Praėjusią savaitę kalbėjome apie Vytauto apygardą, o šios dienos mūsų tema – jos kaimynystėje buvusi Algimanto apygarda.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Vienas pagrindinių ir svarbiausių Algimanto apygardos organizatorių bei vadų buvo Antanas Slučka-Šarūnas. 1944 metų vasarį Lietuvos kariuomenės viršila Antanas Slučka Troškūnų miestelyje suorganizavo 20-25 ginkluotų vyrų būrį, kurio užduotis buvo atremti rusų desantininkų bei raudonųjų partizanų puldinėjimus ir plėšikavimus netoliese buvusiuose kaimuose. 1944 metų pabaigoje, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, jis kartu su broliais Stasiu, Jonu ir Broniumi, kaimynais broliais Jonu, Albertu ir Vytautu Stanevičiais, Antanu Pasmoku, Povilu Tumkevičiumi, Povilu Jočiu ir kitais patraukė į Šimonių girią, tapo Lietuvos partizanais.

Algimanto apygarda įkurta 1947 m. gegužės 1 d. Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė prieš savaitę aptartai Vytauto apygardai. Algimanto apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji. Apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, bazavosi srities vadovybė, būdavo rengiami srities vadų sąskrydžiai. Apygarda leido laikraštį „Partizanų kova“. Iš pradžių jai, kaip minėta, vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas (1947 m. gegužė–1948 m. spalis), vėliau - Antanas Starkus-Montė (1948 m. spalis–1949 m. lapkričio 1 d.). 1949 m. rudenį buvo sunaikinti apygardos ir Šarūno rinktinės štabai. 1950 m. lapkričio 25 d. srities vado įsakymu Algimanto apygarda buvo panaikinta. Likę Šarūno ir Kunigaikščio Margio rinktinių kovotojai sujungti į vieną – Tumo Vaižganto rinktinę ir įtraukti į Vytauto, o Žaliosios rinktinės kovotojai – į Vyčio apygardas.

Tad galima sakyti, jog Algimanto apygarda išsilaikė bene trumpiausiai iš visų kitų Lietuvos partizanų apygardų.

Algimanto apygardos štabo viršininkas Antanas Starkus-Montė ir apygardos vadas Antanas Slučka-Šarūnas (dešinėje)

Tikrai verta dėmesio apygardos įkūrėjo ir pirmojo jos vado Antano Slučkos-Šarūno asmenybė. Jis gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, bažnyčios zakristijono Prano Slučkos šeimoje. Buvo Lietuvos kariuomenės viršila, vėliau – Povilo Plechavičiaus Vietinės rinktinės leitenantas. Troškūnų apylinkėse dar nesibaigus vokiečių okupacijai 1944 m. A. Slučka suformavo pirmąjį partizanų būrį kovai su sovietiniais okupantais. Tapęs Algimanto apygardos vadu, griežtai ir principingai reikalavo drausmės ir karinės tvarkos, dar būdamas rinktinės vadu rengė karines partizanų pratybas ir teorinius užsiėmimus Jam vadovaujant buvo užverbuoti vertingi partizanų informatoriai MVD ir MGB įstaigose. A. Slučka-Šarūnas aktyviai palaikė ginkluotojo pogrindžio centralizacijos idėją, prisidėjo prie Vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimo.

A. Slučka-Šarūnas žuvo 1949 m. spalio 28 d. Andrioniškio valsčiaus Butkiškių vienkiemyje įrengtoje štabavietėje kartu su žmona Joana Railaite-Neringa ir partizanu Juozu Jovaiša-Lokiu. Patekę į beviltišką padėtį, apsupti partizanai sunaikino su savimi turėtus dokumentus ir susisprogdino. Jų palaikus emgėbistai išvežė į Kauną, tačiau jų palaidojimo vieta ir šiandien nežinoma. Apie tai mes turime dviejų seserų Bronės ir Leonoros Jovaišaičių pasakojimą. Būtent Jovaišų sodyboje žuvo Antanas Slučka su žmona bei bendražygiu ir būtent čia buvo įsikūręs Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities štabas.

“Pasakysiu jums taip – prie pagrindinės bunkerio angos privedė Rūgštymą (Albinas Kubilius-Rūgštymas -  Algimanto apygardos štabo pareigūnas, suimtas 1949 m. spalio 24 d. MGB agentui V. Kučiui panaudojus spec. preparatus aut.) o prie atsarginio išėjimo, vedančio tiesiai į mišką, angos privedė Vijoklį (Alfonsas Vildžiūnas-Vijoklis – Algimanto apygardos Vytenio būrio partizanas, suimtas kartu su A. Kubiliumi aut.) Tas toje vietoje patrepsėjo, patrepsėjo…

Minėjote, kad tiek Rūgštymas, tiek Vijoklis buvo apsupti skraistėmis (palapinsiaustėmis) . Reiškia jų veidų nesimatė?

Veidų nesimatė. Tomis palapinėmis jie buvo apsiausti buvo nuo galvos iki kelių.

Jei nesimatė veidų, tai kaip jūs nusprendėte, kad vienas iš jų yra Rūgštymas, o kitas Vijoklis?

Pagal eiseną. Mes juk buvome susodintos kieme ir viską matėme. Matėme kaip kareiviai juos vedžiojo, kaip paskui suguldė, kažką šnekėjo. Suguldyti jie  buvo atskirai -  vienas vienoje vietoje, kitas kitoje. Kad ir suguldytus, juos akylai saugojo kareiviai. Mus irgi, kad ir surištas, taip pat saugojo kareiviai.

MGB sudaryta „Šarūno“ bunkerio šturmo scema

Po kiek laiko kareiviai man liepė lįsti vidun į bunkerį. Aš atsisakiau. Kaip tik tada visai pro šalį vedė Rūgštymą. Tai ir pašaukiau jį Albinu. Jis dar lyg ir stabtelėjo, bet tuoj pat buvo nuvestas vidun į mūsų žeminę.  Nežinau ką jie ten kalbėjo, bet kai po kurio laiko ten įvedė ir mane, buvau spiriama prisipažinti, kad viską žinau apie mano kieme įrengtą štabo bunkerį. Jie ir patys jau viską žinojo.

Tada gavau šautuvo buože per nugarą ir buvau priversta lįsti vidun į bunkerį. Ir įlindau. Pasišnekėjau ir su “Šarūnu”, ir su “Neringa”. Sakiau, kad išlįstų, pasiduotų – vis gi bent gyvybę išsaugotų. “Šarūnas” jokiu būdu su tuo nesutiko,- “Aš daviau priesaiką, esu pasiryžęs žūti už Tėvynę ir nė per žingsnį nesitrauksiu ir gyvas nepasiduosiu”. “Šarūno” žmona paprašė, kad nuo jos išbučiuočiau jos sūnų, jos vardu atsiprašyčiau tėvų, kad uždėjo jiems tokį vargą užauginti ir jos sūnų – taip jau susiklostė gyvenimas, kad anksti atėjo laikas mirti. Apsikabinome visi, pasibučiavome, padėkojo nuoširdžiai jie man už mūsų vargus, už paramą išlaikant bunkerį… Bet dabar atėjo laikas mirti…  “Šarūnas” buvo visas šlapias nuo prakaito. Kai paskutinį kartą apkabino mane, tai net ir mano rūbai pasidarė šlapi nuo jo rankų. Prakaitas bėgo upeliais, plaukai visi šlapi.  Ir kaip nenorėjo mirti. Kas norės mirti…

A. Slučka-Šarūnas (stovi dešinėje) ir Joana Railaitė-Neringa (stovi antra dešinėje) tarp Algimanto apygardos partizanų. Fotografuota apie 1948 m.

Prieš išlįsdama atgal į paviršių, pasakiau jiems kas vaikšto po mūsų kiemą. “Šarūnas” atsakė, kad jis tai žino, nes girdėjo šnekant. Prieš išlįsdama paklausiau, ką man sakyti rusams. Sako, sakyk, kad nieko nematei, kad bunkeris tuščias – nieko jame nėra. Išlindusi taip ir pasakiau. Dar pridūriau, kad bunkerio gyventojus jau turite suėmę. O bunkeryje tamsu, nieko nesimato, bandžiau ir kviesti, ir ieškoti ko nors, bet tikrai jame nieko nėra. Tada prie bunkerio atvedė tvarte surastą mūsų brolį. Liepė ir jam lįsti į vidų. O aš ir sesuo buvome šalia pririštos prie medžių. Brolis prieš lįsdamas į bunkerį atsisveikino, - “Sudiev, sesės, daugiau jau nebepasimatysime…”  Jis mums buvo sakęs, kad daugiau jo gyvo rusai gyvenime nebepaims. Ir viskas. Įlindo į vidų ir nebepasirodė.

Po kurio laiko rusai  davė prožektorių bei liepė ir man dar kartą lįsti vidun į bunkerį. Dar liepė šaukti brolį, kad išlįstų. Jis taip ir nepasirodė, o aš lįsti dar kartą į vidų atsisakiau. Tada mušė šautuvo buože. Taip mušė, kad nebeturėjau kur dėtis. Vis tiek teko lįsti, kiek gi čia mane daužys dar…  Ko gi, sako, bijai, ar savo brolio ?  Ir lindau. Jau mačiau degančią šviesą, girdėjau juos šnekančius…  Ir iš karto sprogimas. Pasibaigė viskas. Kai lindau į bunkerį buvo šviesu, kai atsipeikėjau ir išlindau iš susprogdinto bunkerio angos jau buvo sutemę. Kai aš lindau anga į bunkerį, jie tuo momentu susisprogdino – pasipylė žemės, lentų skeveldros… Išlindau be prožektoriaus, pilnos akys, pilna burna smėlio, nieko negirdžiu. Rusai manęs kažko klausia, o aš nieko negirdžiu, nieko nesuvokiu.

Tuo metu kai išlindau, virš bunkerio jau buvo iškasta didelė duobė. Atkasė iki bunkerio lubų,  atmušė lentas, bet patys vis tiek bijojo lįsti į vidų. Buvo sustabdę pro šalį einantį visai niekuo dėtą žmogų, tai jam liepė ir atkasinėti bunkerį, o paskui ir į vidų liepė lįsti. Tas atsisakė. Tada virve už kojos pririšo Balį (prieš tai suimtą A. Slučkos-Šarūno adjutantą Balį Žukauską-Komendantą aut.) ir liepė lįsti jam vidun. Ir iškelti lavonus. 

Ir tada sukrovė lavonus į sunkvežimio kėbulą, ten pat ir mus įsodino ir nuvežė į Kauną. Po to, jau kalėdama lageryje, labai dažnai tą dieną atsimindavau ir pagalvodavau, kad reikėjo ir man neišlįsti, o susisprogdinti kartu su “Šarūnu”, “Neringa” ir broliu – nebūtų reikėję visų tų vargų vargti… Bet taip viskas ir pasibaigė – išvežė visus sukrovę į kėbulą ir gyvus, ir žuvusius, ir prasidėjo “linksmosios dienos”.

Reikėtų pridurti, kad 1997 m. gruodžio 22 d. A. Slučkai pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

Savo žuvimo metu Antanas Slučka jau ėjo Šiaurės Rytų srities vado pareigas. O kas vadovavo Algimanto apygardai?

A.Slučka-Šarūnas srities vadu tapo 1947 m. balandžio 19 d., o vadovavimą Algimanto apygardai perėmė Antanas Starkus-Blinda, Montė. Tai dar viena išskirtinė asmenybė apygardos bei viso partizaninio judėjimo istorijoje.

Jis gimė 1917 m. Šimonių valsčiaus Adomynės parapijoje, Zubiškių kaime. A. Starkaus tėvai buvo vidutiniai ūkininkai, turėjo 14 ha žemės. Antanas buvo vyriausias ūkininko Juliaus Starkaus sūnus. Be jo, šeimoje dar augo trejais metais jaunesnis brolis Feliksas. A. Starkus mokėsi Adomynės pradžios mokykloje, o ją baigęs gyveno ir dirbo tėvų ūkyje.

A. Starkus-Montė (viduryje) kartu su Algimanto apygardos štabo pareigūnais. Fotografuota 1948/1949 m. žiemą

Pirmosios sovietų okupacijos metais broliai Starkai kartu su kitais gimtųjų apylinkių vyrais ėmė organizuoti partizanų būrį. Prasidėjus karui, šis būrys atkūrė lietuvišką valdžią visame valsčiuje. 1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vermachtą. 1944 m. pavasarį pasitraukė iš vokiečių kariuomenės ir grįžęs į gimtinę Šimonių valsčiuje suorganizavo Tėvynės apsaugos būrį. Jo vadovaujamas būrys atlaikė smarkų Šimonių girioje veikusių raudonųjų partizanų puolimą. Priartėjus bolševikams, A. Starkus pasitraukė į Žemaitiją. Telšių apskrityje, Platelių miške jis kartu su daugeliu kitų iš Rytų Lietuvos pasitraukusių vyrų įstojo į LLA Vanagų dalinius, iš kurių, LLA vadovybei susitarus su vokiečiais, nemažai lietuvių išvyko mokytis į abvero žvalgybos mokyklą netoli Šlesbergo miesto Rytų Prūsijoje. Žvalgybos mokykloje būsimasis Algimanto apygardos vadas mokėsi keturis mėnesius. 1945 m. sausio 21 d. buvo parašiutu nuleistas Vabalninko valsčiuje, prie Salamiesčio. Grįžęs į gimtinę, A. Starkus suorganizavo partizanų būrį, kuriam pats ir vadovavo iki 1946 m. pavasario.

Yra žinoma, kad būriui prisijungus prie Šarūno rinktinės, A. Starkus-Blinda buvo paskirtas Algirdo kuopos vadu. Kuopai priklausė partizanų būriai, veikę Šimonių, Kupiškio, Viešintų ir Skapiškio valsčiuose. 1947 m. birželio 30 d. A. Starkus, pakeitęs slapyvardį į Montę, buvo paskirtas Algimanto apygardos vadu. Tarp partizanų Montė garsėjo kaip bebaimis karys. Tik dėl vado šaltakraujiškumo, taiklaus šaudymo ir orientacijos partizanai ne kartą išsiveržė iš rusų apsupties. Tačiau ir Montė žuvo, berods, panašiu metu, kaip ir Slučka-Šarūnas?

Algimanto apygardos partizanai prie Šventosios

Tomis dienomis čekistai, pasinaudodami MGB agento V. Kučio dėka suimtų partizanų parodymais, vykdė masinę operaciją prieš Algimanto apygardą. A. Starkus-Montė žuvo 1949 m. lapkričio 1 d. apsuptas priešų Algimanto apygardos štabo bunkeryje Šimonių girioje prie Priepodo ežero. Nenorėdamas pasiduoti gyvas, po atkaklių kautynių susisprogdino kartu su bendražygiais. Partizanų artimieji slaptai juos atkasė ir palaidojo Adomynės kapinėse. 1999 m. liepos 2 d. A. Starkui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). Tų pačių metų rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). 1949 m. lapkričio 1–2 d. Šimonių girioje ir jos apylinkėse MGB kariuomenė sunaikino 8 apygardos partizanų bunkerius, kuriuose žuvo 33 partizanai, 10 buvo suimta. Po šių netekčių Algimanto apygardos štabas jau nebuvo atkurtas.

Jurgis Urbonas-Lakštutis 1924 - 1948

Šios kautynės Šimonių girioje buvo bene didžiausios ir tragiškiausios per visą Algimanto apygardos istoriją. Liudininkai pasakojo, kad net tris dienas pirmosiomis 1949-ųjų lapkričio dienomis vyko nuožmios kautynės Šimonių girioje – girdėjosi šūvių papliūpos, griaudėjo sprogimai. Po šių smūgių Algimanto apygarda jau neatsigavo. Tačiau būta ir šviesesnių akimirkų. Be aukščiau paminėtų vadų, šioje apygardoje kovojo ir žuvo daug kitų žymių partizaninio karo asmenybių. Ypač daug čia buvo partizanų poetų. Tai ir jau minėta Joana Railaitė-Neringa, ir Jurgis Urbonas-Lakštutis, ir ypač Diana Glemžaitė. Daugelis jų eilėraščių pateko į pačių partizanų išleistus rinkinius. Vieną Lakštučio eilėraščio fragmentą čia norėčiau pacituoti:

Iš vėl bėgs žmonės vieškeliais
Giedos vėl himnus laisvei
Tik saugok juose, viešpatie,
Tai, ką krauju mes laistėm