Praėjusią savaitę pradėjome laidų ciklą, pasakojantį apie partizanų organizacinių struktūrų kūrimąsi. Šios laidos tema – Šiaurės rytų Aukštaitijoje įkurta Vytauto partizanų apygarda.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Vytauto apygarda buvo stipriausia ir aktyviausia Šiaurės Rytų Lietuvos srityje. Būtent čia partizaninis judėjimas prasidėjo anksčiausiai, nes čia pirmiausia ir įžengė sovietų armija. Jau 1944 m. rugpjūčio 15-osios naktį partizanai užpuolė Zarasų kalėjimą ir bandė išvaduoti enkavėdistų suimtus žmones. Tų pačių metų rudenį aktyvūs organizaciniai procesai vyko Zarasų, Utenos ir Švenčionių apskrityse. Prie apygardos kūrimo ištakų buvo Lietuvos Respublikos kapitonas Afanasijus Kazanas su sūnumi Mykolu – Antazavės miškuose jie subūrė Lokio rinktinę, kurios štabas suformuotas gruodžio mėnesį.

Leonas Vilutis-Arūnas

Panašiu metu organizavosi ir kiti būsimosios Vytauto apygardos vienetai. Švenčionių apskrityje 1944 m. spalio 22 d. Tigro rinktinės susikūrimą inicijavo ir pirmuoju vadu tapo Lietuvos laisvės armijos narys Leonas Vilutis-Arūnas. Tą pačią dieną buvo suformuotas štabas, kurio viršininku tapo Jeronimas Bulka-Deimantas. Tigro rinktinės veiklos rajonas buvo Utenos, Švenčionių ir Zarasų apskritys. 1944 m. lapkričio mėnesį ant Ginučių piliakalnio įvyko susirėmimas su NKVD kariuomene. Mūšis buvo sėkmingas, partizanai pasitraukė be nuostolių. Mūšiui vadovavo ltn. Jonas Gimžauskas-Beržas. Paskatinti sėkmės, partizanai, vadovaujami Jono Tumėno, užpuolė Utenos aps. Alantos miestelį, sudegino vykdomojo komiteto pastatą, stribų štabą, nukovė apie 13 sovietų aktyvistų. 1945 m. pradžioje NKVD kariuomenė pradėjo plataus masto operacijas prieš partizanus. Buvo suimtas Tigro rinktinės vadas L. Vilutis-Arūnas. 1945 m. kovo 10–12 d. Labanoro girioje, netoli Kiauneliškio geležinkelio stoties, vyko kautynės. Žuvo 83 partizanai. Po šių netekčių Tigro rinktinėje liko apie tris šimtus partizanų. NKVD pareigūnai suėmė Tigro rinktinės vadą kpt. Benediktą Kaletką-Kęstutį, štabavietės globėją rinktinės kapelioną Kirdeikių kun. Petrą Liutkų-Juodąjį Petrą, iš viso 9 partizanų vadus. 1945 m. birželio 15 d. naujojo Tigro rinktinės vado Jono Kimšto-Dobilo nurodymu Utenos vls. Biliakiemio k. sušauktame partizanų vadų posėdyje buvo įkurta nauja Šarūno rinktinė, jos vadu tapo Vilniaus universiteto studentas, medikas Vladas Mikulėnas-Lubinas, Liepa, štabo viršininku paskirtas Vytautas Pakštas-Vaidila, Naras, žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininku – P. Zinkevičius-Aitvaras, Kalvis. Šarūno rinktinė leido laikraštėlį „Pogrindžio žodis“. Kaip tik tuo metu šiose minėtose teritorijose prasidėjo dar aktyvesni partizanų centralizacijos procesai.

Vladas Mikulėnas-Lubinas 1917-1945

Tuo metu iškilo būtinybė kurti partizanų rinktinių veiksmus koordinuojantį ir veiklos rajonus nustatantį partizanų štabą. 1945 m. rugpjūčio mėnesį Saldutiškio vls. Sudalaukio k. susirinkę partizanų vadai nutarė įkurti Vytauto apygardą. Vadu tapo J. Kimštas-Dobilas, Žalgiris, Žygūnas. Vėliau jam tapus Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadu, Vytauto apygardai pradėjo vadovauti V. Mikulėnas-Lubinas. Štabo viršininku paskirtas Pranas Zinkevičius-Skudutis. Apygardai priklausė trys rinktinės: Tigro, veikusi Švenčionių apskrityje, Lokio, veikusi Zarasų ir Baltarusijos Svyrių apskrityse, bei Šarūno, veikusi Utenos apskrityje ir Švenčionių apskrities Saldutiškio valsčiuje. 1945 m. liepos–gruodžio mėn. skaudūs smūgiai ištiko Šarūno rinktinę. Per šį laikotarpį nukauti 362 partizanai. Iš štabo pareigūnų liko gyvas tik V. Pakštas-Vaidila. 1946 m. birželio mėnesį vietoj sunaikintos Šarūno rinktinės įkurta Liūto rinktinė, jos vadu tapo minėtas V. Pakštas-Vaidila, o nuo rugpjūčio – Vincas Kaulinis-Miškinis.

Vertėtų prisiminti bendrus partizanus jungtis paskatinusius veiksnius. Yra žinoma, kad rezoliuciją, raginančią visus Lietuvos partizanus jungtis į apygardas, paskelbė ir 1945 m. rugsėjo 16 d. įkurtas Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK). Pagal šią rezoliuciją Utenos, Zarasų, Panevėžio, Rokiškio ir Ukmergės apskritys turėjo sudaryti 5-ąją apygardą. Šis dokumentas jau post factum patvirtino LLA Vytauto apygardos sudarymą, tačiau tarp Vytauto apygardos štabo ir LIK’o nebuvo jokio ryšio.

Šioje Lietuvos vietoje centralizacijos procesai vyko gana sudėtingai. 1945–1946 m. pradžioje Vytauto apygarda buvo vadinama 4-ąja LLA Vytauto apygarda. 1946 m. vasario mėnesį žlugus Šiaurės Lietuvos LLA, ji tapo 3-ąja LLA apygarda. 1948 m. gegužės mėnesį buvo suformuluotas aiškus apygardos pavadinimas – Lietuvos Partizanų (LP) Šiaurės Rytų Lietuvos srities 3-ioji Vytauto apygarda. 1946 m. sukūrus sričių organizaciją Vytauto apygarda kartu su Vyčio, Algimanto apygardomis įėjo į Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų, Karaliaus Mindaugo) sritį. Vytauto apygardai žiūrint chronologiškai vadovavo Jonas Kimštas-Dėdė, Dobilas, Aukštaitis, Žalgiris, Žygūnas, Vladas Mikulėnas-Lubinas, Bronius Zinkevičius-Artojas, Vincas Kaulinis-Miškinis, Bronius Kalytis-Siaubas, kuris buvo paskutiniuoju apygardos vadu, vėliau suimtu ir užverbuotu agentu-smogiku. Apygarda leido laikraščius „Aukštaičių kova“ (1945–1952) ir „Laisvės šauklys“ (1946–1950). Rinktinės leido savo leidinius, spausdino atsišaukimus.

Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis-Siaubas (kairėje) ir Mykolas Urbonas-Liepa. Fotografuota 1951 m. vasarą.

Visą apygardos gyvavimo laiką nesiliovė MGB ardomoji veikla, pasitelkiant išdavikus, agentus-smogikus. Nors ir patyrę daug netekčių, partizanai 1947–1949 m. veikė dar labai aktyviai: nevengė atvirų išpuolių, spausdino atsišaukimus, nukreiptus prieš kolektyvizaciją. 1947 m. Vytauto apygardoje buvo apie 900 partizanų. Nepaisant įvairių sunkumų apygarda buvo visiškai valdoma ir veikė kaip vieningas kovinis dalinys. 1950–1951 m. – tai nesėkmių ir išdavysčių metai. 1951 m. gruodžio 20 d. apgaule į MGB organizuotą susitikimą buvo įvilioti apygardos vadas Br. Kalytis-Siaubas, Liutauras ir Mykolas Urbonas-Liepa. Smogikų vedami partizanai bandė susisprogdinti (turėjo už nugaros pasirišę granatas), bet buvo nuginkluoti ir perduoti MGB. Po dviejų dienų fizinio ir psichologinio smurto jie davė parodymus apie Molėtų miškuose esantį bunkerį, kuriame po to žuvo šeši partizanai. Tarp jų buvo ir Vytauto apygardos štabo viršininkas Juozas Kemeklis-Granitas. Paskutinieji apygardos štabo pareigūnai buvo izoliuoti nuo centrinės vadovybės, dezinformuoti. 1952 m. pradžioje Vytauto apygardos štabas nustojo egzistavęs. Užverbuotas Br. Kalytis-Siaubas tapo agentu-smogiku ir padėjo naikinti likusius apygardos partizanus. 1953 m. Vytauto apygardos teritorijoje tebuvo likę šešių būrių likučiai – apie 20 partizanų.

Siūlome pasiklausyti buvusio Vytauto apygardos partizano Antano Kazakevičiaus-Narsučio prisiminimų apie tai, kaip 1953 m. žiemą buvo suimtas agentu smogiku tapusio apygardos vado Broniaus Kalyčio-Siaubo.

Antanas Kazakevičius-Narsutis (antras kairėje). Fotografuota 1952/53 m. žiemą

Gavome nuo apygardos vado Broniaus Kalyčio laišką, kad jis nori susitikti. Atrašiau jam, kad susitikti galime. Taip pat nurodžiau susitikimo vietą. Ten ir anksčiau buvome susitikę. Jis tą vietą žinojo. Ten ir susitikome. Mes ėjome dviese. Jie buvo keturiese. Mes pėsti, jie važiuoti.  Apygardos vado palydovai man buvo nepažįstami, bet apie tai buvau perspėtas iš anksto, nes padėtis 1952–1953 m. jau buvo tokia, kad susitikus vieną pažįstamą partizaną, apsuptą nepažįstamų, o ir tą pažįstamą senokai bebuvai susitikęs, tai žinok, kad turi būti itin atsargus, o esant tam tikrai situacijai gali net šaudyti. Tai dėl to ir buvome perspėti, kad „nedarytumėme durnysčių”. Kiek pabuvus mus informavo, kad turime važiuoti į kitą vietą. Man kaip tik teko sėdėti viduryje, o mano draugas su vienu iš jų ėjo pirma arklio. Ir tik privažiavus Kušlių mišką, jie į mano draugą šovė. Davė dvi serijas iš automato. Pirmiausia pamaniau, kad tai NKVD pasala, sušukau, kad šokam iš rogių, atleidau rankas nuo ant kelių padėto automato. Tą pačią akimirką vienas stvėrė už automato, o kiti du už rankų. Vieną ranką užlaužė kaip tada dar maniau apygardos vadas, o kitą toks aukštas vyras. Vieną ranką šiaip ne taip išlaisvinau ir griebiausi už pistoleto, bet niekaip negalėjau jo išsitraukti, nes buvau gerokai suriestas. Galvojau šveisiu laisva ranka tam kitam, tada atsilošiu ir galėsiu išsitraukti pistoletą. Taip ir padariau, bet tas pačiupo ir vėl užlaužė ranką. Tada jau pririšo prie rogių…

Kokia buvo Jūsų pirma mintis taip atsitikus? Juk ėjote į susitikimą su apygardos vadu.

Šiek tiek eidamas į susitikimą abejojau, bet net mintis nekilo nepasitikėti apygardos vadu. Tiesa, kai užlaužė rankas, man kažką sakė, kad neva esu nusikaltęs partizanams, bet viską tuoj pat supratau, nes jie pirmiausia nušovė su manimi atėjusį partizaną. Taigi jei taip, tai reikėjo šauti į mane. Kuo gi nusikalto tas kitas partizanas? Juolab į mišką jis buvo išėjęs ne per seniausiai ir visa laiką buvo šalia manęs – nusikalsti negalėjo niekuo.

Kiek vėliau, kai jau man atlaisvino rankas, iš karto tiesiai šviesiai paprašiau, kad mane čia vietoje ir nušautų. Jie dreba, o aš ne. Ir nešauna, sako, kad dar būsiu reikalingas. O kalba drebančiu balsu. Aš tiesiai ir klausiu: „Siaubai, ką tu padarei?“ – „Tai nieko, tai nieko…“ – toks ir atsakymas.

Nuvežė tada į Vyžuonas. Pradėjo leisti raketas, ėmė rinktis visą rajoną apsuptyje laikę kareiviai. Tada įkėlė į dengtą sunkvežimio priekabą su suolais iš kraštų. Dar kažkas matėsi apdengta, manau, kad tai buvo to kito nušauto partizano kūnas. Pasodino mane priekabos kampe.

Antano Kazakevičiaus nuotrauka iš KGB sudarytos bylos. 1953 m.

Antanas Kazakevičius 2006 m. vasarą, filmuojant dokumentinį filmą “Raudonasis teroras gintaro krašte”

O mano rankos sušalusios, skaudančios. Keista, kareiviai manęs nuodugniai nebuvo iškrėtę, tai žinojau, kad už skverno turiu pistoletą, o prie nugaros granatą. Tai aš vis rankas patrinu ir vis arčiau ginklų bandau jas perkelti – svarbiausia, kad spėčiau išsitraukti. O mano planas buvo kaip nors iki tos granatos prisigauti, o tada ir pačiam susisprogdinti ir juos susprogdinti… Deja kareiviams kilo įtarimas, kad kažkas čia ne taip, iškratė jie mane, rado ginklus. Nusikeikė riebiai rusiškai… O mano visos viltys prapuolė.

V. Kaulinis-Miškinis (Vytauto apygardos vadas nuo 1947 m. gegužės iki 1949 m. kovo), pirmasis Vytauto apygardos vadas 1945 m. J. Kimštas-Žalgiris ir Algimanto apygardos vadas A. Slučka-Šarūnas

Pabaigoje norėtųsi papasakoti apie bene labiausiai apygardai nusipelniusias asmenybes. Kažką vieną išskirti būtų sunku arba tam reikėtų paskirti visą laidą. Tačiau išskirčiau vieną iš apygardos vadų Vincą Kaulinį-Miškinį. Tapęs apygardos vadu, V. Kaulinis stengėsi sukurti organizacines apygardos struktūras ir vadovavo atskirų rinktinių veiklai. Tuo metu Vytauto apygardoje kovojo apie 900 partizanų. Energingo vado dėka apygarda buvo visiškai valdoma ir veikė kaip vieningas kovinis padalinys. Žuvo jis dėl čekistų provokacijos, nors prieš tai išvengė net ir garsiojo išdaviko Markulio pinklių. 1948 m. rudenį į Nolėnų kaimą Utenos apskrityje pas giminaičius, tarsi slapstydamasis nuo sovietinio saugumo persekiojimų, atvyko Lietuvos kariuomenės plk. Liudas Šimonėlis. Tame pačiame name buvusioje partizanų slėptuvėje tuo metu slapstėsi ir V. Kaulinis su kovos draugais. Partizanų vadas susitiko su atvykusiu svečiu, kalbėjosi, parodė jam vyriausiosios pogrindžio vadovybės programų projektus, klausė patarimų, dalijosi patirtimi. L. Šimonėlis patarimų negailėjo, žadėjo parūpinti ginklų ir reikiamų dokumentų. Tačiau tuo metu pulkininkas jau buvo užverbuotas čekistų

Antanas Kraujelis-Siaubūnas 1928–1965

agentų, turėjo Šilaičio slapyvardį. Atvykęs į eilinį susitikimą su pulkininku, V. Kaulinis kartu su penkiais bunkeryje buvusiais partizanais Jono Šimonėlio sodyboje buvo apsupti dar naktį. 1949 m. kovo 24 d. rytą prasidėjo kautynės, namas užsiliepsnojo. Išbėgę į lauką partizanai pateko į kryžminę ugnį. Šiose kautynėse žuvo: Vincas Kaulinis-Miškinis, Albertas Guobužas-Šamas, broliai Alfonsas ir Bronius Bivainiai, Vytautas Pakalnis, Napalys Valančiūnas ir ryšininkas Domas Sirutis.

Paskutinis aktyvus Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas sėkmingai slapstėsi iki 1965 m. Kitas partizanas, slapstęsis iki pat savo mirties, buvo Stasys Guiga-Tarzanas. 33 metus jis išgyveno pas Oną Činčikaitę (Činčikų k., Švenčionių r.). Slėpėsi jos klėtelėje ir nesiliovė tikėjęs laisva Lietuva. 1986 m. žiemą peršalęs S. Guiga mirė. Iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo likę vos ketveri metai.