Krikščionybė - vakarietiškų laisvių priešas. Tokią neįprastą tezę išdėstė du intelektualai – G. Sartori ir Flores d'Arcais, bijantys tikinčių žmonių racionalumo.

Prieš kurį laiką populiarus italų dienraštis Corriere della Sera išspausdino Giovanni Sartori straipsnį, kuriame politologas kaltino monoteizmą tapus demokratijos kliūtimi: judaizmas, krikščionybė, islamas, anot autoriaus, yra tikrieji demokratinių laisvių priešai. Tuo pačiu metu prancūzų dienraščio Le Monde puslapiuose svečiavosi Paolo Flores d'Arcais, kuris teigė lygiai tą patį, tik sutelkdamas dėmesį vien į katalikybę.

Šis, be abejo, atsitiktinis ir laisvas dviejų ryškių intelektualų pasisakymų sutapimas tą pačią dieną ta pačia tema skaitytojui perša mintį, jog ideologijų epocha toli gražu dar nesibaigė.

Perfrazuojant Karlą Marxą, šių dviejų intelektualų nuomone, po pasaulį sklando nauja šmėkla - monoteizmas!

Sartori pradeda klausdamas, ar įmanoma eksportuoti demokratiją. Jis kritikuoja Nobelio premijos laureatą Amartya Seną, kuris prieš porą metų pasirodžiusiuose esė tvirtino, esą demokratija nėra Vakarų išradimas, kad kai kurie esminiai jos elementai aptinkami ir ne vakarietiškose tradicijose, pirmiausia tose, kur buvo suteikta galimybė viešai diskutuoti ir spręsti politikos dalykus. Kaip skelbia A. Seno knygos pavadinimas, egzistuoja ne vien vakarietiškoji, bet ir kitokia demokratija.

Nesigilindami į A. Seno argumentus, pasekime G. Sartori loginę giją: priešingai nei mano A. Senas, demokratija – tiksliau liberalioji demokratija – yra Vakarų kultūros ir civilizacijos kūrinys.

Kitų demokratijų nėra ir niekada nebuvo, nebent nedidelėse, glaudžiai bendradarbiaujančiose grupėse, kurių jokiu būdu negalima prilyginti demokratijai valstybės mastu. Vis dėlto pats klausimas apie galimybę eksportuoti demokratiją yra teisingas.

Pats G. Sartori į šį klausimą atsako teigiamai, esą eksportavimas įmanomas ir jau pavykęs keletu svarbių atvejų.

Jis mini Japonijos atvejį po Antrojo pasaulinio karo, kai labai rami ir pasaulietiška šintoistų religija nesudarė jokių kliūčių.

Panašiai atsitiko Indijoje, kuri asimiliavo britų konstitucinį modelį. Nei budizmas, nei induizmas, anot G. Sartori, nesudarė tam jokių kliūčių. Kitaip nei islamo monoteizmas, kuris negalėjo ramiai žiūrėti į demokratiško gyvenimo įsigalėjimą. Kaip tik dėl to Indijai teko aiškiai atsiriboti nuo musulmoniškų teritorijų: Pakistano ir Bangladešo.

G. Sartori sutinka, kad Indijoje islamas gyvavo tūkstantmetį, bet nepaaiškina, kodėl, ir nekelia klausimo, kokie kiti – ne religinio pobūdžio – veiksniai pastaruoju metu prisidėjo prie šio konglomerato išsprogdinimo.

Pasiremdamas šiuo paviršutiniškai išgvildentu musulmoniškuoju atveju, G. Sartori pereina prie apibendrinančių teiginių apie monoteizmą apskritai: „Netiesa, kad konstitucinės demokratijos (...) negalima eksportuoti ar importuoti anapus vakarietiškosios kultūros ribų. Tačiau jos priėmimą gali sutrikdyti monoteistinės religijos“. Tai klaidinga išvada, kuri prieš trisdešimt metų, be abejo, būtų pašiurpinusi G. Sartori, kuris anuomet kaltino Italijos kultūrą, esą šiai visada trūko rimto ir solidaus empirinio pažinimo. Empirinio pažinimo, paremto faktais, kurie turėtų mums priminti, jog demokratija, apie kurią kalba G. Sartori, išsivystė išimtinai žydų-krikščionių kultūros kraštuose. Be šių monoteisitnių religijų ir be pasaulietinės kultūros, kurių susikūrimą jos paskatino, šiandien nebūtų jokios demokratijos, galimos ar negalimos eksportuoti, kaip kas galvoja.

Flores d'Arcais straipsnyje „Obskurantistinis popiežiaus kryžiaus žygis“ nuplėšia kaukę nuo užkariavimo strategijos, kurią išgalvojo popiežiaus aplinka ir kurios tikslas - pirmiausia politinė Italijos kontrolė, po to - puolimas Ispanijoje bei Vokietijoje. Popiežiaus Benedikto XVI kalba Ratisbonoje – sukėlusi dalies musulmoniškojo pasaulio reakciją – iš tiesų buvo siekiama kreiptis į monoteistines religijas kviečiant kartu stoti į kovą su tikra grėsme, pakibusia virš žmonijos: ateizmą ir abejingumą, tai yra pasaulietiškumą, kuris siekia išstumti Dievą iš viešosios sferos ir įstatymų kūrimo.

Katalikų Bažnyčios planas, anot Flores d'Arcais, įsitraukti į naujas viešąją nuomonę ir politikus veikiančias erdves, kurias atvėrė dabartinė demokratijų krizė. Flores d'Arcais taip apimtas poreikio atmesti tariamą bažnytinę klastą, kad pameta iš akių pagrindinę problemą, į kurią turėtume sutelkti dėmesį visi - į išties egzistuojantį demokratinių visuomenių silpnumą, pasireiškiantį idėjų ir kultūros silpnumu. Jeigu išties kai kurios Bažnyčios pozicijos – kurias ji visada buvo užėmusi – įgauna labai reikšmingą svorį šiuolaikiniuose politiniuose debatuose, tai dar ir dėl to, kad politikos žodžiai ir juos tariantieji tampa vis lengvesni.

Iš tiesų Flores baiminasi racionalių žodžių, tai yra to, kad ratcingeriškoji katalikybė pabrėžia, jog krikščionybė yra ne vien tikėjimo, bet ir logos – proto- religija. Ir šis protas nori įžengti į viešąją erdvę. Skaitant Flores d'Arcais galima pajusti, jog Bažnyčia, pasitelkianti protą, kelia baimę, ir kad jam kur kas labiau patiktų tokia Bažnyčia, kuri argumentuotų vien tikėjimo jėga, protą palikdama laicizmo ideologams, kurie pastarąjį ir laiko tikėjimo alternatyva.

Ką pridurti? Kokie galėtų būti šios baimės motyvai, baimės, kuri Bažnyčios išreiškiamą racionalumą suvokia kaip grėsmę?

Be abejo, iš dalies jie glūdi laicistinėje ideologijoje, kuri juda nei daugiau, nei mažiau, kaip ir kiekviena kita fundamentalizmo forma, bei netoleruoja kitaip manančiojo, kuris šiuo atveju yra tikintysis su savo specifiniais argumentais.

Tačiau taip pat jie glūdi ir klaidoje, kurią gali padaryti bažnytinės terpės atstovai: supainioti pasaulietį, kaip bažnytinę tikrovę, su pasauliečiu, kaip piliečiu. Pavyzdžiui, pasauliečių bažnytiniai judėjimai, kai veikia kaip judėjimai, yra Bažnyčia, nepaisant to, kad juos sudaro pasauliečiai. Jie gali teigti principus, bet negali nusileisti į veiklos sritį ir vykdyti specifinių politinių sprendimų. Pastaruosius privalo priimti kiekvienas atskirai, prisiimdamas asmeninę atsakomybę. Galimas susibūrimas (į partijas, asociacijas, komitetus ir t.t.), vykstantis šios asmeninės atsakomybės pagrindu, turi vykti pilietinėje, o ne bažnytinėje, terpėje, naudojantis kiekvienam savo, ne bažnytinės realijos, kuriai priklauso, vardu.

Jei susidarytų maišatis šiuo klausimu, pirmieji to išsigąstų ne kas kitas, o patys katalikai.

Katalikai privalo ir toliau labai atidžiai atskirti dvi pasaulietiškumo prasmes, būtent tam, kad neturėtų pagrindo bet kokie argumentai, atimantys teisę tikėjimui daryti įtaką viešajame gyvenime ir trokštantys matyti tikinčius žmones užsidariusius kulto pastatuose. Kai katalikai įžengia į viešąją erdvę kaip piliečiai, jie turėtų naudoti racionalią pilietinę kalbą, kad būtų lygiaverčiai pilietiniai ir politiniai pašnekovai. Šis pasaulietinis racionalumas jau įrodė savo sugebėjimą sužadinti pritarimą ir laimėti politinę kovą.

Tai ir yra demokratija.

Iš „Citta Nuova“ vertė Saulena Žiugždatė

Bernardinai.lt