kurie davimu siekia auklėti. Ir pats esu ne kartą nedavęs žmogui pinigų žinodamas, kad jie bus pragerti ar panašiai. Tačiau situacijų būna labai įvairių. Pavyzdžiui, ateina žmogus ir prašo pinigų, sakydamas, kad nori nusipirkti duonos. Tada jo tiesiai ir paklausiu: „Sakyk teisybę, maželėli, ar tu duonos nori nusipirkti, ar alaus?“ Žmogui atsakius, kad jis ketina nusipirkti alaus, duodu jam pinigų. Juk žmogus pasakė teisybę, ir tu nesijauti apgautas, o ir jis bent jau nenusidėjo meluodamas. Tikiu, jog tokiu savo veiksmu galiu sustiprinti žmogų ta prasme, kad galbūt pirkdamas alų jis jaus atsakomybę ir nesidžiaugs, jog apgavo „kvailą kunigą“. Tai – vėlgi santykio tarp duodančiojo ir imančiojo klausimas, svarbu tai, kad šiuo santykiu galime kurti tiesą.

Kalbėjosi Milda Bagdonaitė

*Projektą „LabAS“, kurio partneris yra „Bernardinai.lt“,  finansiškai remia Europos Komisijos programa kovai su socialine atskirtimi. Europos Komisija už turinį neatsako.

Bernardinai.lt