Kasdienybės liūno apsemti kartais nė nepastebime, kad visai šalia mūsų gyvena, dirba ir kuria žmonės, kurie nė iš tolo nepanašūs į blizgių žurnalų herojus. Gyvenimo druskos sūrumą geriausiai jauti kalbėdamasis su jais. Šilumininkas Alfredas – vienas iš tokių žmonių. Be jo Kauno senamiestis būtų nei šis, nei tas. Ir visai ne dėl to, kad sutrūkinėtų vamzdžiai ir niekas jų neremontuotų. Nors, kai pagalvoji, ir dėl šito...

Alfredai, susipažinome labai proziškai, prie santechnikos darbų, tačiau jau tada supratau, kad esate senas Kauno senamiesčio „vilkas“ ir gyvenate čia ne pirmą dešimtmetį. Visi jus čia pažįsta ir jūs pažįstate visus.

Taip, čia gyvenu ir dirbu jau senokai. Kadangi vedžiau dar prieš tarnybą sovietinėje kariuomenėje, tai grįžus skubiai reikėjo ieškoti darbo kad gautume butą. Iš pradžių dirbau įmonėje „Meno gaminiai“, o paskui per pažintis įsidarbinau šilumininku Butų ūkyje. Ten dirbdamas ir apsigyvenau Senamiestyje.

Tai kiek metų jau dirbate šį darbą?

Jau 25 metai aptarnauju Senamiesčio namų šiluminius mazgus. Kai atėjau dirbti, įrengti buvo tik trys šiluminiai mazgai, visa kita – atskiros katilinės. Man bedirbant viskas kito: namai buvo prijungiami prie centralizuotų šiluminių tinklų, vyko remontai. Tad nieko keisto, kad čia pažįstu beveik visus senuosius gyventojus.

Daug kas pasikeitė per tą laiką, ne kartą kito net darboviečių pavadinimai. Štai dabar dirbu AB „City service“. Pasilikau dirbti su sąlyga, kad liksiu būtent čia, Senamiestyje. Man čia viskas žinoma, tad nėra didelio skirtumo kaip vadinasi darbovietė.

Tai dirbsite čia iki pensijos?

Jei pasaulis neapsivers, tai, ko gero, taip. Nemėgstu lakstyti.

Kaip jūsų akimis keičiasi miestas?

Sakoma, kad jei keičiasi, tai į gera. Matyt, taip ir yra. Šis rajonas tikrai specifinis. Didžiuma vamzdžių paslėpti po žemėmis, namukai nedideli, tad darbo Senamiestyje tikrai daugiau ir jis sudėtingesnis. Jei surandi, kur gedimas, tai jau pusė darbo atlikta. Šiuolaikiniuose namuose dirbti gerokai paprasčiau.

Kita vertus, kai kuriuose namuose dar išlikę švediški vamzdžiai ištikimai tarnauja iki šiol. Sovietmečio laikų įranga gerokai prastesnė, ir ją jau seniai laikas keisti nauja. Dar vienas pokytis – kai atėjau dirbti, Vilniaus gatvėje pirmuose aukštuose dar gyveno žmonės. Dabar to jau nėra, visur parduotuvės, įstaigos. Kartais tai trukdo, nes ne visi nori mus įsileisti.

O kaip pakito gyventojai?

Žmonės pasikeitė, tas tiesa. Butus superka turtingesni gyventojai, kurie juose gyvena arba nuomoja. Tikrųjų Kauno močiučių liko nedaug. Tai, kad čia praėjo tavo vaikystė, o kartais ir visas gyvenimas, niekam nerūpi. Šiek tiek gaila, kad toks laikas atėjo.

Dažnai tenka nugirsti nuomonių, kad dabar elektrikai, santechnikai, statybininkai uždirba nežmoniškus pinigus. O kaip jūs, Alfredai, gyvenate? Gal tos kalbos iš piršto laužtos?

Kažin ar rasi kur nors žmogų, kuris pasakytų „man užtenka“. Nors ką gali žinoti, gal yra ir tokių. Nemanau, kad gyvenu labai blogai, nors galėtų būti ir geriau. Dėl uždarbio atsakysiu taip: vienas mano kolega patarė prieš apskaičiuojant galutinę sumą, kurią mokės užsakovas, prisiminti kiek pats moki, tarkim, elektrikui už nedidelį darbelį. „Kuo tu blogesnis?“ – klausė jis.

Jei atvirai, niekada nesistengiu sakyti didžiausios sumos. Kažkaip reikia būti padoriam. Kartais pasitaiko, kad pareinu namo ir kažkaip „ant dūšios“ negera. Ar nepaėmiau paskutinių kieno nors santaupų? Ar nepadauginau? Bet juk dirbti už dyką taip pat negali.

Tai kaip čia dabar – pasižiūrite į akis ir sakote: „Jums mokėti tiek ir tiek“?

Aišku savaime, kad taip nėra (juokiasi). Bet jau įėjęs į namus juk iš karto matai kur papuolei. Jei dirbi pas kokią nors močiutę, tai rankos nekyla imti iš jos pinigus. Tačiau, kaip pastebėjau, jos net per prievartą grūda tau atlygį. Jei nepaimsi – įsižeis baisiausiai.

Tuo tarpu nuėjus pas turtingus žmones eilinį sykį įsitikini, kad jie be galo šykštūs. Taip ne kartą yra nutikę. Šiaip, tiesą pasakius, dirbu aš nors ir privačioje įmonėje, tačiau didžiuma paslaugų yra nemokamos, tiksliau jos jau įskaičiuotos atsiskaitymo lapeliuose, tad prašyti atlygio aš neturiu teisės. Kaip ir gydytojas (juokiasi).

Nors dirbu tik vienoje vietoje, bet darbų tikrai netrūksta. Juk apie mus visi sužino iš lūpų į lūpas. Ypač čia, Senamiestyje. Jei dirbi gerai, už padorią kainą, tai jo ir negali pritrūkti. O ir šiaip, nuo pinigų ne bagotas, bet kuprotas gali patapti.

Ne kiekvienas jūsų amžiaus žmogus sutinka pasikalbėti su žurnalistu. Iš patirties žinau, kad dažnas, išvydęs diktofoną ant stalo, kažko išsigąsta ir atsisako bendrauti. Ne kartą yra taip nutikę bandant prakalbinti paprastus, bet tikrus žmones. Kodėl šitaip? Ko vis dar bijoma?

Rupūs miltai, o man priešingai kartais būna. Kartais eidamas gatve pagalvoju: „Kad prieitų kas, paklaustų, ot pasakyčiau“...

Tai sakykit gi. Klausiu.

Mane užk...o dabartinė politika, negaliu žiūrėti į tarpusavyje besivaidijančius seimūnus. Kažkokia nesąmonė, gėda kažkokia. Valdžia nepakenčia žmonių, kurie rėžia viską tiesiai į akis, nes tiesa ne visiems patinka.

Jei man kas nors pasakytų: „Alfredai, tu blogai darai tai ir tai“, – paklausyčiau ir kažką kitaip daryčiau. O dabar kas? Sakyk nesakęs, rėk nerėkęs, vis vien niekas nesikeičia. Nebegaliu žiūrėti televizoriaus. Per sunku.

Nesuprantu, kur dingo sąžinė, patriotizmas. Konkrečius darbus turėtų dirbti specialistai, o ne kas papuolė. Jei laimėjai rinkimus, dar nereiškia, kad esi visur tinkamas. Juk mes jiems pinigus mokam, po galais. Kažkaip nesmagu net kalbėti apie tai.

Tai ir nekalbėkim. Dar sovietmečiu buvo parašyta tokia knyga gana įsimintinu pavadinimu „Kalvio Ignoto teisybė“. Kokia yra šilumininko Alfredo teisybė?

Hm, čia tai klausimą uždavei... Kažko dar vis norisi, minčių taip pat netrūksta, nors amžius jau nebe tas...

Atsiprašau, Alfredai, kad nutraukiu, bet kodėl jūs vis tą savo amžių akcentuojate? Jūs puikiai atrodote, patikėkit.

Ne tu vienas taip sakai. Bet žinai, su žmogumi kaip su medžiu: juk jis gali būti „papuvęs“ iš vidaus. Mano amžiuje ligų jau neišvengsi. Dalį jų įgijau sovietinėje kariuomenėje. Turiu chronišką inkstų uždegimą iš ten parsivežęs. Neseniai girdėjau, kad lyg žadama kažkaip kompensuoti už negeroves įvykusias ten, tai su vaikais juokavau, kad reiks eiti ir man reketuoti savo dalies.

Bet grįžkim prie Alfredo teisybės...

Sunku atsakyti. Ankščiau labai laukiau anūkų. Sulaukiau vieno, dar tikiuosi. Tvarkausi namus, sutvarkysiu ir ateis šiokia tokia ramybė. Kalnų versti nesiruošiu. Patinka drožinėti, skaityti, tad užsiėmimų netrūksta, o ir laikas kažkaip greičiau bėga. Labai norėčiau dar pakeliauti.

Šiaip turiu puikią šeimą, visi trys mano vaikai nenuėjo šunkeliais, dirba mokosi, ko daugiau norėti? Juk jei tavo vaikai laimingi, tai ir pats esi laimingas. Tai, matyt, ir yra viena iš Alfredo teisybių.

Kalbino Valdas Kilpys

Bernardinai.lt