Nors vieni seniausių želdynų Lietuvoje – vienuolynų sodai, tačiau daugelis jų sunyko ar prarado savitumą. Vienas iš išlikusių tokio tipo želdynų - Bernardinų sodas Vilniuje, kuris šiandien įeina į Sereikiškių parko sudėtį. Parkas, kadaise jungęs tris sodus - Bernardinų, Botanikos ir Pilies - yra vienas seniausių miesto želdynų, įkurtų išskirtinėje gamtinėje ir istorinėje urbanistinėje aplinkoje ir siejamas su Vilniaus pilių kompleksu. Šiuo metu Vilniaus savivaldybė, pasitelkusi įvairių specialistų, rengiasi jį sutvarkyti ir labiau pritaikyti visuomenės reikmėms.

Tuo tarpu broliai pranciškonai, Vilniaus Bernardinų ansamblio šeimininkai, kurio vardu kadaise ir buvo pavadinta parko rytinė dalis, ėmėsi iniciatyvos, kad Sereikiškių parkui būtų grąžintas Bernardinų sodo pavadinimas, gyvavęs iki sovietinių metų.

Kaip teigia meno istorikė Audronė Kasperavičienė, Vilniaus Pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorė, 1991 m. atlikusi išsamius Vilniaus Bernardinų ansamblio ir jo teritorijos tyrimus, būtų šaunu, jei būtų grąžintas senasis pavadinimas. Tą faktą, kad dalis dabartinio Sereikiškių parko iki pokario buvo vadinama Bernardinų sodu, patvirtina daugybė istorinių šaltinių. Aš visuomet pasisakau už senųjų pavadinimų grąžinimą“, - teigė direktorė. 

A. Kasperavičienė atliko Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno Vilnios kilpoje esančio želdyno istorinius menotyrinius tyrimus, kai 1980–aisiais čia dar buvo Dailės instituto akademinis muziejus, bei 1991–aisiais, kai tyrinėjo ir nuodugniai aprašė visą Bernardinų ansamblio bei jo teritorijos istorinę ir architektūrinę raidą. A. Kasperavičienė pasakojo, jog teritorija Vilnelės upės kilpoje iki 1864 m. priklausė Bernardinų vienuolynui. Vėliau ji tradiciškai pavadinta Bernardinų sodu. Apie 1950-uosius metus visa dabartinė Sereikiškių parko teritorija buvo pavadinta Jaunimo sodu.

Bernardinų sodas: vakar ir šiandien

Istorija

Toje vietoje, kur dabar įsikūręs vilniečių mėgstamas parkas, nuo seno driekėsi pelkėta bei šaltiniuota teritorija, kuri kėlė daug rūpesčių seniesiems Bernardinų vienuolyno pastatams. Kazimieras Jogailaitis, pasikvietęs 1469 m. bernardinų vienuolius į Vilnių, įkurdino juos į pietryčius nuo Pilies kalno, Vilnios kilpoje, netoli Karališkojo malūno, medžiais apaugusioje ir namais užstatytoje teritorijoje, netoli kelio į Polocką. Bernardinų vienuolyno ansamblis XVI a. pr. tapo strategiškai svarbiu miesto gynybiniu elementu. Karalius ir kiti vilniečiai paaukojo būsimam vienuolynui didesnių ir mažesnių žemės sklypelių, iš kurių susidarė pakankamas plotas bažnyčiai bei vienuolynui su daržu. Visa tai apėmė teritoriją nuo Vilnelės upės posūkio beveik iki dabartinės Šiltadaržio gatvės vakaruose, o pietuose – iki Šv. Mykolo bažnyčios. Tai buvo jaukus, nuošalus kampelis, skęstantis žalumoje. Fundacinė Kazimiero Jogailaičio privilegija bernardinams ir vėliau jiems suteikti pastatai su 4 sodais, 2 daržais su apynynu, giraite ir šventoriumi sudarė 12 margų (1 margas – 56 arai).

Tačiau situacija pasikeitė 1864 m., kai po sukilimo vienuolynas buvo uždarytas generalgubernatoriaus M. Muravjovo įsakymu. Menotyrininkė A. Kasperavičienė „Bernardinams.lt“ pasakojo, kad Vilniaus vyskupijos atstovai, laikydamiesi valdžios nurodymų, perdavė valstybės iždui „vienuolyno pastatus, daržus, sodus ir kitą nekilnojamąjį turtą su pajamomis iš jo; vienuoliai buvo išsiųsti į kitus vienuolynus, o vienuolyno pastatai paversti kareivinėmis“. 

Jau vienuolynui esant uždarytam, 1869-1870 metais nutiesta nauja gatvė (dabartinė Maironio g.) per šventoriaus bei vienuolyno sodų bei buvusių senųjų Bernardinų kapinių teritoriją. Uždaryto vienuolyno pastatuose buvo įkurtos Jekaterinos vardo kareivinės. Rytinė vienuolyno teritorijos dalis – ten, kur buvo daržai, oranžerijos, vaško liejimo dirbtuvės, šiltnamiai - atiteko pirmajam Vilniuje viešajam miesto sodui. Iš pradžių jo sklypai buvo nuomojami privatiems asmenims daržovėms auginti. Į šiaurės vakarus nuo Bernardinų vienuolyno ribos buvo jau sunykęs Vilniaus universiteto Botanikos sodas, kuris nuo 1842 m. priklausė generalgubernatoriui. Sujungtų sodų teritoriją sutvarkyti buvo pavesta generalgubernatoriui A. Patapovui. 1870-1872 metais, generalgubernatoriui pavedus, gubernijos architektas N. Čiaginas sudarė trijų miesto sodų – Botanikos, Bernardinų ir sodo prie Katedros (dar vadinto Veršynu) sujungimo į vieną parką projektą. Be darbų, susijusių su Karališkuoju malūnu, Vilnelės vagos pakeitimu bei bulvaro nuo Jurgio prospekto (dabartinis Gedimino pr.) iki naujosios Aleksandrovsko (dabartinė Maironio g.) gatvės nutiesimu, projekte buvo nurodyti darbai, susiję su Bernardinų sodu. Jame buvo numatyta sutvirtinti Vilnelės krantus išklojant šlaitus akmenimis, paaukštinti krantinę, įrengti joje bulvarą, apsodinti kaštonais, įkomponuojant į planą jau augančius medžius. Visame Bernardinų sode numatyta nutiesti takus bei alėjas.

Pasak menotyrininkės A. Kasperavičienės, iš šių trijų žaliųjų plotų didžiausias buvo Bernardinų sodas, iki tol buvęs uždaras ir miestiečiams neprieinamas. Tuomet įsteigta nuolatinė sodų komisija, kuriai pavesta rūpintis visais miesto želdiniais. Sodo priežiūra dažnai sukeldavo karštų diskusijų: 1884 m. viename miesto Dūmos posėdyje, svarstant miesto biudžeto klausimus, kilo diskusijos, kiek pinigų skirti sodų ir skverų priežiūrai, nes sėklos želdiniams buvo perkamos Paryžiuje ir buvo brangios.

Bernardinų sodo dalyje, kaip ir kitoje sodo teritorijoje, būdavo rengiami įvairūs pramoginiai renginiai.

Buvusio Vilniaus Bernardinų vienuolyno ūkinėje zonoje, Vilnios kilpoje, už Jekaterinos vardo kareivinių tvoros, buvo dar daug nuo vienuolyno laikų likusių šaltinių ir tvenkinių. Vokiečių hidrotechnikas O. Smekeris 1906 m Bernardinų sodo teritorijoje suprojektavo platų artezinių šulinių tinklą, vandens siurblių stotį, vandens rezervuarą. Vandentiekio statyba prasidėjo 1912-aisiais, po kelerių metų Bernardinų sode pradėjo veikti stambi siurblių stotis. Šios siurblinės pastatas buvo pastatytas neogotikiniu stiliumi, su užuominomis į Bernardinų bažnyčios architektūrą.

Po Antrojo pasaulinio karo vietovė buvo pavadinta Jaunimo sodu, vėliau suteiktas Sereikiškių parko pavadinimas. Tačiau išliko išsaugotas peizažinis planavimas su geometrinio plano elementais. Taip pat išliko medžių grupės, išretėję medynėliai.

Vidinis sodo „gyvenimas“

Vilniaus dailėtyros instituto direktorė menotyrininkė Rūta Janonienė, jau daugiau nei gerą dešimtmetį tyrinėjanti Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno istoriją, pasakojo „Bernardinai.lt“ dienraščiui apie vidinį sodo „gyvenimą“ – kaip vienuoliai prižiūrėjo sodą, kokia buvo jo paskirtis, ką augino jame.

Apibūdindama Bernardinų sodo ribas, R. Janonienė sakė, kad buvusio Bernardinų sodo teritorija sudaro didžiąją dalį dabartinio Sereikiškių parko. Vilnelė dalijo šią teritoriją maždaug per pusę – senoji Vilnelės vaga tekėjo dabartinės centrinės parko alėjos vietoje ir maždaug per pagrindinius parko vartus, dabartinės  Barboros Radvilaitės gatve, supo Pilių teritoriją. XIX a. II pusėje vaga buvo užpilta, tad ši teritorija šiek tiek keitėsi.

R. Janonienė pasakojo, kad yra išlikę Bernardinų vienuolyno ir visos teritorijos planų, kuriuos sudarė patys bernardinų vienuoliai, studijavę Vilniaus universitete. Jie mokėsi braižybos, žemės matavimo, ir kaip kurso baigiamąją užduotį turėjo parengti teritorijos kartografinį planą. Visi planai pasirašyti. Planą 1800 m. rugpjūčio 2 d. su tiksliais išmatavimais nubraižė brolis bernardinas Juozapas Pileckis. Planas gana tikslus, čia aiškiai matyti vidinių sodų ir arčiau Vilnelės - daržų teritorija, pavaizduotos alėjos, apsodintos miniatiūriniais medžiais.

R. Janonienė pasakojo, kad Bernardinų vienuolyno sodas buvo uždaras, aplink jį ėjo didelė mūrinė tvora. Dalis sodo buvo ūkinė – daržai su lysvėmis, kur vienuoliai augino daržoves, dalis – vaismedžiai, rekreaciniai sodai, su tvenkiniais, pilnais žuvyčių. Taip pat šalia buvo ūkiniai pastatai - sodo gale buvo arklidės, klojimas, kiti pastatai, o Pranciškonų kalno papėdėje (kaip jie patys vadino) prie Vilnelės buvo maudykla.

R. Janonienė pasakojo, kad Bernardinų kronikoje, kuri dabar saugoma Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje, rašoma, jog 1699 m. bernardinų provincijolo tėvo Antano Vikovskio rūpesčiu aplink šventorių pastatyta didelė aukšta mūrinė tvora; panašiu metu ir visa teritorija turėjo būti apjuosta tvora, pastatyti vartai (vėliau nugriauti, nes dabar toje vietoje eina Maironio gatvė).

Kitame kronikos įraše sakoma, kad 1722 m. mirė toks p. Florijonas Rekutis, kuris, tiesa, nebuvo vienuolis - buvo bajoras, gyvenęs Bernardinų name – pagal tuometinę kai kurių bajorų tradiciją čia nuomojosi patalpas, nes norėjo būti arčiau Dievo. Tame įraše sakoma, kad „jis gyveno prie vartų, priveisė prūdą žuvų, iš savo namų pusės pastatė pusės tiltelį, kuris buvo „ir perėjimui, ir poilsiui, ir žiūrėjimui į plaukiojančias žuvis“.

Menotyrininkė R. Janonienė sakė, jog ši žinutė labai įdomi ir keista tuo, kad XVIII a. I pusėje jau randame tokį ne ūkišką, o estetinį požiūrį į tvenkinį su žuvimis - jis jau dvelkia XVIII a. II pusės sentimentalizmu, Švietimo epochos požiūriu į parkus kaip meną. Taip pat iš šio pasakymo aišku, kad tvenkiniai sode buvo jau XVIII a. pradžioje.

Kitas šaltinis – kronika, esanti Krokuvos archyve, pasakoja, kad „1761 m. Vilniaus Bernardinų vienuolyne numirė brolis Pranciškus Burneika, kuris buvęs ne kunigas, o paprastas broliukas, vienuolis, davęs įžadus; jis nuo pat jaunystės gyveno Vilniaus konvente. Broliukai turėdavo kokią nors profesiją ir nors iš principo galėjo persikelti į kitą vietą, bet dažniausiai visą gyvenimą praleisdavo viename konvente - kitaip nei kunigai, kuriuos kas trejus-ketverius metus kilnodavo iš vienos vietos į kitą.

Minimas P. Burneika buvo „kanalų meistras“ – visą gyvenimą kasė kanalus, rengė vandens nutekėjimo sistemas bažnyčioje ir sode, kadangi vieta buvo drėgna, kanalai įrengti ir bažnyčioje, kur iš grunto buvo nutraukiamas vanduo ir kanalizacija. Šis brolis, matyt, bus prisidėjęs ir prie parko nusausinimo, nes yra žinoma, kad vieta buvusi labai pelkėta, ir bernardinai XVIII a. ją „sukultūrino“ – nusausino ir įveisė daržų.

Vėliau randama įrašų apie tai, kad apie 1761-1763 metus sodas perplanuotas pagal vienuolyno linijas, pasodinta liepų ir kitų medžių. Poilsio sodas, kaip rekreacinis, atskirtas nuo vaismedžių sodo, kaip ūkinio, „tarp jų pastatyti vartai su trim mūriniais stulpais, ant tų stulpų buvo vazos“.

1770-aisiais to meto pajamų-išlaidų knygoje rašoma, kad „įsigytos 29 vazos sodui“, turbūt tai buvusios dekoratyvinės vazos, o sodas jau, matyt, buvo įgavęs kažkokio puošnumo.

Pasak kronikos dienyno, po 1794 metų pataisytas stogelis virš sodo vartų, mūrinė sodo tvora, sumūryti vartai ir įstatytos medinės durys. Tais metais sode jau tikrai buvo Bernardinų oranžerija, nes randame įrašų apie tai, kad taisytas oranžerijos stogas. Oranžerija buvusi tarp ūkinio ir pasivaikščiojimų sodo.

R. Janonienė pasakojo, kad Bernardinų sodą prižiūrėjo patys bernardinai – broliai, buvę ir sodininkais, ir daržininkais. Toliau brolių dienyne randame žinutę, kad 1767 m. sode išmūryta oficina, skirta sunešti ir saugoti gėles bei daržoves žiemą“. Tais pačiais metais nupirkta retų ir įvairaus pobūdžio gėlių bei dekoratyvinių nykštukinių medelių, atgabentų iš tolimų kraštų. Matyt, broliai domėjosi ir botanika.

Savivaldybės planai

Aurelija Lozuraitienė, kraštovaizdžio architektė, viena iš Vilniaus savivaldybės darbo grupės specialistų, rengiančių dabartinio Sereikiškių parko atnaujinimo projektą, pasakojo, kad savivaldybė planuoja pertvarkyti parką - atkurti Bernardinų ir Botanikos sodo fragmentų. Taip prie Bernardinų vienuolyno tvoros turėtų būti atkurtas Bernardinų sodo kampelis, buvusio Botanikos sodo dalyje, kur išlikę pastatai, - atkurta Botanikos sodo dalis, o centrinė parko dalis bus atkurta kaip buvusi viešojo miesto parko dalis pagal 1806-1808 metų Štrauso planą. Atkurtoje Bernardinų sodo dalyje bus lysvių su tokiomis vaistažolėmis ir augalais, kokius augino vienuoliai, jei tokios informacijos pavyks rasti istoriniuose šaltiniuose. Kadangi pagal senuosius planus šioje Bernardinų sodo dalyje buvo kanalas su tilteliu virš jo, o šalia ėjo alėja, galbūt ir ši idėja bus atgaivinta. Taip pat tikimasi atkurti įėjimą į sodą tokį, koks jis buvo anksčiau.

Kokią sodo viziją mato pranciškonai?

Jei būtų pakeistas sodo pavadinimas, vienuoliai norėtų keisti ir sodo dvasią. Kaip sakė kun. Algirdas Malakauskis OFM, Vilniaus Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino vienuolyno gvardijonas, pranciškonai siektų, kad tai „nebūtų tik jaunimo alaus gėrimo vieta“. Vienuolis pasakojo, jog į Atgimimo laikais į Vilnių sugrįžę pranciškonai buvo vieni iš pirmųjų iniciatorių atgaivinti gamtą ir jaukią aplinką Bernardinų sode. „Tuo metu dar net minties nebuvo atkurti ir senąjį istorinį pavadinimą. Br. Benediktas Jurčys, pirmasis grąžintos Bernardinų bažnyčios rektorius, su parapijiečiais ir bendraminčiais prieš 14-ka metų pradėjo iniciatyvą valyti Vilnelę. Ši akcija, vykstanti daugelį metų, yra vienas iš mūsų įnašų sesei gamtai, ir, nepaisant ar bus grąžintas senasis sodo pavadinimas, ar ne, ir toliau tęsim Vilnelės švarinimo tradiciją“. Taip pat vienuolis džiaugėsi koncertais ir kitais kultūriniais projektais, vykstančiais buvusiame vienuolyno sode. „Mes irgi čia norėtume rengti kultūrinius renginius, koncertus – pvz., kai 2009-aisiais Lietuvoje vyks tarptautinė pranciškoniškojo jaunimo konferencija, surengtume didelę šventę su koncertu sode“, - dalijosi idėjomis brolis Algirdas, kuris yra ir Vilniaus Bernardinų pranciškoniškojo jaunimo dvasinis asistentas. O galbūt vienuoliai atstatytų ir vasaros teatrą? Nors tai ir vėlesnė - lenkiškojo Vilniaus laikotarpio tradicija, bet galėtų būti viena iš idėjų. Pranciškonas sakė, kad ši idėja gali turėti netgi gana realų pagrindą - bernardinų jaunimas kuria teatro studiją, ir pirmasis spektaklis, kurį ruošiasi statyti – tai Pranciškaus gyvenimo inscenizacija pagal N. Kazantzakio romaną „Dievo neturtėlis“, kurį mielai parodytų ir Bernardinų sode.

Dar viena idėja – kinas ant žolės. Kino po atviru dangumi tradicijos po truputį įsigali ir Lietuvoje, tad galima būtų mėgautis geru kinu ir Bernardinų pašonėje. „Stengiamės gražinti ir atkurti visą šią vietovę atstatinėdami Bernardinų bažnyčią, atverdami daugelį jos paslėptų kampelių, bokštelių visuomenei, vykdom projektą su Europos Sąjunga „Bažnyčios pritaikymas turizmo tikslams“. Galbūt čia besilankančios bendruomenės dėka kils dar kokių netikėtų idėjų - esam atviri. Net ir J. Basanavičius savo atsiminimuose rašė, kaip jis vaikščiodavo po Bernardinų sodą, ir poetas Jonas Strielkūnas yra parašęs eilėraštį, kuris vadinasi „Bernardinų sodas“. Mūsų idėja grąžinti senąjį Bernardinų sodo pavadinimą sulaukė didelio palaikymo iš istorikų, žiniasklaidos. Visuomenės apklausa ir bendroji nuomonė, mus pasiekianti, yra labai palanki.

Vilniaus merai taip pat pritaria šiai idėjai – ir buvęs meras A. Zuokas, ir dabartinis J. Imbrasas, ir miesto Tarybos nariai, su kuriais teko bendrauti“, - pasakojo pranciškonas. Atkūrus senąjį pavadinimą, būtų atkurta gražią ilgametę tradiciją turinti istorinė tiesa“, - taip baigė pasakojimą kun. A. Malakauskis OFM.

Kodėl senasis pavadinimas nepatvirtinamas, ko trūksta? Tam turi būti priimtas konkretus sprendimas Vilniaus m. savivaldybėje. Tad kaip baigsis sodo pavadinimo likimas, priklauso tik nuo miesto Tarybos.

Straipsnyje panaudoti planai iš A. Kasperavičienės ir R. Janonienės asmeninių archyvų.

Bernardinai.lt