Pradedame atskirą „Laisvės kryžkelių“ ciklą, kuriame pasakosime apie Lietuvos partizanų struktūrinius padalinius bei skirsime po vieną laidą kiekvienai partizanų apygardai aptarti.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Kalbant apie partizaninių struktūrų formavimąsi bei įvairių organizacijų įtaką šiam procesui, ko gero, reikėtų sugrįžti į 1943 m. pabaigą–1944 m. pradžią, kadangi jau nacių okupacijos metu pradėjo formuotis ideologinės bei politinės pasipriešinimo sovietams kryptys, partiniu principu buvo sukurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas - VLIK’as, susikūrė ir Lietuvos laisvės armija (LLA), kuri iškėlė ginkluotojo pasipriešinimo idėją ir netgi ėmėsi konkrečių priemonių šiai idėjai įgyvendinti. 

1943 m. pabaigoje, po pusmetį trukusių derybų, pagaliau pavyko susitarti visoms antinacinio pasipriešinimo organizacijoms bei grupėms ir buvo įkurtas VLIK‘as. Jo pagrindą sudarė Vyriausiasis lietuvių komitetas, vienijęs nekatalikiškas grupes ir organizacijas, bei Tautos taryba, vienijusi krikščioniškosios pakraipos grupes. VLIK’o pirmininku tapo socialdemokratas Steponas Kairys.

Tačiau žinoma, kad ši organizacija gyvavo neilgai, iki 1944 m. balandžio–gegužės mėn., kai prasidėjo masiniai areštai. Štai istorikė Dalia Kuodytė akcentavo, kad per tą laiką VLIK’as neatliko svarbiausios savo funkcijos – „nesukūrė pasipriešinimo antrajai sovietų okupacijai strategijos bei taktikos, nors apie tokio pasipriešinimo galimybę bei būtinybę kalbėjo visi. Kita vertus, vargu ar galima teigti, kad pogrindžio spaudoje pasirodę VLIK’o veikėjų samprotavimai apie kovos formas ar būsimojo karo galimybes paskatino spontanišką ginkluotą pasipriešinimą, kaip teigia K. Drunga. Juk be VLIK’o Lietuvoje tuomet veikė ir kitos organizacijos, kėlusios kitokius problemos sprendimo būdus. Galiausiai daug ką lėmė objektyvios priežastys.”

Čia reikia prisiminti, kad kai 1944 m. vasarą Lietuvą reokupavo sovietinė kariuomenė, daugelio įvairioms pasipriešinimo organizacijoms priklausiusių žmonių Lietuvoje praktiškai neliko. Išskyrus VLIK’o Karo Tarybos narį gen. Motiejų Pečiulionį, kuris buvo paliktas tik su formaliais įgaliojimais, ir Lietuvos Laisvės Armijos narius, dauguma kurių susikoncentravo Žemaitijoje bei Šiaurės rytų Lietuvoje, tačiau buvo labai prasti ryšiai. Todėl visų šių organizacijų įtaka partizaninių junginių centralizacijai, realiai veikiančių struktūrų kūrimui nebuvo esminė. Tiesiog apygardų-rinktinių-būrių struktūra kūrėsi Lietuvoje skirtingose vietose skirtingais tempais ir buvo padiktuota veikiau vedamos kovos realijų, nei kokių nors direktyvų iš aukščiau. Taip, nacių okupacijos laikotarpiu panaši struktūra buvo numatyta LLA direktyviniuose dokumentuose. Dar didelis klausimas, ar visi būsimieji apygardų vadai tas direktyvas skaitė. Iš esmės centralizacijos procesas vyko iš apačios į viršų – organizaciniu požiūriu veiklesni būrių vadai tiesiog keliavo po savo veikimo apylinkes, sujungdami bei prisaikdindami pavienius būrius, patvirtindami vadovybę, organizuodami susitikimus ar net atskirų junginių vadovybės sąskrydžius. Tuose sąskrydžiuose būdavo priimami atitinkami nutarimai, patvirtinama aukščiausioji vietos struktūrų vadovybė ir t.t.

Tuo tarpu VLIK’as buvo atkuriamas Vokietijoje, iš pradžių Berlyne (kaip Užsienio delegatūra), vėliau – 1944 m. rudenį–1945 m. pradžioje – Viurcburge. Po ilgų diskusijų, ar Lietuvos pogrindyje sukurta ir egzilyje tais pačiais principais atkuriama organizacija gali vadovauti visai išeivijai ar net atlikti egzilinės vyriausybės vaidmenį, VLIK’as vis dėlto buvo atkurtas pagal senąjį partinį principą. Jį sudarė: krikščionys demokratai, socialdemokratai, liaudininkai, tautininkai, Darbo federacija, katalikiškoji ūkininkų sąjunga, Lietuvių frontas, nacionalistai, laisvės kovotojai, Vienybės sąjūdis ir liberalioji Ūkininkų partija. Pirmininku tapo krikščionių demokratų atstovas kun. Mykolas Krupavičius. Ten nors ir buvo įvairių nesutarimų, bet galų gale jau pačiame laisvės kovų įkarštyje ši organizacija buvo pačių partizanų įgaliota atstovauti Lietuvos laisvės bylai Vakaruose.

Jonas Deksnys

Tačiau mums įdomiau kaip kūrėsi partizaninės struktūros okupuotame krašte. Ir čia akivaizdu, jog apygardų kūrimosi laikotarpiu apie emigracijoje veikianti VLIK’ą beveik niekas nė nebuvo girdėjęs iki pat J.Deksnio bei K.Bruniaus kelionės į Lietuvą 1945 m. rudenį. Tačiau ir jie nepristatė kaip VLIK’o atstovai, o susitikimų protokoluose buvo įvardyti kaip neva diplomatiniai atstovai. Žinoma, suvokimas, kad ir Vakaruose jau veikia kažkoks politinis darinys, potencialiai galintis atstovauti Lietuvos interesams, taip pat paskatino centralizacijos procesus krašte. Gal net paspartino juos, ypač Pietų Lietuvoje, kur tie Vakarų atstovai susitiko ir su pulkininku Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu, ir su kitais vadais. Bet 1945 m. rudenį atvykę į Lietuvą, J. Deksnys ir K. Brunius jau rado sparčiai besikuriančias ginkluotojo pasipriešinimo struktūras: jau buvo įvykusi Tauro apygardos steigiamoji konferencija Skardupiuose, Dzūkijoje veikė stipri A apygarda, Aukštaitijoje – Vyčio apygarda. Žemaitijoje, kur kaip minėta buvo stipriausia LLA įtaka, vyko struktūros reorganizavimas, buvo formuojami nauji struktūriniai padaliniai. 

Kitaip sakant, ta Vakarų atstovų kelionė anaiptol nepaneigia fakto, jog Lietuvoje partizaninės struktūros formavosi be jokios pašalinės įtakos. Bet iškalbingiausias faktas yra tas, kad VLIK’as Juozo Lukšos buvo įgaliotas atstovauti kovojančiam kraštui jau po to, kai 1949 metų pradžioje pagaliau buvo sukurta vieninga partizanų vadovybė, t.y. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis. Tai įvyko, nepaisant visų to paties J. Deksnio pastangų perimti atstovavimo kovojančiam kraštui iniciatyvą į savo rankas.

Kaip minėta laidos pradžioje, kitose laidose mes kalbėsime apie kiekvieną partizanų apygardą atskirai ir ten jau smulkiau nagrinėsime jų susikūrimo bei veiklos ypatumus, aplinkybes ir t. t. Tačiau šiame kontekste yra svarbūs ir išoriniai centralizacijos bei partizaninio judėjimo struktūrizacijos veiksniai. Todėl dar norėtųsi grįžti prie tų Vakarų atstovų J. Deksnio ir K. Bruniaus kelionės į Lietuvą 1945 m. rudenį. Čia vėl galima pacituoti D. Kuodytę: „Prisistatydami VLIK’o atstovais būtų atidavę iniciatyvą politiniam priešininkui. Iš dokumente dėstomų išvadų aiškėja, kad nei viena, nei kita pusė tuomet dar neturėjo konkrečių planų, kaip turėtų būti atstovaujama ir vadovaujama laisvinant Lietuvą. Jų siūlyta sudėtinga trijų pakopų sistema, išskiriant atstovaujamąją, politinio vadovavimo bei karinės vadovybės funkcijas vargu ar tuomet buvo racionali. Pagal jų sumanymą VLIK’as turėjo būti nušalintas nuo politinio vadovavimo ir jam palikta atstovavimo funkcija kartu su Vakaruose veikiančia diplomatine tarnyba. Tai jau galima vertinti kaip poreikį kurti naują organizaciją, kuri, turėdama krašto įgaliojimus, neleistų VLIK’ui palaikyti santykių su Lietuva. Po pusmečio tai ir buvo padaryta įkuriant Vyriausiąjį Lietuvos atstatymo komitetą (VLAK’as) ir Bendrą demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS)”. Taigi, kalbama jau apie naują organizaciją – BDPS, kuri taip pat turėjo aspiracijų suvienyti kovojančio krašto pajėgas?

BDPS sukūrimo momentui, galima sakyti, partizaninės struktūros jau buvo sukurtos. Ir išties iškilo tolesnės centralizacijos reikalas. Apie BDPS organizaciją, apie saugumo agento Juozo Markulio įtaką bei veiklą jau šnekėta daug, tad nesikartokime. Pažvelkime į tolesnius įvykius. 1946 m. gegužės mėn. J. Deksnys šį kartą jau su J. Stanevičiumi antrą kartą atvyksta į Lietuvą, vėl bandydami užsitikrinti partizanų vadovybės paramą bei kovojančio krašto įgaliojimus. Lietuvoje tuo metu jau buvo prasidėjęs ne apygardų, o dar didesnių organizacinių vienetų kūrimosi etapas. Tauro ir Dainavos apygardos jau buvo susijungusios į Pietų Lietuvos partizanų sritį. MGB tuo metu visiškai kontroliuoja ir tą patį BDPS, ir VLAK’ą, Netrukus MGB pakiša J. Deksniui savo operatyvininką Maksimovą ir jį išsiunčia atgal į Vakarus su aiškiais tikslais – per jį kontroliuoti išeivijos organizacijų veiklą, skaldyti, valdyti ir naikinti ginkluotą pogrindį, kuris vis vien bandys ieškoti ryšių su Vakarais. Išties, tų ryšių buvo ieškoma. Pagaliau 1948-aisiais prasiveržusių į Vakarus Juozo Lukšos bei Kazimiero Pyplio dėka rezistencija vėl perima iniciatyvą į savo rankas.

Tuo metu jau įkurtos trys partizaninės sritys – Vakarų „Jūros” sritis, Pietų „Nemuno” ir Rytų Lietuvos „Kalnų” sritis. Į jų sudėtį įeina po kelias apygardas. Galima sakyti, kad struktūriškai partizanų organizaciniai vienetai galutinai subrendo visos Lietuvos laisvės kovotojų vieningai organizacijai sukurti. Kaip minėjome, tokia organizacija – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis – įkurta 1949 metų vasario mėnesį. Visi struktūriniai padaliniai, t.y. sritys, apygardos, rinktinės išliko. Ko gero, šią datą galėtume laikyti aukščiausiu visos laisvės kovos pakilimo tašku.

Tačiau situacija netrukus pradėjo blogėti. Pirmiausia pradėjo trūkinėti ryšių sistema – čekistai masiškai suiminėjo visų lygių ryšininkus. Prasidėjo ir planingas įvairių organizacinių vienetų štabų naikinimas. Tas naikinimas buvo spartesnis, nei partizanai spėdavo atkurti.

Tačiau šioje vietoje reikėtų šiek tiek grįžti atgal. Kai kuriuose partizanų vadų rengtuose dokumentuose akcentuojamos tam tikros abejonės apskritai dėl centralizacijos tikslingumo. Štai ką dar 1946 metais rašė tuometinis Jungtinės Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas: „Ne visi vadovaujantys asmenys sveikai žiūrėjo į būtinybę jungtis. Vieni prisistatinėjo kaip pogrindžio organizacijų, sukurtų vokiečių okupacijos metais ir pabėgusių į Vokietiją, atstovai, kaip jų programų ir tradicijų pasekėjai, kiti bijojo, kad plečiantis ir vystantis organizacinėms struktūroms neteks savo įtakos, todėl stojo prieš veržlų junginių susijungimą. Tokioje atmosferoje tariantis apie susijungimo būtinybę ir svarstant konkrečius planus, ne kartą po keleto pasišnekėjimų vienijimosi darbas nė per žingsnį nejudėdavo į priekį. Kai kurie stipresni vienetai, turintys geresnes veiklos sąlygas, kai iškildavo susijungimo klausimas, stengdavosi jo išvengti, kritikuodavo silpnesnius vienetus arba imdavosi spaudimo ir diktato“. Iš to tenka daryti išvadą, jog ir partizanų vadovybės viduje nebuvo kažkokios aiškios vieningos vizijos, kaip konkrečiai ir kodėl tos struktūros turi veikti.

Juozas Kasperavičius-Visvydas 1912–1947

Šis J.Kasperavičiaus-Visvydo tekstas buvo skirtas 1947 metų visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimui, įvykusiam Tauro apygardos ribose. Nors tas suvažiavimas nebuvo visuotinis, t.y. realiai jame dalyvavo vos trijų apygardų atstovai, tačiau ši Juozo Kasperavičiaus kalba iš esmės padėjo pagrindus tolesniam laisvės kovotojų vienijimuisi. Visvydo pozicija bet kuriuo atveju tapo dominuojanti – priešingu atveju nebūtų buvę jokio Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio. Kita vertus, prisiminkime, jog mes kalbame apie ekstremalius laikus. Juk net ir laisvės laikais kur kas paprastesniais klausimais kartais sudėtinga visiems susišnekėti. Kita vertus, ko gero, galime kalbėti apie du iš principo vienas kitam prieštaraujančius požiūrius. Vienas požiūris, kad reikia vieningos partizanų vadovybės, jos politinio atstovavimo užsienyje iki Nepriklausomybės atkūrimo – kitaip visos aukos būsiančios veltui. Kitas požiūris – nereikia jokios vieningos atstovybės, nes konspiracijos požiūriu tai veda į susinaikinimą. Kitaip sakant – lengviau vadovauti, bet kartu lengviau ir sunaikinti. Ir abu šie požiūriai tais laikais, ko gero, egzistavo lygiagrečiai vienas kitam. Nugalėjo centralizacijos požiūris, nes šios koncepcijos kūrėjai buvo kur kas veiklesni, energingesni už „išsilaikymo” koncepcijos šalininkus. Pagaliau, mano supratimu, jų idėjos buvo kur kas prasmingesnės bei logiškesnės.

Jonas Žemaitis-Vytautas 1909-1954

Dabar kartais teigiama, kad 1949-aisiais įkurta Vyriausioji partizanų vadovybė iš esmės nekontroliavo žemesnių organizacinių padalinių veiksmų. Tačiau nepamirškime, kad būsimasis LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis parengė vieningos organizacijos įstatų metmenų projektą, kuriame numatė organizacijos struktūrą bei tikslus. Projekte jis iškėlė kaip patį svarbiausią partizaninių sričių sukūrimo vaidmenį: „…vadovybės nuomone, sritiniai apygardų susijungimai yra būtini jau vien tik apygardų veiklos tarpusaviam derinimui ir glaudesniam jų bendradarbiavimui užtikrinti. <…> Centrinės vadovybės dalinio ar visiško išblaškymo, sunaikinimo bei veiklos paralyžiavimo atvejais sričių vadovybės liks tais atsparos mazgais, kurie ir toliau nenutrūkstamai vadovaus laisvės kovos sąjūdžiui savo apimtyse ir kuriais eventualiai bazuosis naujai sudaroma centrinė vadovybė“. Čia galima pridurti, kad tokį pat vaidmenį vaidino ir žemesniuose padaliniuose – tėvūnijose suformuoti štabai, kuriuose gerą vadovavimo mokyklą išėjo daugelis vėliau į apygardų štabus pervestų pareigūnų. Stiprių sričių štabų suformavimas ir jų parengimas savarankiškam veikimui buvo savotiškas organizacijos centralizavimas ją decentralizuojant, t.y. vieningo vadovavimo esmė buvo ne hierarchinė priklausomybė aukštesniam centrui, o vieningų programinių dokumentų sukūrimas ir jų nuostatų įgyvendinimas.

Kitaip sakant, Jonas Žemaitis dar iki LLKS įkūrimo numatė, jog logiškiausia ir efektyviausia tomis sąlygomis organizacijos struktūra – tai vadovavimas vietose. Bet tu juk būtent po LLKS įkūrimo 1949-aisiais iš esmės prasidėjo ir visos organizacijos saulėlydis?

Jau nuo 1950-ųjų sritys, kurių sudėtyje buvo partizanų apygardos, faktiškai veikė autonomiškai, nors, žinoma, naudojo direktyvinius LLKS dokumentus. Vienas po kito žuvo organizacinių vienetų štabai ir tų nuostolių jau tiesiog nebuvo kuo kompensuoti. Pagaliau, čekistams sunaikinus didžiąją dalį ryšių tarp atskirų padalinių, autonomiškai pradėjo veikti ir kai kurie būriai bei pavienių kovotojų grupelės ar apskritai pavieniai kovotojai. Bet tai jokiu būdu nesumenkina centralizacijos reikšmės. Bet kuriuo atveju Lietuvos pogrindžio centralizacija, prasidėjusi nuo pačių žemiausių organizacinių vienetų, t.y. būrių, tiksliau - nuo tų būrių vadų valios, tapo unikaliu reiškiniu net visos Rytų Europos pasipriešinimo sovietams kontekste.