Rašytojas Vladimiras Sorokinas gimė 1955 rugpjūčio 7-ąją Pamaskvyje, Bykove. Iki to, kai pradėjo reikštis kaip rašytojas, autorius buvo įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, dirbo žurnale „Smena“, tapė, iliustravo apie 50 knygų, dalyvavo dailininkų konceptualistų parodose. Kadangi buvo atsisakęs tapti komjaunuoliu, kaip rašytojas formavosi Maskvos undergraundo aplinkoje, dėl to nenuostabu kad ir pirmieji  jo kūriniai pradėti spausdinti Vakaruose.

Plačiai V. Sorokino kūriniai Rusijoje pradėti publikuoti tik nuo 1992-ųjų. Ir nuo to laiko abejingų jo kūrybai nėra – vieniems jis kelia susižavėjimą, kitiems – šventą neapykantą. Pasak kritikų, V. Sorokinui išties pavyko išskirti milžinišką naujos kokybės energijos kiekį, pribloškiantį skaitytoją ir priverčiantį jį atsigręžti į save. Autoriaus tekstas aktyvus, jis, kaip vabzdžiaėdis augalas, prisiviliojęs gražiu žiedu, užpuola skaitytoją, provokuoja, erzina, dirgina. Pats V. Sorokinas kategoriškai teigia, kad literatūra neturi mokyti gyventi. Ji skirta ne tam. Ji turi teikti pasitenkinimą, o jos tikslas – priversti galvą dirbti, o  ne mokyti, kaip elgtis viešumoje.

Prieš kelias savaites pirmą kartą leidykla „Kitos knygos“ lietuviškai išleido vienu stipriausiu laikomą rašytojo romaną „Ledas“ (2002), iš „Trilogijos“, kurią, be pastarojo romano sudaro, dar kiti du -  „23000“ ir Bro kelias“ . „Bernardinai.lt“ skaitytojams siūlome interviu su rašytoju V. Sorokinu apie jo kūrybą ir romaną „Ledas“.

Kokie rašytojai, poetai darė įtaką Jūsų kūrybai?

Kūrybą labiausiai veikė mano vaikystės traumos. Jų buvo gana daug.

Dvasinės traumos?

Ir fizinės. Aš buvau pakankamai uždaras vaikas, atsiskyrėlis, netgi autistas, gyvenau tarsi paraleliai dviejuose pasauliuose: fantazijos pasaulyje ir realiame pasaulyje. Kalbant apie įtakas, tai mane labiau veikė kinas ir vaizduojamasis menas negu literatūra.

O koks kinas?

Įvairus, kinas labiau kaip principas, kaip tam tikros realybės suvokimas. Kinas buvo artimas mano fantazijoms. Vaizduojamasis menas – jau vėliau. Žinoma, kad tai siurrealizmas, pop-art’as, soc-art’as. Kažkokiu nesuprantamu būdu vaizduojamasis menas stimuliavo mano rašymo procesą. Literatūra manęs taip neveikė, kaip vaizduojamasis menas. Fantazavimo ir tų fantazijų išgyvenimo procesas man yra pirmesnis, o literatūra pagal santykį su visu tuo – antra. Fantazijos pasaulis, kuriame gyvenu iki šiol, kaip ir aš, perėjo kartu su manimi visus gyvenimo etapus.

Pastaruoju metu visi kalba apie meno, postmodernizmo krizę, apie tai, kad jis išsisėmė. Kaip vertinate tokius pasisakymus?

Mano nuomone, modernizme nėra išsisėmimo mechanizmo, postmodernizmas išgyvena viską, ką apie jį kalba.

Tai yra jis nuolatos plėtosis, plėtosis ir plėtosis?

Ne, jis nesiplėtos, jam jau nėra kur plėtotis. Bet aš manau, kad jis ilgam, todėl, kad postmodernizmas – tai ne procesas, tai būsena: joje nėra dinamikos. Kai galvoju apie postmodernizmą, prisimenu senąjį Egiptą: ten daugelį amžių niekas visiškai nesikeitė. Nesikeitė nei gyvenimo būdas, nei, taip sakant, hierarchija, ir menas grynai formaliai buvo toks pats ilgą laiką. Ir tikrai gali būti, kad XX amžius kaip skirtingų procesų amžius jau baigėsi – o tai, kas vyks toliau, – tai būsenų laikas. Todėl kalbėti apie postmodernizmo krizę yra visiškai absurdiška.

Kažkada sakėte, kad laikote save rašytoju. Ar vis dar laikote save profesionaliu rašytoju?

Ne, man labiau tiktų apibūdinimas „literatas“. O literatas – tai žmogus, užsiėmęs literatūriniu procesu, o ne ekologinėmis problemomis ar kažkieno sielų gelbėjimu. Ekologija turi užsiimti profesionalai arba „žalieji“, o sielas gelbėti – dvasininkai arba vienuoliai. Literatas privalo viena – įtikinamai aprašyti neegzistuojančius pasaulius, tokiu būdu suteikdamas peno skaitytojų protui ir jausmams.

Kuo laikote save kultūroje? Anksčiau buvote dailininkas grafikas…

Dailininko patirtis niekur nedingsta. Aš, pavyzdžiui, kaip ir anksčiau, žvelgdamas į daiktus ir žmones, žinau, kaip juos nupiešti, tai labai malonus jausmas, tai padeda, kai aprašinėju savo herojus arba mišką, per kurį jie eina. Yra talpus žodis „artistas“, t.y. menininkas plačiąja žodžio prasme. Jis man arčiau visko. Stengiuosi būti menininkas visame kame. Jei kažką gaminu virtuvėje, laikausi tų pačių principų, kaip ir kurdamas kokią nors apsakymo sceną ar scenarijų. Pavyzdžiui, niekada negaminu iš knygos, pagal receptą, niekada niekur nekeliauju kaip turistas, miške nesinaudoju kompasu. Tai tiesiog neįdomu.

Kažkada sakėte, kad rašytojas, nevartojantis keiksmažodžių – tai tas pat, kas pianistas devyniais pirštais. Tačiau pastaruoju metu jūs jų beveik atsisakėte. Tai kūrybinės evoliucijos rezultatas ar komercinė būtinybė?

Kinijoje yra tokios dvi provincijos – Guandun ir Chunan. Guandun provincijos gyventojai negali valgyti aštraus maisto, o Chunan gyventojai negali jo nevalgyti. Taip ir su keiksmažodžiais: kartais juos mėgstu, kartais apsieinu be jų. Aš keliauju savo vidinėmis literatūrinėmis provincijomis.

Po to, kaip pasirodė jūsų romanas „Ledas“, kažkur išgirdau tokią nuomonę: na, Sorokinas ir įkliuvo, jis iš tiesų rimtai parašė savo knygą. Ar galite kaip nors pakomentuoti šią nuomonę?

Aš turiu savo rimtumo skalę. Iš esmės viską rašau rimtai. Bet aš suprantu, kas turima galvoje – kad anksčiau neturėjau formalių tikslų. Arba, sakykim, jie tiesiog buvo antraeiliai, užslėpti. Svarbiausias dalykas šioje knygoje man buvo turinys, tuo ši knyga ir naujoviška. Tai yra aš sutinku, kad tikrai įkliuvau. Penkeriems metams įklimpau į šį „Ledą“.

Jūs, kiek žinau, krikščionis. O romanas – labiau gnostinio mito variantas.

Nereikia autoriaus priimti kaip Pasaulio Brolių sektos pusėje esančio. Aš visai nesu jų sektos narys. Visai kitas klausimas yra tai, kad aš pasistengiau juos aprašyti pakankamai objektyviai, nuoširdžiai. Ir net pajutau tam tikrą simpatiją, palankumą savo herojams. Bet iš esmės negaliu pasakyti, jog man jie labai artimi. Stengiuosi gana paprastai žiūrėti į pasaulį. Suprantu, kad jame įkalinta milžiniška paslaptis. Štai, žiūrėkite, tiesiai priešais langą paukščiai lizdą susisuko. Šaunu, ar ne?

Ir vis dėlto skaitydamas ankstesnius romanus supranti, kad autorius gali parašyti visa tai savęs visiškai nesutapatindamas su herojais. O kai skaitai „Ledą“, nepalieka jausmas, kad dalelė Jūsų paties yra Jūsų veikėjuose.

Taip, ten daug mano klausimų žmonijai ir visų pirma sau pačiam. Apskritai, visa tai tinka etikos sferai. Tai bandymas pažvelgti į mus ir į save tokiu nežmogišku žvilgsniu. Sukurti veidrodžių sistemą…

Nežmogišku – tai kieno tada?

Juk jie, tiesą sakant, tie Pasaulio Broliai – pusiau žmonės. Jie tokie virpantys, mirgantys. Su jų pagalba galima pamatyti žmogų iš kitos, neapšviestos pusės.

Žmogų kaip mėsos mašiną?

Na taip. Jei vertintume pagal žmonių darbus, tai mūsų civilizacija ir yra tokia mėsmalė. Ir taip jau išeina, kad Houellebecq’as teisus sakydamas, jog pasaulis – tai supermarketas. Tikėti galima tik tuo, ką įmanoma pirkti-parduoti. Tik reikia suprasti, kad Houellebecq’ui, Mileriui, net Nabokovui – apskritai agnostikams, visa tai yra deklaracija. Aš tiesiog keliu klausimą. Ne daugiau.

Bet kažkada sakėte, kad „Ledas“ – tai reakcija į nusivylimą intelektualiniu gyvenimu ir civilizacija…

Sakyčiau, labiau ne intelektualiniu gyvenimu, o civilizacija, šiuolaikiniu žmogumi. Nusivylimas – tiesiog pretekstas, dingstis. Aš, dėkui Dievui, ne gyvenimo mokytojas ir ne moralistas. Niekam nedaliju patarimų, kaip gyventi ir, tikiuosi, niekada tos beprotybės nepatirsiu. Tiesiog tas romanas manęs nepaleido. Kai pasirodydavo viena knyga, aš ją tiesiog paleisdavau kaip laivelį ir paprastai kibdavau į kitą. O „Ledas“ – jis tapo mano prieplauka. Buvau pradėjęs rašyti du romanus po „Ledo“. Idėjos iš esmės buvo puikios, bet jos tiesiog nesivystė, aš mintyse nuolatos grįždavau prie „Ledo“ ir supratau, kad dar yra išlikusi intriga, dar yra istorija.

Nors apskritai manau, jog knygos perskiria žmones, juos tarsi „išjungia“. Meninė literatūra mums, iš esmės, trukdo gyventi. Mes gyvename knygomis net tai suvokdami: kalbame knygine kalba, tapatiname save su personažais, užkrauname sau jų moralę… Būna iš viso kraštutinių atvejų. Man pasakojo apie merginą, kuri išprotėjo perskaičiusi „Idiotą“. Ji visiškai gyveno romano erdvėje: ji atmintinai mokėjo visą romano tekstą ir galėjo jį pratęsti nuo bet kurio sakinio, ji tarsi tapo papildomu romano veikėju ir gyveno šio romano pasaulyje. Taip jau yra – kol kas negalime apsieiti be literatūros.

Viename interviu Jūs taip pat esate sakęs, kad „Ledas“ – tai ne romanas apie totalitarizmą, o romanas apie prarasto dvasinio rojaus paieškas… Tada kodėl Jums prireikė savo herojus padaryti tokius panašius į „tikruosius arijus“: šviesiaplaukius ir mėlynakius?

Taip galvoja paviršutiniški žmonės, kurie neskaitė ankstyvųjų apokrifų ar ankstyvosios krikščioniškosios literatūros ir neišmano pasaulio mitologijos. Jie mėlynakiai blondinai dėl daugelio priežasčių. Ne vien dėl to, kad panašūs personažai sutinkami daugelyje mitų. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, kad visi jie juodaplaukiai, bet mėlynomis akimis. Pasodinkite šalia tris tokius žmones – visi juos pastebės, taps aišku, kad neatsitiktinai juos kartu surinko. O į mėlynakius blondinus jūs neatkreipiate dėmesio. Bet kurios kitos kombinacijos: žaliaakiai blondinai ar žmonės su kaštoniniais plaukais ir pilkšvomis akimis – visa tai įmantru, juos akimirksniu suskaičiuosi, o mėlynakiai blondinai, nepaisant to, kad jų pasaulyje labai mažai, – jie jau nepritraukia dėmesio. Tad aš greičiau vadovaujuosi šiuo supratimu. Galvoju apie romano tikrumą, patikimumą, apie jo mechaniką, kad kuo tiksliau atlikčiau savo misiją – įtikinamai ir įtaigiai realizuočiau fantastinį siužetą.

Vis dėlto totalitarizmas – viena iš mėgstamiausių Jūsų temų. Kodėl ji jums tokia įdomi?

Todėl kad jis yra kaip retas ir nuodingas augalas. Totalitarizmas prasiskleidžia vieną kartą per tūkstantį metų, jis itin egzotiškas ir pavojingas, todėl geriau jį apžiūrinėti iš už stiklo. Totalitarizmas – sistema, kuri „iškrenta“ iš normalios sistemos apibrėžimo. Dešimtys milijonų žmonių netikėtai ima gyventi viena idėja. Žmonijos istorijoje tai nutinka labai retai. Šis fenomenas mane domina kaip rašytoją ir kaip sociologą, nors vis dėlto juo nesidomėti yra be galo sunku. Tam reikia pakeisti mentalitetą. Dabar daug kas persėdo iš „žigulių“ į „mersedesus“ ir atostogauja dabar jau ne Kryme, o Kanarų salose, bet tų žmonių mentalitetas liko toks pat, kaip ir anksčiau. Ir gali likti toks dar ilgai.

Ar nėra taip, kad savo kūryba Jūs sąmoningai provokuojate literatūros pabaigos artėjimą?

Šiuo metu literatūra, kaip ir kitos meno šakos, išgyvena krizę. Tai objektyvi žanro krizė, nes pernelyg stiprios įtakos kalbos konkuruoja su mumis.

Jei kalbame apie mane, tai visada buvau toks berniūkštis, kuris norėjo perlaužti, sugriauti šį pasaulį, kad galėtų pažiūrėti, kas viduje. Ir visą gyvenimą tuo užsiimu. Jei literatūra nori išgyventi, ji privalo mutuoti. O aš tiesiog atlieku terapinę funkciją, ko daugelis nesupranta. Vienas kritikas net rašė, kad Sorokinui reikia nuplėšti šnerves ir išsiųst į Sibirą.

Papasakokit, ar ilgai rašėte savo naująjį romaną „Ledas“ ir kokią literatūrinę užduotį sau buvote išsikėlęs?

Romaną rašiau apie metus. Tiesa, su pertraukomis. „Ledas“ – tai pirmas mano romanas, kuriame pirmoje vietoje ne forma, o turinys. Nors vis dėlto forma čia taip pat labai svarbi. Romanas susideda iš keturių dalių, kurių kiekviena parašyta skirtingu stiliumi. Pavyzdžiui, pirmoji dalis daug kam gali priminti mano senesniuosius kūrinius, parašyta ji iš esmės daugiau lakoniška ir drastiška maniera. Šios dalies veiksmas vyksta mūsų laikais. Kalbama apie vieną sektą, savo forma primenančią totalitarinę. Bet tik forma. Tačiau jau antrojoje dalyje herojų monologų stilius visiškai keičiasi.

Galima sakyti, kad „Ledas“ – tai reakcija į nusivylimą šiuolaikiniu intelektualizmu. Civilizacija griūva, ỹra. Žmonės kažkaip nebetenka savęs. Jie tampa išorinių technologijų figūromis, pradedant nuo maisto ir baigiant meile. Jaučiamas pirmapradiškumo ir nuoširdumo ilgesys. Mes gyvename voratinklio centre. Prisimenu savo senelį. Labai nedaug kas šiandien besugeba kalbėti širdimi. Jaučiamas prarastojo rojaus ilgesys. O rojus – nuoširdumas.

Vienas mano draugas filosofas romaną „Ledas“ sulygino su smėlio laikrodžiu. Sakė, tavo romane iš kažko šalto, nežmogiško gimsta žmoniškumas ir šviesa, šaltis pabudina kūną. Man patiko šis palyginimas.

Kodėl „Lede“ žmonės taip brutaliai ieško išsigelbėjimo?

Kiekviena metafora susieta su skausmu. Romanas pasakoja apie žūtbūtinį žmonių bandymą sugrįžti į rojų. Žinoma, kad tai skausminga. Kiekvienoje religijoje išsigelbėjimo idėja yra tiesiogiai susijusi su išrinktųjų idėja. Net Biblijoje sakoma: „Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų“.

Kodėl, skaitydamas „Ledą“, niekada nežinai, kaip žvelgti į pagrindinius herojus: su simpatija ar su pasibjaurėjimu?

Kaip tik būtent čia ir slypi svarbiausia romano idėja. Žmonės jaučia simpatiją bandymui kovoti su „mėsos mašinomis“, kurios slypi žmogaus viduje. Kita vertus, mes suprantame, kad visi esame „mėsos mašinos“. Man „Ledas“ – metaforiškas romanas. Jame aprašoma aklavietė, kurioje atsidūrėme mes su savo civilizacija. Tampame būtybėmis, kurios gyvena automatiškai. Sprendimų, emocijų, net žmogiškosios meilės automatiškumas privertė mane parašyti šį romaną.

„Lede“ barbariška sekta ieško tikrojo žmogiškumo aukų „kalbančiose širdyse“, kurių krūtinės ląstą iš pradžių suknežina ledkirčiu. Daug kas tai suprato kaip odę meilei ir išsigelbėjimui. Sutinkate su tokia nuomone?

Ne, atvirkščiai, tai, greičiau, meilės ir išsigelbėjimo komercializacijos satyra. Žinoma, tai ne gryna satyra. Greičiau, metafizinis romanas. Kita vertus, kaip jau sakiau, tai romanas apie žmonių gyvenimo ir meilės automatizaciją. Net meilės akte, kuris iš tiesų turi būti pats atviriausias gyvenimo momentas, mes paklūstame klišėms. Iš nusivylimo, susijusio su visu tuo, ir atsirado šis romanas.

Parengė ir vertė Jurga Lūžaitė

Bernardinai.lt