„Edith Piaf. Rožinis gyvenimas“ (La vie en rose) yra gan šabloniškas, bet vis dėlto nenuobodus filmas. Dėmesį nesunkiai užvaldo „stanislavskiškai" įtikinama Editą Piaf suvaidinusios aktorės (Marion Cotillard) vaidyba. Net įdomu, ar filme pasitaikė tikrų, dokumentinių dainininkės koncertų kadrų? Nenustebčiau, jei taip, išties vaidmenį galima pavadinti stulbinamai įtikinamu. Be to, jei nesate matę Editos Piaf nuotraukose ar koncerte, tai jūsų taip pat laukia netikėtumas. Šio stipraus balso savininkė yra smulkutė moteris, kurią visą gyvenimą kankino labai silpna sveikata, gautos ir įgytos kūno ydos.

Žinoma, dera pagirti ir labai gerai sustyguotą scenarijų. Jis leidžia neprarasti susidomėjimo filmu. Bet filmas yra giliai psichologinis, todėl ir scenarijus įdomus ne tiek „materialaus" siužeto lygmeniu, kiek Editos Piaf sielos plotme. Galėtume teigti, kad filmo kūrėjai bando įminti Editos Piaf, šios didžios ir kontroversiškos asmenybės gyvenimo mįslę.

Bet filmui dar neįpusėjus, „plika akimi" pradeda matytis jo trūkumas. Filmo istorija tampa vis labiau kinematografiška, pernelyg „romantizuota", pernelyg retrospektyvi. Kitaip tariant, filme per daug pasakojimo apie didžios dainininkės gyvenimą, nors „didžia" Piaf tapo gan vėlai, prieš tai praleidusi nemažai laiko „gatvėje", dainuodama kabaretuose ir dirbdama už skatikus.

Juk čia ir yra didžiausias įdomumas. Didėjanti Piaf šlovė vis labiau trukdo žiūrovui pamatyti jos vietoje „gyvą“ žmogų. Daugmaž nuo antros filmo pusės filmo kūrėjai vis labiau rodo tik Piaf koncertus, tik jos ištvermę dainuojant scenoje ir tuo pačiu metu kenčiant stiprius nugaros skausmus. Vis labiau Piaf paverčiama vos ne „tuščiavidure" būtybe, kurią užvaldęs „dainavimo demonas“. Piaf visos egzistencijos tikslu tampa padainuoti dar vieną savo dainą, dar kartą pasirodyti scenoje.

Bet tai juk jau yra pasekmė, išdava kažin kokio prieš tai vykusio proceso. Įdomi yra Piaf vaikystė su alkoholike motina, viešnamio savininke močiute, prostitutėmis, atstojusiomis motiną. Ir vėliau pačios Piaf girtavimas, gyvenimas gatvėje, jos savidestrukcinis prisirišimas prie tokio gyvenimo būdo. Visa tai nedingsta. Akivaizdu, kad gyvenimas didžiojoje scenoje Piaf pakeičia gatvę. Ir ne todėl, kad scenoje daugiau šlovės ar daugiau pinigų, o todėl, kad dar daugiau rizikos, dar daugiau išbandymo, dar daugiau pavojų. Šio filmo Piaf - tai savižudiškos destrukcijos apimta moteris.

Todėl ne vietoje ir netinka Piaf paversti popdievaite, svajonės įsikūnijimu, daug pasiekusia moterimi. Tai tragiška herojė, visą gyvenimą buvusi labai nelaiminga ir tik retkarčiais maniakiškai besidžiaugianti ar šlove, ar meile. Bet ir tai tik trumpam.

Prisirišę prie biografijos pasakojimo ir parazituodami tikrais Piaf dainų įrašais, filmo kūrėjai neįstengia įminti dainininkės mįslės. Dar blogiau, net nepasiūlo jokios versijos. Paskutiniuose filmo kadruose Piaf lūpos šnibžda mylimojo vardą. Bet tai joks atsakymas... Taip, mylimojo šalia nėra, bet jei jis būtų, ar būtų buvę geriau. Greičiausiai ne, šio filmo Piaf yra manijos apimta moteris, kuri negali egzistuoti, nuolat neiškeldama sau naujo iššūkio, nepuldama į naują pavojų.

Tad galiausiai, žiūrint filmą, pradeda aiškėti pagrindinis ir įdomiausias Piaf gyvenimo klausimas, galėtume sakyti, jos gyvenimo mįslė. Kas vis dėlto Piaf gyvenime buvo jos dainininkės talentas - pražūtis ar išsigelbėjimas?

Juk akivaizdu, Piaf dainininkės karjera pražudė jos gyvenimą. Sunaikino sveikatą, sukūrė puikias paskatas jos maniakiškai savidestrukcijai. Taip, ji dainavo išties puikiai, bet dainos buvo tokios gražios, kad galiausiai Piaf gyvenime neliko nieko, išskyrus jos talentą, išskyrus jos dainavimą, jos gyvenimą scenoje ir scenai.

Tokių gilių psichologinių konfliktų apimtai moteriai audringas scenos gyvenimas nėra „sveikas“. Tai „užsimiršimas“, savęs paneigimas. Ramybės, tylos, nusiraminimo - štai ko norisi palinkėti Piaf, bežiūrint filmą.

Labai įspūdingi filmo kadrai vaizduoja išsekusią ir ligos pakirstą Piaf, kuri jau sunkiai juda ir priversta gyventi nuolatinėje gydytojų priežiūroje. Ji priversta taip gyventi ir matyti, kad ši priklausomybė, šis bejėgiškumas „žudė“ Piaf ne mažiau negu jos tikros ligos.

Kitoje labai gražioje scenoje Piaf mezga Kalifornijos paplūdimyje, ir prie jos prieina žurnalistė paimti trumpą interviu. Piaf atsakymai yra skambūs, metaforiški. Žodis „meilė“ skamba dažniausiai, ir mums leidžiama suprasti, kad štai čia ši didi moteris - nusilpusio kūno, išsekintos sielos, bet tikinti meile.

Bet tai viso labo estradinis Piaf įvaizdis, jos moteriškumui, jos dainoms, jos aistringumui tinkantis žodis. Giliau pažvelgti į šios labai įdomios moters gyvenimą, deja, nepavyksta.

Bet dainos labai gražios...

kitizaidimai.lt