Kas galėtų pagalvoti, kad Viktorijos laikų dama Jane Austen (Džein Ostin) bus viena iš skaitomiausių XX a. pab. – XXI a. pr. rašytojų. Išties, kas gali būti bendro tarp šios rašytojos, gyvenusios ir kūrusios aiškių taisyklių pasaulyje ir šiuolaikinio taisyklių nevaržomo gyvenimo būdo?

Ir vis dėlto, Jane Austen romanai kaip niekada yra skaitomi ir ekranizuojami. Ypač dabar. Po 2004 m. pasirodžiusio Karen Joy Fowler romano "Jane Austen knygų klubas" Amerikoje kaip grybai po lietaus pradėjo dygti Jane Austen skaitovų klubai. Internete pilna  gerbėjų internetinių dienoraščių ("blogų"). O vien per pastaruosius keturis metus jos kūryba buvo perkelta į ekraną šešis kartus. Tris kartus kinematografininkų dėmesio susilaukė žinomiausias Jane Austen romanas "Puikybė ir prietarai", kurio siužetas tapo pagrindu dviem šiuolaikinėm interpretacijom (viena jų buvo sukurta Holivude, o kita Bolivude (taip yra vadinama Indijos kino industrija) ir vienam klasikiniam pastatymui. Pastarasis buvo nominuotas net keturiems "Oskarams" ir leido išgarsėti anksčiau tik filmus televizijai kūrusiam režisieriui Joe Wrightui bei tapti pasauline kino žvaigžde britų aktorei Keirai Knightley. Per 2007 metus spėjo pasirodyti net trys kitų Džein Osten romanų "Mansfildo parkas", "Nortangerio abatija" ir "Įtikinėjimas" televizinės versijos ("Mansfield Park", rež. Iain B. MacDonald; "Northanger Abbey", rež. Jon Jones; "Persuasion", rež. Adrian Schergold). Atėjo eilė ir kitam žinomam Jane Austen romanui "Protas ir jausmai"": šias ir kitais metais turi pasirodyti dvi kinematografinės jo interpretacijos.

Kas lemia šį susidomėjimą? Kodėl ši devynioliktojo amžiaus rašytoja tapo masinės kultūros dėmesio objektu. Kodėl ne koks Charles Dickens ar Herbert Melvil su savo "Mobiu Diku"? Tiesa, popkultūros dėmesio susilaukė ir kitos moterys rašytojos  - Virginia Woolf ir Charlotte Bronte. Tačiau jei Virginia Woolf savo asmeniu įkūnijo augantį feministinį judėjimą ir išreiškė šiuolaikines nepriklausomos moters idealą, o Charlotte Woolf imponavo dabar madingu gotikiniu kūrybos stiliumi, tai kuo gali būti įdomi Jane Austen, taip ir neištekėjusi pastoriaus iš Niuhempšyro dukra?

Atsakymą tikriausiai duoda jos kūryba. Jane Austen kūrinių herojės yra savarankiškos, protingos ir nebijančios tai parodyti moterys, kurios visada pasiekia savo tikslą - laimi savo svajonių vyrą, tokios su kuriomis šiuolaikinei merginai norisi save tapatinti. Jane Austin puikiai išmanė vyro ir moters santykių psichologiją, į kurią gilintis, kaip rodo psichologinių rašliavų gausa,  šiais laikais yra madinga. Kita vertus, kaip taikliai pastebi New York Times apžvalgininkė Caryn James, nors Viktorijos epocha, kurioje gyveno Jane Austen pasižymėjo griežtomis taisyklėmis, kurios šiuolaikiniam asmeniui būtų atrodę varžančios, gražus jos atvaizdavimas ekrane gali atrodyti pozityviai taikus ir stabilus, leidžiantis atsikvėpti nuo sudėtingo, iš po kojų slystančio atsitiktinių pažinčių, skyrybų ir šeimos terapijos pasaulio. Kitaip tariant, šis sąlyginį saugumą garantuojantis ir aiškias žaidimo taisykles turintis Jane Austen pasaulis yra daug labiau patrauklesnis negu dabartinis, aiškių kriterijų neturintis pasaulis, kurį popiežius Benediktas XVI-asis vadina išgyvento nesaugumo pasauliu.

Šį mėnesį pasaulio ekranuose pasirodė romano "Jane Austen knygų klubas" ekranizacija, kurios reklaminis klipas yra labai informatyvus. Cituoju užkadrinį tekstą: "Jane Austen knygų klubo nariai tikisi meilės, tačiau yra bejėgiai tarpusavio santykuose.<...>Kad išgyventi romaną šiuolaikiniame pasaulyje jie turi savęs paklausti, ką darytų jų vietoje Jane" Amerikoje dabar populiarūs marškinėliai su užrašu "Ką darytų Jane Austen?" ne tik liudija, kad gyventi be taisyklių žmogui neįmanoma (na, bent jau neįdomu), bet ir tai, kad taisyklių nebuvimas komplikuoja tarpusavio santykius.

Gan savotiškai tai patvirtina ir Lietuvos kino ekranuose besisukanti pseudofilosofinė pornografinė juosta "Naikinant angelus" ("Les Anges Exterminateurs", 2006, rež. Jen-Claude Brisseau). Filmas pasakoja apie kino režisierių, norintį išsiaiškinti (ir paaiškinti kitiems) seksualinio malonumo prigimtį ir iliustruojantis erotizuotai visuomenei būdingą maksimalaus seksualinio malonumo troškimą, kuris kaip bebūtų keista, vis lieka ir lieka neįgyvendintas (gal todėl, kad tobulėjimui ribų nėra?). Vienoje filmo scenoje režisierius klausia potencialios aktorės, kas lėmė "sėkmingą" orgazmą. Jį patyrusi "laimingoji" atveria paslaptį: pasirodo, filme vaizduojamo režisieriaus nusistatyta taisyklė tik stebėti, bet nedalyvauti seksualiniuose žaidimuose prieš kamerą, žadino merginų vaizduotę.  Kitaip tariant, neprieinamumas yra didesnis erotinis dirgiklis negu prieinamumas. Argumentas, kurį krikščioniškoji lyčių psichologija ir taip jau seniai žinojo: susivaldymas daug greičiau ir sėkmingiau atgaivina aistrą negu visa krūva "Viagros" tablečių. Ribų nebuvimas ir įteisinta perversija gali svaiginti galvą ir garantuoti trumpalaikį efektą, tačiau greit paaiškėja, jog toks rojaus išgyvenimas yra trumpalaikis ir reikia kreiptis pas psichoterapeutą, kad išrašytų vaistų nuo impotencijos. Ne atsitiktinai tad visuomenėje taip plinta įvairios sadomazochizmo apraiškos su lytinio partnerio rakinimu prie lovos ir kitokio turinio su(si)varžymais.

Grįžkime prie Jane Austen. Kaip ši sena pana galėjo taip gerai išmanyti vyro ir moters santykius, gyvendama rigidiškoje Viktorijos epochos ir būdama skaisti (na, bent taip jau teigia jos biografai)? Kaip žinote, lygiai toks pat argumentas yra metamas kunigams ar kitiems pašvęstojo gyvenimo asmenims, kurie laikosi celibato. Ką jūs mielieji, galite pasakyti apie vyro ir moters santykius, jei nesate tai patyrę? O jei išmanote, tai vadinasi esate tai patyrę, tik slepiate.

Tokia logika vadovaujasi Juliano Jarroldo pseudobiografinis filmas "Tampant Džeine" ("Becoming Jane", 2007), kuris bando Jane Austen informuotumą vyro ir moters santykių srityje šiuolaikiniam žiūrovui "paaiškinti" "patirtimi", įgyta nelaimingai pasibaigusio meilės romano metu, po kurio ji parašė pirmąją savo knygą "Puikybė ir prietarai". Kitaip tariant, filmas bando daryti išvadą, kad Jane Austen  kūryba yra nerealizuotų gyvenimo lūkesčių sublimacija. Kas duoda pagrindo filmo autoriams priimti tokią išvadą?

Ogi tariamai pačios Jane Austen laiškai, kurie atskleidžia, jog būdama dvidešimties ji įsimylėjo jauną airį vardu Thomas, per 1795 m. Kalėdas besilankiusį pas savo dėdę ir tetą, gyvenančius Austenų kaimynystėje. Nei Jane, nei Thomas neturėjo pinigų, o tais laikais tai buvo neįveikiama kliūtis santuokai. Thomas išvyko po Kalėdinių atostogų ir labai tikėtina, kad jie daugiau niekada nesimatė.Iš laiškų galima spręsti, kad Jane buvo labai nusivylusi, tačiau juose nėra jokios užuominos apie tai, kad būta ko nors daugiau už flirtavimą.
Režisierius Julian Jarrold mums yra pažįstamas iš filmo "Keisti batai" ("Kinky Boots"), kurį tikriausiai įkvėpė filmo "Pilnai apsinuoginus" ("The Full Monthy", 1998) sėkmė, vaizduojančio darbininkų klasės atstovų išsilaisvinimą nuo inertiškų visuomenės gyvenimo taisyklių ir prietarų ir įžengimą į naują ekscibionizmo ir narcisizmo epochą. Šį kartą iš jo kartai būdingos pasaulėžiūros pozicijų jis bando paaiškinti Jane Austen fenomeną. To rezultatas – vizualiai gražus, lyg medum teptas, tačiau siužeto požiūriu dirbtinai atrodantis pasakojimas apie dėdės prievarta į provinciją  išsiųstą emancipuotą jaunuolį, kuris susipažįsta su gražia ir protinga, tačiau nedaug meilės reikaluose išmanančia mergina, trokštančia būti rašytoja. Dirbtinumo filmui suteikia ir būdas primesti tos epochos gyventojams šiuolaikinį mentalitetą ir net juokelius. Vienoje iš pirmųjų filmo scenų Jane Austen tėvai kalbasi lovoje:

- Jai reikia vyro. Kodėl ji neteka?
- Tai todėl, kad ji dar nerado tokio pat idealaus, kaip aš.
- Gyvenu su tavimi jau trisdešimt metų ir dar nemačiau tavo idealumo.
- Tuoj pamatysi, -sako garbingas pastorius ir lenda po savo žmonos naktiniais marškiniais.

Kitoje scenoje Thomas ir Jane kalbasi apie meilės romanų kūrimą. „Turi tai patirti, kitaip negalėsi apie tai rašyti“, sako Thomas Jane ir duoda jai paskaityti tuomet nepadoriu laikytą Henry Fielding romaną "Rastinuko Tomo Jones istorija" ("The History Of Tom Jones A Foundling"). Ir tai suprantama  - seksualinės revoliucijos užaugintai „patirties“ kartai negali būti suprantamas teorinis samprotavimas apie žmonių santykius, o tokio samprotavimo pagimdytos įžvalgos negali būti teisingos. Visgi abejotina, kad tikroji Jane Austen mėnesienos akivaizdoje po aistringo bučinio būtų pasakiusi: "Ar gerai tai padariau? Aš norėjau nors kartą tai padaryti gerai", kaip tai daro ją bandanti įkūnyti aktorė. Iš tiesų toks sakinys labiau būdingas seksualinės technikos išmanymu susirūpinusiai šiuolaikinei paauglei, o ne Viktorijos epochos damai. Savo laiške seseriai Kasandrai tikroji Jane Austen prisipažįsta, kad ji su Thomas`u šoko pakankamai ilgai, kad žmonės pradėtų kalbėti. Ar iš to reikėtų daryti toli siekiančias išvadas? Nemanau. "Austen esmė yra laikyti užtrauktuką užtrauktą", sako filmo "Jane Austen knygų klubas" herojė. Ir čia visa paslaptis.

Jane Austen kūryba šiuolaikinės popkultūros orbitoje besisukantiems asmenims leidžia atrasti, kad lytiniai santykiai ir aistra yra toli gražu ne pats geriausias ir tvirčiausias vyro ir moters tarpusavio santykių pagrindas. Ne veltui sakoma, kad gera tiesa nerūdija. O pati Jane tarsi liudija, kad mūsų seneliai apie lytinius santykius žinojo daugiau, negu žinome mes.

Bernardinai.lt