Skaitytojams siūlome ilgą, bet tikrai įdomų ir svarų politologo Vytauto Radžvilo tekstą apie dabar vykdomą aukšto mokslo reformą ar “reformą”.

Apie aukštojo mokslo (toliau – AM) reformą pasakyta ir parašyta tiek daug, kad, atrodytų, nebėra ir ką pridurti. Gana gerai suvokiama, kokie visapusiškai žlugdantys gali būti sumanytos „reformos“ padariniai. Auga visuomenės ir akademinės bendruomenės ryžtas pasipriešinti norams spręsti susikaupusias sektoriaus problemas tik studentų sąskaita. Jeigu bus protestuojama sutelktai ir atkakliai, kuriam laikui gal net prislops „reformatorių“ įkarštis.

Tačiau AM problemos liks.  Anksčiau ar vėliau „reformatoriai“ vėl pakels galvas ir, apeliuodami į šias problemas, mėgins dar kartą įgyvendinti savo užmačias. Kad tokie mėginimai nesikartotų, o AM reforma pakryptų konstruktyvesne vaga, svarbu išmokti kai kurias šios tariamos „reformos“ pamokas. Ja siekiama ne vien paprasčiausiu būdu išspręsti AM finansavimo klausimą, besimokančiųjų pinigais užkamšant aukštųjų mokyklų biudžetų skyles. Žvelgiant atidžiau į šios „reformos“ tikslus ir vykdymo būdą pradeda aiškėti, kad ji nėra vien gudriai sumanyta studentų apmokestinimo operacija, o atspindi kur kas gilesnes šalies ir net pasaulio ekonominės bei socialinės raidos tendencijas. Lietuvoje, deja, šios tendencijas kol kas menkai suvokiamos ir dar rečiau analizuojamos. Tad ir į šią „reformą“ pirmiausia žvelgiama grynai „piniginiu“, arba „praktišku“ požiūriu. Tačiau toks požiūris neretai būna per siauras. Šiuo atveju jis neleidžia pamatyti daugelio itin svarbių sumanytos „reformos“ bruožų ir aspektų.

Aukštoji mokykla: žinių kalvė ir saugykla ar „pinigų darymo“ mašina?

Galima ilgai vardyti priežastis, dėl kurių, nors ir beviltiškai vėluojant, pagaliau ryžtasi rimčiau imtis AM reformos. Šios srities krizės požymiai tapo tokie akivaizdūs, kad jų nebedrįsta neigti net aršiausi reformų priešininkai. Giliausia ir svarbiausia priežastis, verčianti kažką keisti, yra akivaizdi: šalyje iki šiol tebėra beveik du dešimtmečius ekstensyviai plėtota, tačiau iš esmės taip ir nereformuota, daugeliu atžvilgių atgyvenusi ir neefektyvi dar iš sovietmečio paveldėta aukštojo mokslo sistema. Ją užsibrėžta keisti.

Tačiau „reforma“ – platus ir daugiareikšmis žodis. Beveik visuotinis pritarimas reformai anaiptol nereiškia, kad vienodai suprantami jos tikslai. Negana to, reformatoriams nesunku pridengti savo tikruosius siekius skambiomis frazėmis, kad vienintelis jų tikslas yra išgelbėti aukštąsias mokyklas – proto ir šviesos židinius. Todėl bene vienintelis būdas atpažinti reformų vykdytojų tikrąsias vertybines nuostatas ir ketinimus – akylai stebėti jų veikimo būdą ir konkrečius daromus žingsnius.

Požymių, rodančių, kuria linkme krypsta ir kam bus naudinga inicijuojama AM „reforma“, ilgai ieškoti nereikia. Uždaro politikų būrelio pasirašytas vadinamasis „partijų susitarimas“ yra labai iškalbingas ir leidžia nesunkiai atspėti tikrąjį „reformos“ tikslą. Nors šalies aukštąjį mokslą kamuoja daug problemų, minėtame susitarime jas užgožia vienintelis konkretus prioritetas – pinigai. Niekas neginčija – tinkamas AM srities finansavimas yra būtina jos egzistavimo, plėtros ir sėkmingo veikimo sąlyga. Tačiau kuomet skubama įvesti mokestį už mokslą net nepradėjus spręsti kitų problemų, pirmiausia – studijų kokybės klausimo, pinigų vaidmuo nušvinta visai kita šviesa. „Reformos“ iniciatoriams jie yra ne priemonė laiduoti prieinamas studijas ir deramą jų kokybę, o tikslas sau. Taigi filosofija, kuria slapčia vadovaujasi „reformatoriai“, yra grindžiama gana savotiška aukštojo mokslo paskirties samprata. Jos esmė yra  įsitikinimas, kad aukštoji mokykla pirmiausia yra ne mokslo žinių kalvė ir saugykla, ne tautos intelektinio potencialo atkūrimo ir gausinimo židinys, bet „pinigų darymo“ mašina. Tokios aukštojo mokslo sampratos akivaizdžiausia išraiška yra „reformatorių“ dažnai kartojamas teiginys, kad studijos esančios tik aukštosios mokyklos teikiama „paslauga“ – ir niekas daugiau. Suvokus, kaip sukeisti vietomis užsibrėžtos „reformos“ tikslai ir priemonės, iš pirmo žvilgsnio keisti ir įžūlūs siekiai apmokestinti studijas prieš tai nepamėginus spręsti jų kokybės klausimo pradeda atrodyti visiškai logiški. Žvelgiant į AM reformą pirmiausia per „pinigų darymo“ filosofijos prizmę, studijų kokybės klausimas neišvengiamai tampa šalutiniu, nes toji kokybė geriausiu atveju laikoma tik vienu iš daugelio „paslaugos“ pelningumą laiduojančių veiksnių. Iš tiesų, jeigu partijų susitarimu atveriama galimybė tuoj pat ir be jokių skrupulų paleisti į darbą „pinigų darymo“ mašiną, tokia „smulkmena“ kaip kokybė neišvengiamai atsidurs reformos prioritetų sąrašo gale.

Jau aišku ir tai, kas naudotųsi tokios „reformos“ vaisiais. Iš studentų surinkti pinigai pagerintų vadinamojo akademinio elito padėtį, eiliniams aukštųjų mokyklų dėstytojams ir darbuotojams greičiausiai nubyrėtų tik trupiniai. Toli gražu ne fantastiškai skamba ir išsakomi būgštavimai, kad mokesčiu smarkiai praretinus studentijos gretas rastųsi „nereikalingų“ aukštosioms mokykloms pastatų, kuriuos tuoj pat apžiotų nekiltojamojo turto ryklių nasrai. Na, o pagrindinis laimikis atitektų bankams. Valstybės garantuojamos studentų paskoloms būtų dar vienas didelis ir, reikia pabrėžti, faktiškai neišsenkantis jų pasipelnijimo šaltinis. Bet kai tik iškyla klausimas, ką laimėtų visuomenė ir studentai, konkretumo ir aiškumo nelieka nė pėdsako. „Reformatoriai“ sutrinka, nežino ką atsakyti ir pradeda veblenti nerišlias frazes apie kažkada ateisiančią šviesią šalies aukštojo mokslo ateitį. Taigi vieniems „reforma“ žada apčiuopiamas gėrybes, kitiems – netikrumą ir nežinomybę. Šis kontrastas yra aiškus požymis, kad „reforma“ skirta ne studentams, o veikiau yra dar viena apsukriai sukama „verslo“ operacija.

„Reformos“ koncepcija: klanų grumtynės

Įspūdis, kad „reformos“ klausimu visuomenė ir akademinė bendruomenė susiskirsčiusi tik į dvi stovyklas – šalininkus ir nepritariančius – yra kiek paviršutiniškas ir apgaulingas. Iš tikrųjų patys „reformatoriai“ nėra vieningi. Nors visi jie trokšta įvesti studijų mokestį, nesutarimai kitais „reformos“ klausimais yra gana dideli ir reikšmingi. Atidžiau panagrinėjus siūlytus „reformos“ būdus galima įžvelgti dvi jos koncepcijas. Pirmąją sąlygiškai pavadinkime  „nuosaikia“, antrąją – „radikalia“. Ginčai dėl to, kuriai atiduoti pirmenybę, virto tikromis klanų grumtynėmis.

„Nuosaiki“ koncepcija grindžiama nuostata, kad biudžeto skiriamos „studijų krepšelio“ lėšos turi cirkuliuoti tik tarp valstybinių aukštųjų mokyklų. „Trūkstamą“ pinigų dalį joms, žinia, turi sunešti patys studentai. Toks valstybinis reguliavimas, papildytas teise pasipinigauti, faktiškai užkonservuoja esamą padėtį aukštojo mokslo sektoriuje, griauna paskatas ką nors reformuoti arba keisti ir apskritai idealiai atitinka šį sektorių valdančios akademinės nomenklatūros interesus.

„Radikalios“ aukštojo mokslo pertvarkos koncepcija iš pirmo žvilgsnio atrodo visiška pirmojo modelio priešingybė. Čia numatoma „dereguliuoti“ aukštojo mokslo sektorių ir pertvarkyti jį vadovaujantis „laisvosios rinkos“ principais. Šiam „reformos“ modeliui liaupsių nešykštima: jį įgyvendinus esą būtų laiduota tikra aukštųjų mokyklų konkurencija, o studijų kokybė pakylėta į nematytas aukštumas. Apskritai šis AM pertvarkos projektas vaizduojamas kaip neregėtai novatoriškas ir pažangus palyginti su visais kitais reformos siūlymais. Atkreiptinas dėmesys, kad jo gynėjai turi nemenką pranašumą prieš savo oponentus: dabartinės studijų sistemos trūkumai ir ydos gerai žinomi, tuo tarpu „laisvosios rinkos“ nešamų džiaugsmų savo kailiu dar nesame patyrę. Todėl „radikalios“ koncepcijos šalininkams palyginti lengva vaizduoti jų konstruojamą AM ateitį vien šviesiomis ir idiliškomis spalvomis. Kaip  tik todėl straipsnyje šiam „reformos“ variantui bus skirta daugiausia dėmesio. Jau atskleisti „reformos“ bruožai ir ypač „reformatorių“ prioritetai verčia būti apdairiems ir nepasiduoti skambių žodžių apie „laisvos rinkos“ nešamą palaimą magijai. Šiaip ar taip, valstybės skiriamos lėšos aukštajam mokslui – nemenkas grobis. Todėl kur kas realistiškiau manyti, kad įkyriai reklamuojama ir peršama „radikalioji“ AM reformos koncepcija viso labo tėra išradingas būdas įtraukti į šio grobio dalybas anksčiau jose nedalyvavusius žaidėjus.

Portretai: pagrindiniai „reformos“ herojai

Šios „reformos“ herojus nurodyti lengva. Lietuvos AM sistema iš esmės yra tik išoriškai kiek atnaujintas bei kosmetiškai papudruotas sovietinių laikų darinys. Tad natūralu, kad „nuosaikaus“ jos pertvarkymo šalininkai yra anos epochos augintiniai – valstybinių aukštųjų mokyklų nomenklatūra ir  už jos stovinčios šalies „kairiosios“ politinės jėgos, pirmiausia valdančiųjų „socialdemokratų“ partija. Jiems oponuojantys „radikalios“ reformos apologetai – „konservatoriai“ ir „liberalai“ -- atstovauja „dešiniajam“ politinio spektro sparnui. Tačiau kur kas įdomesnės šį „reformos“ variantą ginančios ir propaguojančios visuomenės grupės. Jos sudaro keistą ir iš pirmo žvilgsnio beveik neįtikėtiną sąjungą. Kaip ir galima laukti, jai priklauso visų valdžių kabinetuose didelę įtaką turintys Laisvosios rinkos instituto (toliau -- LRI) „ekspertai“, propaguojantys radikalias „dereguliavimo“ ir „privatinimo“ idėjas kaip universalų vaistą nuo visų socialinių negandų ir ligų. Šioms idėjoms garsiau ar tyliau pritaria kita įtakinga grupė – vadinamosios „pilietinės visuomenės“ šaukliai ir kūrėjai. Tokį sutarimą dar galima suprasti -- abi grupes, šiaip ar taip, sieja deklaruojama ištikimybė gana laisvai ir miglotai traktuojamoms „liberalizmo“ idėjoms. Tačiau belieka suglumti matant, kaip darniai į pritariančiųjų mokesčiui už mokslą chorą įsitraukė apie „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnalą besiburiantys ir prezidentūros koridoriuose ryškiai pastebimi katalikiškos orientacijos intelektualai. O šią trigalvę sąjungą geriausiai simbolizuoja  nežinia kodėl „reformos architektu“ skambiai tituluojamas asmuo, sklandžiai migruojantis tarp „pilietininkų“ ir „krikščioniškos pakraipos intelektualų“ būrelių. Kas tokias skirtingas grupes sutelkė į vieną kumštį ir paskatino stoti po „laisvosios rinkos“ vėliava – didžiai įdomus teoriniu ir praktiniu požiūriu klausimas, vertas išsamesnės analizės.

Praskleisti šios keistos sąjungos ištakas, pobūdį ir galimus padarinius įmanoma tik aptarus tris grupes siejantį idėjinį branduolį, savotišką jų pažiūrų bendrą vardiklį. Juo, be abejonės, yra iš LRI teorinio arsenalo pasisemtos idėjos. Su jomis verta susipažinti iš arčiau.

Aukštasis mokslas ir „laisvoji rinka“: ideologinio ūko apžavai

Būtų sunku pervertinti LRI įtaką mūsų valstybės vyrų protams. Nėra abejonių, kad ši įtaka didžia dalimi remiasi iš pat pradžių susikurtu ir uoliai saugomu įvaizdžiu, kad institutas yra rimta mokslinių tyrimų įstaiga, pažangiausios ekonominės minties židinys. Reikia pripažinti, kad kaip tik dėl tokios instituto reputacijos jo ekspertų nuomonės ne kartą yra turėjusios stačiai hipnotizuojantį poveikį ir virsdavo fundamentaliais valstybės politikos sprendimais. Tačiau šį kartą pamėginkime hipnozei nepasiduoti ir pasigilinkime, ką šie ekonomikos šviesuliai mums vis dėlto sako AM reformos klausimu. Abstrakčios bendrybės, kad „laisvoji rinka“ ir „konkurencija“ išjudins iš sąstingio ir atgaivins šalies aukštąjį mokslą, tik labai menkai atskleidžia jų požiūrio esmę. Šiuo atveju geriau mėginti ją užčiuopti gilinantis į konkretybes. Atrodo, einant šiuo keliu mus lydės kai kurie atradimai, versiantys iš pradžių suglumti, o galiausiai -- ir nemaloniai nustebti.

Taigi iš LRI ekspertų sužinome, kad už studijas aukštojoje mokykloje pridera mokėti kaip ir už bet kurią perkamą paslaugą. Iš pirmo žvilgsnio savaime suprantamas ir visiškai neįtartinas teiginys. Tačiau jis darosi labai nesuprantamas ir neaiškus vos tik susimąstome: o kas vis dėlto yra šios „paslaugos“ produktas ar rezultatas? Netrunkame susivokti, kad vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą gana keblu. Mat tai gali būti įgytos žinios ir jas liudijantis diplomas, arba – tas pats diplomas, tačiau be žinių. Skirtumėlis iš tiesų nemenkas. Tačiau šios painiavos mūsų ekspertai, regis, nė nemato, nors ji lengvai pastebima, o išnarplioti ją svarbu ne tik teoriniu, bet ir praktiniu požiūriu. Šitaip klupinėdami, atrodytų, lygioje vietoje LRI ekonominės minties korifėjai ne tik demonstruoja, švelniai tariant, abejotiną „teorinį lygį“, bet ir skatina sudvejoti, ar teikdami savo ekspertizes bei siūlymus jie apskritai vadovaujasi mokslinio padorumo bei sąžiningumo kriterijais.

Bet tai tik mįslių kamuolio gijos pradžia. Visuomenei ir politikams piršdami savąjį „reformos“ modelį uolieji AM sektoriaus „dereguliavimo“ gynėjai negaili šviesių spalvų. Didžiausias jų peršamo pertvarkos modelio pranašumas prieš alternatyvius projektus ir siūlymus esąs tas, kad „laisvosios rinkos“ principais grindžiamos reformos „ašis“ ir „centras“ būsiąs ne kas kitas, o Jo Didenybė studentas. Turėdamas teisę laisvai rinktis, kuriai aukštajai mokyklai patikėti savąjį „studijų krepšelį“, jis tapsiąs padėties šeimininku ir stačiai karaliumi, galinčiu savo pinigais tarsi lazda išjudinti užakusius studijus vandenis ir išsireikalauti norimos jų kokybės. Reikia pripažinti – visa tai skamba patraukliai ir net puikiai. Maža to, šis idiliškas vaizdelis pagrindžiamas gerai žinomais ir, tiesą sakant, net gerokai nuvalkiotais argumentais. Belieka priminti, kad „nereguliuojamos“ laisvosios rinkos šalininkai nepavargsta priminti didžiausią bet kokio valstybės kišimosi – pirmiausia mėginimų ką nors planuoti – ydą: jokie planuotojai esą iš principo nepajėgūs aprėpti bei numatyti individų, o kartu ir visuomenės, tikslų ir poreikių visumos. Alternatyva valstybės reguliavimui ir planavimui – „savarankiški“ ir „sąmoningi“ individai, gebantys „racionaliai“ pasirinkti, nes jie patys, o ne valstybės planuotojai „geriausiai žino, ko nori“. Be abejonės, pirmoji šios argumentų grandinės dalis -- totalinio reguliavimo ir planavimo kritika -- iš esmės yra teisinga ir belieka jai pritarti. Tačiau „racionalūs“ ir „žinantys, ko nori“ individai – kur kas didesnis galvosūkis. Galbūt rinkdamiesi ir apsispręsdami tie individai iš tiesų žino, ko nori. Bet jie labai dažnai nežino (arba žino labai menkai) kito dalyko – savo pasirinkimų ir veiksmų ilgalaikių ir nelauktų padarinių. O tie padariniai neretai būna tokie, kad, galėdami juos numatyti iš anksto, „racionalieji“ individai smarkiai suabejotų, ar jie „tikrai“ žino, ko nori. Kalbant rimčiau, t. y. teoriškiau, vadinamasis „nelauktų padarinių“ reiškinys arba efektas – viena įdomiausių ir kartu sunkiausių socialinių mokslų problemų. Tiesą sakant, jeigu šis efektas neegzistuotų, t. y. individai būtų tobulai sąmoningi bei racionalūs ir galėtų visiškai tiksliai numatyti savo veiksmų padarinius, patys socialiniai mokslai ir subtilūs jų plėtojami tyrimų metodai vargu ar apskritai būtų reikalingi. Šios įžvalgos yra ne kas kita, o socialinių mokslų abėcėlė, kurią privalo išmanyti kiekvienas pradedantysis šios srities studentas. Tuo tarpu teiginiai, kad visuomenė yra mechaninė individų sankaupa, kad jos gyvenimas yra pavienių individų veiksmų suma, kažkada tikrai buvo laikomi rimtomis teorinėmis ir mokslinėmis tiesomis. Deja, šiandien jie yra virtę veikiau intelektualiniu naftalinu dvelkiančia išmintimi, o tiksliau – ideologinėmis klišėmis. Tik, regis, ne lietuviškiesiems „laisvosios rinkos“  apologetams. Tai reiškia viena: priešybės sutampa. Nėra abejonių, kad rinkos „nematomos rankos“ vaizdinys tėra veidrodinis ir išvirkščias valstybės vykdomo „totalinio planavimo“ vizijos atspindys. Todėl juo grindžiami ekonominių ir socialinių procesų tyrinėjimai vargu ar yra moksliškesni negu kokie nors „socializmo politinės ekonomijos“ tauškalai apie planavimo visagalybę. Tačiau faktas akivaizdus – vadovaujantis „laisvosios rinkos“ žiniuonių skelbiamomis ideologinėmis klišėmis planuojami pertvarkymai, galintys turėti neatitaisomų padarinių visos tautos ir valstybės ateičiai.

Taigi jau turime rimtą pagrindą įtarti, kad „radikalusis“ reformos projektas yra ne tiek atsakingo ir kruopštaus AM problemų mokslinio apmąstymo ir tyrinėjimo, kiek moksliškumo rūbais dangstomos ideologiškai angažuotos „ekspertizės“ kūrinys. Turint omenyje galimos klaidos žmogiškąją ir visuomeninę kainą, šį įtarimą būtina tuoj pat išsklaidyti arba parodyti, kad tai, deja, liūdna tiesa.

Daug ką suprasti čia padeda vienas „reformos“ bruožas, kurį pažymi visi jos kritikai. Mokestis už mokslą šioje „reformos“ koncepcijoje laikomas priemone, padėsiančia ateityje laiduoti geresnę studijų kokybę. Taigi reikalaujama mokėti „rinkos kainą“ už nekokybiškas studijas. Visi „reformos“ kritikai tai laiko įžūliu sukčiavimu ir, be abejo, yra teisūs. Tačiau pažvelgus į šį reikalavimą ne vien siauru „paslaugos vartotojo“ žvilgsniu, netikėtai atsiskleidžia visiškai naujas jo aspektas, apie kurį, atrodo, „reformai“ skirtuose rašiniuose net neužsimenama. Rinkos santykių pagrindas yra savanoriški ir laisvi mainai, suponuojantys jų dalyvių lygiateisiškumą. Tai yra pamatinis principas, kurio nedrįstų paneigti joks tikras net „laisviausios“ rinkos apologetas. Tačiau – ir tai bus netikėčiausias bei labiausiai stulbinantis atradimas – lietuviškieji laisvosios rinkos „ekspertai“ šį principą šiurkščiai pažeidžia, o dar tiksliau kalbant – juo apskritai nesivadovauja. Viešai skelbiamas jų siūlomos „reformos“ siekis – įdiegus laisvosios rinkos mechanizmą ir atitinkamus finansinius svertus iš pagrindų pertvarkyti ir sumoderninti šalies aukštojo mokslo sektorių. Realiai daroma visai kas kita. Visais įmanomais būdais mėginama spausti taip nemėgstamos valstybės institucijas uždegti žalią šviesą tokiai „reformai“, kurią įgyvendinus studentas būtų įstatymiškai verčiamas mokėti ir už nekokybiškas studijas. Taigi, tikroji „reformos“ kelrodė žvaigždė yra net ne stebukladarė „laisvoji rinka“, bet visai kitokia „laisvė“ – iš valstybės norima išsikovoti teisę „nereguliuojamai“ (faktiškai nekontroliuojamai) tuštinti mokslo siekiančių jaunųjų šalies piliečių kišenes. Todėl kritikuoti „reformatorius“ už tai, kad jie mėgina diegti AM sektoriuje „laisvosios rinkos“ principus, juo labiau pernelyg gilintis į pačius šiuos principus -- tuščias ir beprasmiškas užsiėmimas. Tai būtų donkichotiška kova su vėjo malūnais. Juk, kaip aiškėja, „reformatoriams“ tie principai visiškai nerūpi. Iš tikrųjų norima įdiegti ne „laisvąją rinką“, o jos pamėklę, arba, kalbant madingu šiuolaikiniu žargonu, tokios rinkos „simuliakrą“.

Šios įžvalgos ne tik neišsklaido jau išsakytų abejonių ir įtarimų dėl tikrųjų „reformos“ tikslų, bet, priešingai, juos stiprina. Juk dabar šios „reformos“ nebegalima vadinti net „laisvosios rinkos“ idėjų įkvėptu ideologiniu projektu, nes skelbiantys šias idėjas jos vykdytojai tikrovėje jomis nesivadovauja. Tad išsisklaidžius „reformatorių“ sukurto ideologinio „laisvosios rinkos“ ūko apžavams belieka paklausti: kas vis dėlto vyksta arba mėginama įgyvendinti po AM reformos priedanga?

Ko laukti: tamsus „ekspertų“ šešėlis

Kalbėti apie dar tik galinčius įvykti dalykus visada keblu dėl tos paprastos priežasties, kad daugelis žmonių linkę tikėti tik tuo, ką yra patyrę savo kailiu. Toks atsargumas gal ir nebloga savybė, bet jis turi ir tamsiąją pusę. Mat ką nors išmėginus savo kailiu dažnai būna pernelyg vėlu ir nebeįmanoma tai pakeisti ar atšaukti. Laimė, šiuo atveju turime po ranka visai neblogą šios dilemos sprendimą. Tiesa, kad AM „reforma“  dar tik planuojama ir „stumiama“, tačiau apie jos pobūdį ir tikėtinus padarinius galima pasakyti gana daug, nes jau esame apsčiai sukaupę panašių „reformų“ patirties. Svarbiausia ir šios analizės požiūriu naudingiausia yra tai, kad visų šių „reformų“ pagrindiniai architektai ir planuotojai yra tie patys – LRI ekspertai. Tai reiškia, kad įvykusios reformos įkūnija ir atspindi jų mąstymo būdą, kuris nesikeičia jau beveik du dešimtmečius. Todėl nagrinėdami ir jų siūlomos AM „reformos“ niuansus ir vingrybes galime teisėtai ir pernelyg nebijodami suklysti remtis jau esamais precedentais ir analogijomis. Iš tikrųjų visos jų įkvėptos „reformos“ turi tą pačią vidinę logiką ir yra grindžiamos ta pačia mąstymo ir veikimo schema. Tad belieka ją kuo išsamiau ir tiksliau rekonstruoti.

Įsigilinus paaiškėja, kad visos tokios „reformos“ nėra padrikų ir atsitiktinių veiksmų padarinys. Jos įgyvendinamos nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Pirmasis žingsnis visada būna iš principo teisingas konstatavimas, kad kuri nors iš sovietmečio paveldėta ūkio ar socialinių paslaugų sritis (pramonė, AM ir pan.) veikia neefektyviai ir todėl yra reformuotina. Visada diagnozuojama viena ir ta pati ligos priežastis – valstybės kišimasis ir reguliavimas. Šią diagnozę sunkoka pavadinti subtilia: verčiantys gerokai pasukti galvą klausimai, kodėl būtent sąmoningomis valstybių pastangomis (taigi, kišantis ir planuojant) buvo sukurtos ir pastatytos ant kojų modernios daugelio šalių ekonomikos, kokie vis dėlto turėtų būti kišimosi mastai ir ribos paprastai nesvarstomi ir jų privengiama. Iš esmės lieka tik skambus teiginys, kad valstybė yra blogis, ir tiek. Ir įsidėmėtina – jis stulbinamai panašus į tokį pat, tik apverstą komunistinių planuotojų teiginį, kad tas didysis blogis esanti privati nuosavybė. Antrasis žingsnis, suprantama, yra išrašyti vaistus nuo šios neefektyvumo ligos. Ir čia jų sąrašas pasirodo esąs stebėtinai trumpas. Tiesą sakant, išrašoma vienut vienutėlis receptas – „privatinti“. Ir vėl keista intelektualinė giminystė su tariamai didžiausiais priešininkais marksistais, taip pat nepasižymėjusiais išradingumu ir siūliusiais tik vieną vaistą nuo visų kapitalizmo ligų – totaliai panaikinti privačią nuosavybę.

Nors ieškant vaisto ilgai nekvaršinama galvos, tačiau negailima liaupsių stebuklingam jo poveikiui išgarbinti. Privatizavus kurį nors sektorių čia pat  it vulkanas prasiverš jo savininkais tapusių individų energija, išradingumas ir iniciatyva, jo efektyvumas pasieks neregėtas viršūnes. Prabėgom pažymėsime, kad nepaprastai svarbiu klausimu – o kas yra arba turėtų būti to efektyvumo kriterijus? – taip pat linkstama geriau patylėti. Na, ir visiškai vengiama užsiminti apie trečiąjį ir ketvirtąjį „reformų“ žingsnius – gydymo eigą ir ypač galutinius jo rezultatus. Belieka juos nors trumpai apžvelgti ir priminti. Tikėkimės, kad truputėlį atgaivinta atmintis padės nors kiek įsivaizduoti ir lauktinus AM „reformos“ padarinius.

Vargu ar reikia įrodinėti, kad studento „rinkimosi laisvę“ turintis laiduoti studijų krepšelis yra tikras garsiojo „privatizavimo čekio“ brolis. Anomis dienomis tų čekių  turėtojai taip pat buvo karštai įtikinėjami, kad jie „savarankiški ir protingi“ individai, turintys lygias galimybes tapti privatinamo valstybės turto savininkais. Vienintelis dalykas, kurį jiems tereikėjo padaryti – išmintingai investuoti tuos valstybės dosniai dovanotus čekius. Tačiau šia tas buvo nutylėta. Jie nebuvo atvirai ir sąžiningai įspėti, kad išminties greičiausiai nepakaks. Tik kai šaukštai jau buvo po pietų, patikėjusiems naivuoliams toptelėjo galvosna, kad norint pademonstruoti savąją verslininkystės išmintį, pritrūko dar dviejų mažyčių sąlygų – žinių ar veikiau tikslios informacijos, kur geriausia investuoti (ja paprastai disponuoja su valstybės institucijomis susiję žmonės), ir reikiamų (iš esmės korupcinių) ryšių, kad pademonstruoti tą išmintį apskritai būtų leista. Trumpai sakant – reikėjo turėti nebūtinai formalią socialinę galią ir įtaką. Ar šia analogija taip jau neverta kliautis vertinant ir planuojamą AM „reformą“? Kas gali būsimajam „karaliui“, „laisvai besirenkančiam“, tačiau – ir čia reikalo esmė – neturinčiam privačių ir patikimų informacijos šaltinių pretendentui į studentus pasakyti, kurios iš visaip reklamuojamų ir atrodančių patraukliai studijų programų iš tiesų vertos jo studijų krepšelio, o kurios tėra naivuoliams prisivilioti skirtos patrauklios iškabos? Bet tarkime, kad visi būsimi studentai gerai informuoti ir skiria grūdus nuo pelų. Tačiau vietų skaičius į tikrai gerą ir patrauklią studijų programą faktiškai ribotas (panašiai kaip buvo ribotas privatizuojamo valstybės turto dydis), tačiau, nesikišant valstybei, oficialiai nenustatytas ir neskelbiamas. Vienodai gerai išlaikiusių baigiamuosius egzaminus ir turinčių vienodą „teisę“  (krepšelius) tapti tos programos dalyviais visada bus kur kas daugiau. Kokie tada bus atrankos kriterijai? Aišku, kad jais negali būti pinigai (teoriškai visi krepšeliai lygiaverčiai), bet, turint omenyje stojančiųjų į studijų programą perteklių, jais nebėra ir baigiamųjų egzaminų pažymiai. Tada – kas?

Palikime šį galvosūkį „reformatoriams“ arba panorusiam paieškoti atsakymo pačiam skaitytojui. Neverta daryti ir įprastinių prognozių dėl šios „reformos“ baigties. Verčiau pagalvokime, ką tyliai kužda jau įvykusių panašių „reformų“ patirtis.

Sovietinės Lietuvos pramonė tikrai nebuvo efektyvi. Ją reikėjo sumoderninti. Buvo reikalinga ir privati iniciatyva. Tačiau ją privatinti buvo galima įvairiai: kišantis valstybei, t. y. „planuojant“, arba „paprastai“, tiesiog atiduodant į faktiškai atsitiktinių, tik kažkaip sukaupusių čekius privačių asmenų rankas, kaip kad siūlė tuometiniai LRI ekspertai. Šis kelias ir buvo pasirinktas. Rezultatus galima palyginti atliekant paprastutį mintinį eksperimentą. Taigi, toji suprivatinta pramonė nebuvo moderni ir efektyvi. Tačiau daugeliu atvejų ji nebuvo ir absoliučiai atsilikusi ir beviltiška. Gerai žinoma, kad ne viena Lietuvos įmonė domino didžiuosius pasaulio pramonės gigantus, norėjusius ateiti su pažangiausiomis technologijomis. Valstybė galėjo daug padaryti, kad tai įvyktų. Tačiau jie neatėjo. Tos pačios valstybės valia viskas buvo atiduota į „privačios iniciatyvos“ rankas. Ir, kaip buvo žadėta, šios iniciatyvos energija išties prasiveržė neįsivaizduotais mastais ir pavidalais. Bet kažkodėl daugybės potencialiai modernizuotinų ir perspektyvių įmonių savininkais tapo visiški beraščiai, disponuojantys didžiuliais, neretai nusikalstamu būdu sukauptais pinigais. Daugeliu atveju jie net nesuprato, ką galima nuveikti su šiuo įgytu turtu. Viskas, ką jie sugebėjo padaryti – tai panaudoti jį kaip užstatą fiktyvioms paskoloms iš bankų išlupti. Tačiau jiems, o ir tokio privatinimo modelio laimintojams, Lietuvoje vykęs privatinimas iš tiesų buvo pats geriausias. Juk jų išpažįstamos ideologijos požiūriu pelnas – nesvarbu, kas, kokiais būdais ir kieno sąskaita jį gauna – yra vienintelis bet kokios žmonių veiklos efektyvumo rodiklis. Visa kita yra tik trukdantys efektyviai veikti „sentimentai“.

Atrodo, jau galime atsakyti, kas daroma pasislėpus po AM „reformos“ priedanga. Paprasčiausiai AM sektoriuje sukaupta daug ir – koks siaubas! – „energingų ir veiklių žmonių“ dar neišsidalinto, ar veikiau neišgrobstyto, visuomeninio turto, kurį sudaro iš valstybės biudžeto jam kasmet skiriamos nemenkos lėšos ir įvairios materialinės gėrybės. Ir kai kam labai knieti perskirstyti šį „niekieno turtą“ jį tiesiog privatizuojant. Todėl neapsiverčia liežuvis tokios AM „reformos“ vadinti net ideologiškai angažuotu projektu. Jos įkvėpėjams ir vykdytojams nerūpi nei reforma, nei AM ateitis. Juo labiau jiems nerūpi jokia ideologija. Skambūs žodžiai apie „laisvąją rinką “ ir jos žadamą palaimą tėra frazeologija, į kurią yra įvilkta gana primityvi  AM sektoriui priklausančio turto nutekinimo į privačias  saugyklas schema. Tačiau ir tai nėra paskutinis šio pasakojimo epizodas.

AM ir „laisvoji rinka“: socialinės inžinerijos eksperimentas

Tai, ką iki šiol pavyko išsiaiškinti apie „reformą“, tėra ledkalnio paviršius. Juk niekada nebūna „grynos“ ūkinės, „grynos“ kultūrinės veiklos, netgi – nebūna „gryno“ plėšikavimo. Įprotis į viską žvelgti grynai „praktiniu“ arba „buitiniu“ žvilgsniu neretai trukdo suprasti, kad bet kuri didelio masto veikla, netgi tokia kaip čia analizuojama „reforma“, visada daro ir platesnį, dažnai gerokai vėliau išryškėjantį poveikį kitoms gyvenimo sritims. Ji gali sukelti ne iš karto matomus, tačiau ilgalaikius ir dažnai negrįžtamus socialinius, politinius, net demografinius padarinius.

Tai verta prisiminti mąstant ir apie šios „reformos“ vingius. Vykstant diskusijoms „reformatoriai“ neretai nepajėgdavo atsakyti net į paprasčiausius oponentų užduodamus klausimus. Tai jau savaime yra požymis, kad jų „reformos“ koncepcijoje gausu „baltų dėmių“, kurias derėtų kuo skubiau pašalinti. Tačiau nepaisant didžiulių ir akivaizdžių jų koncepcijos spragų, valdžios kabinetuose į šių „reformatorių“ balsą įsiklausoma labai atidžiai. Tiesą sakant, jeigu saujelė žmonių nebūtų spėjusi paskutinę akimirką pakelti triukšmo, „reformos“ smagratis jau greičiausiai suktųsi vis didėjančiu pagreičiu. Protestuoti, ko gero, jau būtų vėlu. Todėl kas lėmė ir tebelemia tokį didelį aukštų valdžios pareigūnų palankumą būtent šiam itin problemiškam ir potencialiai pavojingam reformos scenarijui? Žinoma, galima daryti prielaidą, kad jei tokia AM „reforma“ pavyktų, šis tas nubyrėtų ir jos politiniams rėmėjams. Tačiau tai tikrai nėra pagrindinė minėto palankumo priežastis. Reikia ieškoti įtikimesnio paaiškinimo, kurį radus, ko gero, būtų lengviau atsakyti ir į pamatinį mus dominantį klausima: kas vis dėlto yra toji AM „reforma“? Prašyte prašosi vienintelis solidesnis atsakymas: matyt, tikimasi, kad „reforma“ padės išspręsti susikaupusias AM srities problemas. Kaip jau minėta šio straipsnio pradžioje, jų ištakos yra šią sritį skandinantis sovietmečio paveldas, kurio naštą dar labiau apsunkino ilagametė ekstensyvi viso sektoriaus plėtra. Kad ir kaip nesinorėtų, reikia pripažinti, kad didžiausia ir svarbiausia AM sektoriaus problema yra struktūrinis disbalansas: per tankus universitetų tinklas ir įvairiose povidurinio mokymo grandyse besimokančiųjų asmenų skaičių iškreiptas santykis. Šią problemą, be abejo, būtina spręsti, ir pageidautina tai daryti kuo greičiau. Tai galima daryti įvairiais būdais. Vieną iš jų ir siūlo „laisvosios rinkos“ (kaip jau įsitikinome, tik menamos) šalininkai. Todėl norėdami dar geriau suvokti, kas vis dėlto yra jų siūloma „reforma“, pamėginkime tiksliai atkurti jų argumentų grandinę. Ko gero, tik taip įmanoma rasti nors apytikrį atsakymą į esminį klausimą: kodėl jiems atrodo priimtinas būtent šis, o ne kitoks reformos kelias?

Taigi, pasak šių „reformatorių“, šviesesnę AM ateitį gali laiduoti tik nevaržomą konkurenciją sukuriančios laisvos rinkos „nematoma ranka“. Kartu jie, atrodo, aiškiai supranta ir atvirai pripažįsta, kad kelias į šią ateitį bus erškėčiuotas. „Laisvai“ nešiojantys savo krepšelius po aukštąsias mokyklas studentai galiausiai patys „spontaniškai“ atrinks geriausias, kurios ir taps tikraisiais mokslo šviesos ir visaverčių studijų židiniais. Tačiau iš anksto žinoma bei suvokiama ir šitokios „reformos“ kaina: kol tai įvyks, daugybė jaunų žmonių skaudžiai apsiriks, nes nuneš savo krepšelius ne ten, kur reikėjo. Kitaip sakant, jie bus pasirinkę (kada tai paaiškės – nežinia) ateities neturėjusias aukštąsias mokyklas. Tačiau į tokią perspektyvą „reformatoriai“ žvelgia su lediniu abejingumu. Toks „reformos“ kelias laikomas neišvengiamu, virš studentų kybanti rinkos „nematomoji ranka“ suvokiama kaip nepermaldaujama lemtis, su kuria belieka klusniai susitaikyti. Taigi, atnaujinto ir modernizuoto šalies AM rūmo pamatas – sulaužyti daugybės jaunų žmonių likimai. Savaime norisi klausti: ar tikrai verta daryti pertvarkymus, už kuriuos tektų mokėti tokią didelę žmogiškąją ir socialinę kainą net nepamėginus jos sumažinti? Čia būtina įspėti skaitytoją: taip keldamas klausimą šių eilučių autorius nesiekia pademonstruoti vadinamojo „socialinio jautrumo“ ir nelieja įprastinių ir madingų „krokodilo ašarų“ dėl mūsų socialinio gyvenimo skaudulių. Šiuo klausimu siekiama tik dar labiau sukonkretinti ir patikslinti ankstesnį klausimą, kas yra šiame straipsnyje nagrinėjama AM „reforma“.  Šitaip sukonkretintą klausimą galime formuluoti taip: kas yra „reforma“ be jokių moralinių apribojimų ir stabdžių? Tikėkimės, tai mums leis atskleisti dar vieną „reformos“ briauną, apie kurią, drįstame teigti, iki šiol apskritai nebuvo užsiminta viešose diskusijose. Panašu, kad šia „reforma“ siekiama ne vien lengvai pasipinigauti ir ji net nėra tik būdas perskirstyti AM sektoriaus turtą. Kur kas svarbiau, kad pamažu aiškėja tikrasis „reformatorių“ požiūris į aukštojo mokslo siekiantį jauną žmogų. Pasirodo, kad į jį žvelgiama ne vien kaip į potencialų „pinigų maišą“, iš kurio  reikia išlupti viską, kas įmanoma, bet ir kaip į eksperimentinį triušį, „žmogiškąją medžiagą“, naudojamą šviesaus naujo AM rūmo statybai.

Tad atsakymas į svarbiausią šiame straipsnyje gvildenamą klausimą, kas iš tikrųjų yra AM „reforma“, būtų toks:  tai yra ne kas kita, kaip socialinės inžinerijos eksperimentas, turintis aiškiai įžvelgiamų totalitarinio eksperimentavimo bruožų. Be abejo, tai sunkus įtarimas, kurį būtina pagrįsti.

Kaip minėta, užsimojus vykdyti tokią „reformą“ ir pirmiausia įvesti mokestį už studijas siekiama išspręsti visiškai realią ir sunkią problemą – besimokančiųjų „pertekliaus“ klausimą. Tai – pagrįstas ir teisėtas noras. Juk vadinamoji „žmonių pertekliaus“ problem yra „amžinas“ ir vis iš naujo sprendžiamas kiekvienos visuomenės klausimas. Jis neišvengiamas todėl, kad vienokių ar kitokių išteklių stygius yra nuolatinis ir niekada neišnyksiantis žmogaus gyvenimo palydovas.  Tačiau šią „amžiną“ problemą galima spręsti įvairiai. Yra „žmogiški“ ir „nežmogiški“ jos sprendimai. Sveika reforma privalo turėti žmogišką matmenį. Tai reiškia, kad jos orientyras ir matas neturi būti abstraktus žmogus. Jos tikslai ir būdai turi būti siejami su konkretaus žmogaus poreikiais ir galimybėmis. Šį matmenį įmanoma gana tiksliai apibrėžti. Mūsų nagrinėjamu atveju tai padaryti itin lengva: kiekvieno asmens galimybes studijuoti aukštojoje mokykloje turi lemti tik jo gebėjimai ir pasirengimas, o ne socialinė padėtis ir piniginės storis. Tačiau yra žinomi ir „nežmogiški“, t. y. totalitariniai šios problemos sprendimai. Jų esmė ta, kad „žmonių pertekliaus“ problema be skrupulų paverčiama „atliekamų žmonių“ klausimu. Čia galima tik priminti, kad mokslinėje literatūroje apie totalitarizmą šis pirmiausia ir  apibūdinamas kaip ypatinga valdymo forma, leidžianti savitu būdu išspręsti būtent šį klausimą. O svarbiausias šio sprendimo būdo ypatumas yra tas, kad „tinkami“ ir „atliekami“ žmonės atrenkami ne pagal asmeniškas ir konkrečias jų savybes, bet anonimiškai, vadovaujantis tam tikrais abstrakčiais kriterijais. Vienų iš jų skonį jau esame patyrę, daugelis mūsų piliečių jį  vis dar jaučia giliausiose savo atmintis kertelėse. Atrankos, atveriančios jaunam žmogui kelią į aukštosios mokyklos suolą, pagrindiniai kriterijai sovietmečiu buvo jo klasinė kilmė ir ypač politinis ir ideologinis patikimumas. Tiesa, pamažu tai santvarkant irstant ir išsigimstant jie buvo taikomas vis atlaidžiau, bet iš principo jų niekada nebuvo išsižadėta iki pat jos žlugimo.

Taigi anoji santvarka žlugo, ir, tikėkimės, negrįžtamai. Tačiau tai savaime nereiškia, kad negalima jos atkurti kitais pavidalais ir rasti jos laikais taikytų kriterijų pakaitalo. „Reformos“ vedliai įrodė, kad tai įmanoma. Juk aukštąsias mokyklas pavertus „pinigų darymo“ mašinomis, būsimųjų studentų asmeninės savybės -- gebėjimai ir pasirengimas studijuoti -- iš principo nebegalėtų būti svarbiausias jų atrankos kriterijus. Iš tikrųjų svarbi būtų tik viena, nuo studijų konkrečių poreikių atsieta asmens savybė – jo „mokumas“. Būtent šis abstraktus „gebėjimas“ ir taptų pagrindine ir lemiamai svarbia studijų aukštojoje mokykloje sąlyga.

Šioje vietoje atidesnis skaitytojas turbūt stabtelės ir susimąstys. Jis greičiausiai nesiginčys, kad smarkiai pakelta mokesčio už mokslą kartelė tik dar labiau įaitrins esamas socialines žaizdas, apribos daugelio žmonių galimybes įgyti jų gabumus atitinkantį išsilavinimą, galiausiai smarkiai praretins Tėvynėje pasiliekančių tautiečių gretas. Žodžiu, ši „reforma“ bus pagrįstai laikoma dar vienu valdžios vykdomos ydingos socialinės ir švietimo politikos žingsniu. Tačiau patikėti, kad tai vis dėlto yra ne tik ydinga politika, o totalitarizmo prieskonį turintis socialinės inžinerijos eksperimentas, nepalyginti sunkiau. Toks skaitytojas gal net pasakys: visiška nesąmonė. Ir jo abejones nesunku suprasti. Iš tiesų, kaip galima dėti lygybės ženklą tarp kažkada buvusios tvarkos, kai totalitarinė valstybė smulkmeniškai valdė ir reglamentavo aukštojo mokslo sektorių, nustatinėjo, kas turi teisę studijuoti, kiek ir kokių turi būti studentų, ir visiškos šios tvarkos priešingybės, kai viską  rikiuoja ir sustato į vietas „laisvos rinkos“ nematomoji ranka? Juk siūloma AM „reforma“ kaip tik ir siekiama padaryti galą valdžios kišimuisi, o būsimajam studentui suteikiama stačiai neregėta pasirinkimo laisvė? Be abejo, tai pagrįsti ir svarbūs klausimai.

Tik ką išsakytas teiginys, kad komunizmo idealų skelbėjai ir „laisvosios rinkos“ šaukliai greičiausiai yra panašių totalitarinių polinkių turintys „socialiniai inžinieriai“, yra grindžiamas prielaida, kad, ieškant jų panašumų ir skirtumų, neverta remtis jų viešai išpažįstamomis ideologinėmis nuostatomis. Juk atvirai deklaruojami ir pabrėžiami šių nuostatų skirtumai, net aršūs ideologiniai ginčai, slėpti gelminius ir plika akimi nepastebimus tam tikrų pamatinių įsitikinimų panašumus ar net visišką tapatumą. Kalbant aiškiau, skirtingos išpažįstamos ideologijos gali būti tik išorinės dekoracijos, slepiančios labai panašų ar net vienodą mąstymo būdą. Šią prielaidą verta patikrinti.

Pradėkime nuo mažmožio. Pats žodžių junginys „laisvoji rinka“ yra gana problemiškas darinys, jeigu jį suprantame kaip visišką laisvę nuo valstybės kišimosi. Istorija liudija, kad tokia rinka niekur ir niekada neatsirado savaime ir spontaniškai. Visais atvejais ji buvo įtvirtinta pasitelkiant valstybės galią, neretai – labai brutaliais metodais. Vadinasi, ji pati yra dirbtinis socialinės inžinerijos kūrinys. Beje, tai įrodo ir pačių „reformatorių“ elgesys ir veiksmai. Juk jeigu toji rinka rastųsi natūraliai ir spontaniškai, jiems nereikėtų tiek plušėti kad jų stumiamas „reformos“ projektas taptų valstybės politika ir įgytų įstatymo galią.

Bet eikime toliau. Formuluodami savo priekaištą lietuviškiesiems „laisvosios rinkos“ architektams jau nurodėme, kuo totalitarinė socialinė inžinerija skiriasi net nuo labiausiai nevykuisos, bet vis dėlto „normalios“ ekonominės ir socialinės politikos. Totalitarinė inžinerija yra ne kas kita, o politika, iš kurios pašalintas žmogiškasis ir moralinis matmuo. Trumpai sakant – tai politika be moralinių stabdžių. Tačiau – ir tai būtina ypač pabrėžti – kalbame ne apie tai, kad tokios politikos vykdytojams trūksta vadinamojo „moralinio jautrumo“. Šis apibūdinimas turi kur kas gilesnę prasmę. Moralinių stabdžių „išjungimas“ iš tikrųjų yra būtina totalitarinio valdymo ir iš jo kylančios socialinės inžinerijos sąlyga, pamatinis ir svarbiausias jų elementas. Suvokus šio veiksmo reikšmę jau galima suprasti ir tai, kas sieja ankstesniuosius „šviesios ateities“ statytojus ir šiandieninius „laisvosios rinkos“ kūrėjus. Vieniems ir kitiems būdingas abstraktus požiūris į žmogų, leidžiantis jį traktuoti kaip anonimišką ir nuasmenintą individą. Jo vertės matu tampa tokie pat abstraktūs ideologinio „sąmoningumo“ ir finansinio „mokumo“ kriterijai. Paprasčiau kalbant, vienu atveju individas vertinamas pagal jo idėjiškumą, kitu – pagal turtingumą. Žinoma, šie kriterijai yra visiškai skirtingi ir net vargu ar palyginami, bet vis dėlto juos sieja viena bendra savybė – minėtas abstraktumas. Būtent ji atveria kelią dviem totalitarinio valdymo ir nuasmeninto žmonių naikinimo formoms. Apibūdinimas „nuasmenintas“ čia esminis ir lemiamai svarbus. Juo tarsi pasakoma, kad tikrieji naikintojai yra ne piktavaliai žmonės, o aukštesnės neasmenės jėgos. Žmonės tėra paklusnūs jų valios vykdytojai ir įrankiai. Totalitarizmui skirtuose tyrinėjimuose šios naikinimo formos gerai žinomos ir seniai įvardytos. Totalitarinė valstybė naikina sąmoningai, „istorijos“ vardu, todėl „žmogiškosios atliekos“ atsijojamos pagal „idėjiškumo“ kriterijų. Kai paleidžiama į darbą laisvosios rinkos „nematoma ranka“, žmones naikinančia jėga tampa aklas ir nesąmoningas veiksnys -- „gamta“, o „atliekamas“ galvas kertantis jos dalgis yra būtent pinigai.

Aiškinti, kaip veikia pirmasis naikinimo būdas, vargu ar reikia – atmintis apie jį dar gyva. Nėra sunku perprasti ir atrenkamąjį „gamtos“ triūsą. Vis dėlto tenka atsižvelgti į tai, kad ne visiems gali būti aišku, kaip toks nekaltas ir netgi naudingas dalykas kaip pinigai gali tapti žiaurios socialinės inžinerijos pagrindu ir žmogaus naikinimo įrankiu. Iš tikrųjų šis naikinimo mechanizmas gana paprastas. Norint suprasti, kaip jis veikia, tereikia suvokti, kad vienas iš efektyviausių būtų pavergti ir net sunaikinti žmogų – be paliovos jį „laisvinti“. Esminis dalykas čia yra laisvės ir pinigų jungtis. Tereikia nekreipti dėmesio į jokias kitas studijuoti norinčio žmogaus savybes, tik įteikti jam studijų krepšelį ir leisti „laisvai pasirinkti“. Neduodant jam jokių rinkimosi orientyrų ar gairių ir iš anksto žinant, kad daugybė jų nuneš savo krepšelius ne ten, kur vertėtų. Jų klaidos kaina bus didžiulė, bet kaltų nebus. Kaltieji bus ne AM sistemos „reformatoriai“ ir net ne laisvos rinkos „nematomoji ranka“. Tikrasis kaltininkas bus „gamta“, lėmusi, kad tik dėl „prigimtinio kvailumo“ asmuo neapdairiai peržengė ne tos aukštosios mokyklos slenkstį ir atsidūrė „žmogiškųjų atliekų“ savartyne. Štai kodėl į pragaišingą socialinio eksperimento laboratoriją stumiamiems jauniems žmonėms dosniai žeriamos pataikūniškos liaupsės ir giedami ditirambai siekiant apsvaiginti ir įtikinti, kokie jie „savarankiški“, „protingi“ ir „laisvi“. Šis pasmerktuosius palydintis hipnotizuojantis  „laisvosios rinkos“ sirenų choras – būtinas vykdomo reformatoriško eksperimento elementas. Dabar jau turime atsakymą į šio skirsnio pradžioje suformuluotą klausimą, kodėl “reformatoriai“ , o ir jiems pritarianti valdžia pirmenybę teikia būtent šiam „reformos“ scenarijui. Atsakymas stulbinamai banalus: todėl, kad norima eiti paprasčiausiu ir lengviausiu, nes jau seniai pramintu ir gerai pažįstamu keliu. Gaivinama iš esmės totalitarinė praktika suteikiant jai naują – išoriškai „pažangesnę“ ir „patrauklesnę“ forma. Tam tereikia, kad visagalė valdžia pasitrauktų į scenos užkulisius, o jos vykdytą „žmogiškųjų atliekų“ atsijojimo darbą atliktų „gamtinis procesas“, kurio įrankis būtų ta pati „nematoma ranka“.

Uždanga kyla: lietuviškų globalistų puokštė

Tik aiškiaregys galėtų pasakyti, kuria linkme pasuks ir kuo galiausiai baigsis šalies AM sistemos pertvarka. Vs dėlto valdžios kabinetuose palankiausiai vertinamo reformos projekto analizė leidžia daryti kai kurias išankstines ir negalutines, bet, atrodo, nelengvai paneigiamas išvadas ne tik apie šios srities pertvarkymo perspektyvas, bet ir apie tikėtinas visos valstybės tolesnės raidos tendencijas. Aiškėja, kad „laisvoji rinka“ yra ne kuklus „laisvų ir lygiaverčių ekonominių mainų“ mechanizmas, bet galingas socialinės inžinerijos ir – labai tikėtina – totalitarinio tikrovės valdymo ir naikinimo įnagis. Jo veikimo principas – visų „neekonominių“ (dvasinių, moralinių, socialinių ir t. t.) žmogiškosios tikrovės dimensijų „konvertavimas“ į turbūt abstrakčiausią pasaulyje dalyką – pinigus. Todėl peršama „laisvosios rinkos“ principais grindžiama AM „reforma“ laikytina ne dar vienu nevykusiu šios srities pertvarkos projektu. Ji nėra ir eilinis neapgalvotos socialinės ir švietimo politikos pavyzdys. Iš tikrųjų sumanytoji „reforma“ daugeliu esminių bruožų labiau primena neatsakingai vykdomą socialinį eksperimentą, kurio aukomis pirmiausia taps studentai -- labiausiai neapginta ir todėl pažeidžiamiausia akademinės bendruomenės dalis.

Išryškėjusios gelminės sąsajos tarp totalitarinės valstybės reguliavimo politikos ir prievarta diegiamos imitacinės „laisvosios rinkos“ veikimo verčia atsisveikinti su kai kuriomis ilgai puoselėtomis illiuzijomis. Reikia priminti, kad „šviesaus komunizmo rytojaus“ statyba pirmiausia buvo tautas ir žmones naikinantis globalistinės modernizacijos eksperimentas. Po atliktos analizės belieka manyti, kad toks pat eksperimentas yra pastangos iš pagrindų pertvarkyti pasaulį ant „laisvosios rinkos“ pamatų. Tad norom nenorom tenka daryti dar vieną ne itin linksmą išvadą. Labai tikėtina, kad tikrasis Sąjūdžio revoliucijos rezultatas yra (bent jau kol kas) tas, kad vieną socialinės inžinerijos schemą tiesiog pakaitė kita ir buvo pereita prie kitos, civilizuotesnės, ne tokios atviros ir šiurkščios totalitarinio valdymo formos.

„Suvirškinti“ tokią išvadą, juo labiau su ja susitaikyti, matyt, kol kas nesame pasiruošę nei intelektualiniu, nei moraliniu požiūriu. Tiesa, kad apie užmojį visame pasaulyje įtvirtinti „laisvąją rinką“ kaip apie utopinį socialinės inžinerijos projektą parašyta ne viena knyga. Tačiau Lietuva tebėra gili intelektualinė provincija. Ne todėl, kad joje trūksta išsilavinusių žmonių ar kad jos nepasiekia naujausios žinios ir idėjos, o todėl, kad visam pasauliui svarbios problemos dar sunkiai ir pernelyg retai prasiskina kelią į viešųjų diskusijų erdvę. Ko gero, tai ir yra bene svarbiausia priežastis, kodėl ištisus du dešimtmečius lietuviškieji „laisvosios rinkos“ žiniuoniai gali pateikinėti savo, švelniant tariant, „paprastas“ ir gerokai paplėkusias idėjas kaip paskutinį pažangios ekonominės ir socialinės minties žodį nesulaukdami rimtesnio intelektualinio atkirčio.

Tačiau mūsų laukia ir kitas, dar sunkesnis veiksmas. Atėjo metas pakelti uždangą ir dar kartą pažvelgti į sceną, kur mūsų laukia pagrindiniai šios istorijos herojai. Straipsnio pradžioje juos trumpai išvardijome ir atkreipėme dėmesį į tai, kokią keistą sąjungą sudaro šie straipsnyje išgvildentos AM „reformos“ rėmėjai. Dabar jau galime susipažinti su jais iš arčiau. Pasakyti, kas juos sieja ir kas jie tokie. Taigi, juos sieja totalitarinė mąstymo struktūra ir jie yra naujasis lietuviškųjų globalistų žiedas. Tiksliau – žavinga tokių žiedų puokštė. Be abejo, šitoks apibūdinimas apstulbins ir net šokiruos ne vieną skaitytoją. Juk tai tokia pažintis su, atrodytų, gerai pažįstamais ir savais žmonėmis, po kurios reikia keisti atpažinimo ženklus ir brėžti naujas skiriamąsias linijas.

Tačiau toliau gyventi klaidingų vaizdinių ir rožinių iluzijų pasaulyje taip pat darosi pernelyg pavojinga. Taigi atėjo metas suprasti ir įsisąmoninti, kad tautą naikinantys globalistai nebūtinai turi būti tik komunistiniai bonzos sustingusiais akmeniniais veidais-kaukėmis arba jų jaunieji pagalbinkai ir reikalo tęsėjai -- komsomolcai su žėrinčiomis fanatizmo ugnelėmis akyse. Ir juos galima surasti ne vien kompartijos ar komsomolo komitetuose ir biuruose. Šių dienų globalistų avangardas daugialypis ir kur kas margesnis. Jo atstovai spinduliuoja solidžiu verslininkišku dalykiškumu ir švyti amerikietiškai žvaliomis, nors ir ledinėmis, šypsenomis. O ieškoti jų reikia įvairiuose fonduose ir „think tank‘uose“, institutuose ir visų įmanomų lygybių tyrimo centruose. Iš pažiūros jie skirtingi, todėl pasipuošę įvairiaspalvėmis etiketėmis. Jie gali vadintis „liberalais“ arba „konservatoriais“, būti „naujosios kairės“ arba „katalikiškos pakraipos“ intelektualais, „demokratinės politikos“ apaštalais arba būti „santalkininkais“ -- betautės „pilietinės visuomenės“ kūrėjais. Tačiau visi jie priklauso vienos internacionalinės globalistų armijos lietuviškajam būriui ir yra tik jo padaliniai.

Jie neišdygo iš po žemių. Nereikia pamiršti, kad Sąjūdžio priešaušriu jau buvo subrendusi ir pasiruošusi uoliam darbui nauja tautos naikintojų karta. Atgimimas šiek tiek sujaukė jos planus. Tik nedaugelis jos atstovų iš tikrųjų suprato, ką iki šiol darė, ir atsivertė. Kitų pamatinės gyvenimiškos nuostatos, tikslai ir jų siekimo būdai liko tie patys. Jiems tik prireikė šiek tiek laiko nusigremžti senuosius atpažinimo ženklus, susirasti naujus duondavius ir įstoti į jų buriamą kariauną. Ir štai šiandien juos matome jau nebe „komunizmo statytojų“, bet „laisvosios rinkos kūrėjų“ priešakinėse gretose.

Todėl analizuojant šių dienų Lietuvos socialinį ir politinį gyvenimą toliau vadovautis tokiomis opozicijomis kaip „(naujoji) kairė“ -- „(naujoji) dešinė“, „Rytai --Vakarai“ reiškia mąstyti vakarykštės dienos kategorijomis. Vienintelė likusi prasminga skiriamoji linija gali būti tik skirtis tarp senųjų ir naujųjų globalistų stovyklos ir jų vykdomoms tokioms AM „reforma“ operacijoms nepritariančios tautos dalies.

Globalistų kariaunos nariai nevengia maskuojančių apdarų. Tačiau juos atpažinti nėra taip sunku. Mat juos dažnai išduota ne tik darbai, bet ir liežuvis. Plačiai nuskambėjęs „sąmojingas“ posakis, kad nemokamas sūris būna tik pelėkautuose, yra ne kas kita, o spontaniškas kruopščiai slepiamos globalistinės griovimo ir mirties filosofijos protrūkis, globalistinio naikinimo instinkto gūsis ir išraiška. Kuo į tai galima atakyti? -- Turbūt tik valia gyventi ir ryžtu priešintis.

www.piliečiai.lt