Tęsdami pasakojimų ciklą apie partizanų apygardas, šiandien kalbėsime apie Didžiosios Kovos apygardos partizanus.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Viena didžiausių problemų, su kuriomis susiduriama tyrinėjant šio Lietuvos partizanų junginio veiklą - nėra išlikusio jokio Didžiosios Kovos apygardos partizanų archyvo. Net Lietuvos ypatingame archyve atskirose baudžiamosiose bylose tegalime užtikti keletą originalių partizanų įsakymų, daugiausia 5-osios LLA apylinkės vado Serbento bei Didžiosios Kovos rinktinės vado Žalio Velnio 1944-1945 m. pasirašytų įsakymų, atsišaukimų bei įspėjimų. Be to, dalis dokumentų išliko tik versti į rusų kalbą. Nors, remiantis buvusio apygardos štabo viršininko Benedikto Trakimo-Genelio prisiminimais, Didžioji Kova, kaip karinė organizacija, vos susikūrusi, dokumentavo savo veiklą įsakymais, kurie po savaitės buvo dedami į archyvus, slepiamus pas patikimus rėmėjus. Bet nėra svarbiausių šaltinių - operatyvinę okupantų tarnybų veiklą atspindinčių agentūrinių bylų. O juk žinoma, kad J.Misiūnui-Žaliam Velniui bei Didžiosios Kovos rinktinei (vėliau apygardai) jau nuo 1944 m. buvo pradėta agentūrinė-operatyvinė byla „Cerberiai". Išimtis M. Karecko-Serbento agentūrinio sekimo byla, bet ji nėra informatyvi, leidžianti tik identifikuoti „Serbento" - 5-osios LLA apylinkės vado asmenį.

Bet pačios apygardos susikūrimo istorija yra pakankamai gerai žinoma, nepaisant gana negausios istoriografijos šaltinių bazės. Štai glausta Didžiosios Kovos apygardos istorija. Faktiškai ji veikė jau nuo 1944 m. vasaros, nors oficialiai įkurta 1945 m. balandžio mėnesį Lietuvos kariuomenės viršilos Jono Misiūno-Žalio Velnio iniciatyva. Veikė Vilniaus, Kauno, Ukmergės apskrityse. Taip pat reikia pasakyti, kad Vilniaus ir Šalčininkų krašte centralizuotas partizaninis pasipriešinimas nevyko. Čia tik laikiną prieglobstį rasdavo aplinkinių apygardų partizanai. Tai lėmė vyraujanti nelietuviška vietos gyventojų sudėtis. Apygardą sudarė A ir B rinktinės. 1944–1945 m. apygardos partizanai surengė daug kovinių operacijų, sunaikino mažesnių miestelių sovietines įgulas ir administracines įstaigas. Žymesnės kautynės: 1945 m. vasario mėn. Švenčionių aps. Pabradės valsčiuje, 1945 kovo 20 d. Ukmergės aps. Veprių valsčiuje (ten žuvo 36 partizanai) ir kt. 1946 m. MGB infiltravus į apygardos vadovybę provokatorių, A rinktinė buvo beveik visai sunaikinta, B rinktinė veikė savarankiškai, 1948 m. gegužės mėn. rinktinei buvo suteiktos apygardos teisės. Apygardai vadovavo J. Misiūnas-Žalias Velnias, Mykolas Kareckas-Serbentas ir Alfonsas Morkūnas-Plienas. Leido laikraštį „Tėvynei šaukiant“. 1950 lapkričio 25 d. srities vado įsakymu Didžiosios Kovos apygarda buvo panaikinta. Vienas iškiliausių šios apygardos partizanų buvo legendinis Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, apie kurį bei jo bendražygius turime buvusios apygardos ryšininkės Onos Kundrotaitės-Trakimienės-Snieguolės pasakojimą.

„Žalias Velnias” man atrodė labai griežtas. Man atrodė, kad jo reikia bijoti, bet bijoti aš jo nebijojau. Net pati nežinau kodėl. Gal todėl, kad pažinojau tikrai daug partizanų, daug bendravau ir gerai sugyvenau su jų vadais. Būdavo, kad ir pasibardavome, visko buvo. Kaip ir jaunimas – visi gi buvome labai jauni. O „Žalias Velnias” buvo vyresnis.

Kaip J. Misiūną-Žalią Velnią vertino partizanai?

Partizanai jį labai vertino. Mano vyras – DKA štabo viršininkas Benediktas Trakimas-Genelis – jį ypač vertino. Ypač  kaip karį. Galėjo galvą už jį dėti. „Žalias Velnias” buvo vienintelis vadas, sugebėdavęs itin greitai vėl surinkti išblaškytą partizanų būrį.

Kartą „Žalias Velnias” ėmėsi mane palydėti per mišką, tai buvo šiek tiek baisoka. Jis buvo vyresnis, griežtas, o aš visiška mergaičiukė. Jaučiausi nejaukiai. Šiaip tai gi visi partizanai man buvo kaip broliai – galėjau ir miegoti po viena antklode. O štai „Žalio Velnio” prisibijojau.


DKA štabo viršininkas B. Trakimas-Genelis (kairėje)

Ar teko jums susitikti ar pažinti pirmąjį Didžiosios Kovos apygardos vadą Karecką-Serbentą?

Gal ir teko jį matyti tarp partizanų , tačiau asmeniškai jo nepažinojau. Partizanai kalbėjo, kad Kareckai buvo tikrai narsūs vyrai, deja man jų susitikti neteko. Juk pirmaisiais pasipriešinimo metais buvo tiek daug partizanų, kad negalėjai visų pažinti. Žinoti juos tai žinojau, bet nesinorėjo turėti ryšių – kuo mažiau žinai, tuo geriau. Buvo baimė ir kad tave gali išduoti, o ir už save negali būti garantuotas. Kai mane areštavo aš meldžiau Dievo, kad tik nieko neišduočiau, kad viską pamirščiau. Labiausiai bijojau ką nors išduoti. O išduoti galėjau daug ką. Ypač stengiausi apsaugoti Benedikto Trakimo-Genelio šeimą. Bet pasirodo, kad jau tada Markulis (į partizanų gretas infiltruotas MGB provokatorius Jonas Markulis-Erelis aut.) žinojo dar daugiau nei aš. O aš nežinojau, kad jie žino. Dėl to daug prisikentėjau ir Kaišiadoryse, ir Žasliuose. Kiek vėliau, kai mane pervežė į Vilnių ir ėmėsi mane tardyti pats Bartašiūnas, tik tada supratau, kad Markulis yra išdavikas. Visaip stengiausi, kad tą žinią perduočiau į laisvę. Perduodama siuntinį mama į duonos džiūvėsėlį buvo įdėjusi cheminio pieštuko galiuką. Bevalgydama jį radau. Laiškelius rašydavau ant maisto maišelių, kuriuos man perduodavo mama, vidaus. Tačiau, greičiausiai, prieš grąžindami maišelius mamai, čekistai tuos mano laiškelius juose aptikdavo. Svarbiausia tai, kad čekistai neišsiduodavo radę mano žinias, bet laukdavo kitų. O aš vis rašydavau, kad visiems perduotų, kad Markulis yra išdavikas.

Kaip aš tai supratau ?  Kaip minėjau, tai supratau per tardymą. Mano slapyvardį labai nedaug kas žinojo. Jis niekieno nebuvo išduotas  Mano slapyvardžio nežinojo net per tardymus Kaišiadoryse ir Žasliuose. O Vilniuje jau žinojo. Bartašiūnas mane iš karto pavadino „Snieguole” - „Na, “Snieguole”, tu kritai ir nukritai, o „Ožka” (DKA ryšininkės Trakimaitės slapyvardis aut.)kaip šoko, taip nušoko”.  Prašau, reiškia jis jau žinojo ir kad „Ožka” pabėgo iš traukinio,  ir mano slapyvardį. Be Markulio išdavysčių čia neapsieita.

Bandžiau šią žinią į laisvę perduoti dar vienu būdu. Nulupau nuo dantų miltelių dėžutės etiketę, ant kitos jos pusės cheminiu pieštuku parašiau, kad būtų saugomasi Markulio. Tada praardžiau odos apsiuvą aplink veltinių kulną, įkišau ten tą raštelį, o veltinius perdaviau mamai. Deja, ir tas raštelis partizanų nepasiekė. O aš taip tikėjausi. Maniau, kad jei saugumiečiams taip krečiant Dievas padėjo man perduoti cheminį pieštuką, tai ir juo rašytas perspėjimas turi pasiekti partizanus. Deja…”

Girdėjome ryšininkės Onos Kundrotaitės-Trakimienės-Snieguolės pasakojimą. Norėčiau dar grįžti prie šaltinių, iš kurių galima susidaryti objektyvų vaizdą apie Didžiosios Kovos apygardą. Kaip žinia, sovietiniais laikais buvo parengta nemažai propagandinio pobūdžio brošiūrų, kuriose istorikai aptinka ir nemažai objektyvių žinių. Kodėl tokia brošiūra nebuvo parengta apie Didžiosios kovos apygardos partizanus arba apie „Žaliąjį Velnią“?

Kadangi 1946-1947 m. Didžiosios Kovos apygardą sunaikino provokacinis J.Markulio centras, taip tariamas „apygardos vadas" kapitonas Griežtas ir MGB smogikai, sovietmečiu ir nebuvo parengta jokio specialaus leidinio nei apie „Žalią Velnią“, nei apie kitus apygardos partizanus. Nors iš H. Vaigausko redaguoto KGB vadovėlio matyti, kad operacijos prieš Kaišiadorių apylinkės partizanus buvo laikomos pavyzdinėmis ir pamokomomis. Net periodikoje nuo 1957 m. paskelbtuose per 70 straipsnių buvo rašyta daugiausia apie stribus bei įvairius sovietinius aktyvistus. Žodžiu, nenorėta demaskuoti savo agentūros.

Didžiosios kovos apygardai vadovavo iš viso trys vadai, tačiau jų vadovavimo laikotarpiai gana keistai tarpusavyje persipina. Iš kur tokia painiava?

B rinktinės vadas A. Morkūnas-Plienas (viduryje)

Iš tikrųjų, apygardos vadovybės kaitos problema nėra daug tyrinėta. Pirmiausia tai reikia pasakyti apie 5-osios LLA apylinkės vadą Mykolą Karecką (arba Keistenį, kaip minima kituose šaltiniuose)-Serbentą.  M. Keistenis buvo atsiųstas iš Vilniaus LLA apygardinio štabo ne anksčiau kaip 1944 m. pabaigoje, o 1945 m. sausio-vasario mėn. pasirodė dokumentai, pasirašyti majoro Serbento. Majorą Serbentą dalis partizanų laikė centrinio štabo atstovu, kiti - kautynių vadu, dokumentai rodė, kad jis - apylinkės vadas. Spėtina, kad M. Keistenis perėmė iš pradžių kitam asmeniui numatytas pareigas bei „majoro" laipsnį. Šito nepaaiškina ir M. Keistenio artimųjų prisiminimai, o tik patvirtina, kas yra žinoma iš jo sekimo bylos. Taip kad apygardos veikloje nežinomųjų dar pakanka.

Ko gero, antrojo apygardos vado problemą labai komplikuoja ir MGB infiltruotų agentų veikla?

Žinoma, provokatoriaus kapitono „Griežto“ negalima laikyti partizanų vadu, nes jis nė minutės realiai nevadovavo apygardai, o ją naikino. 1946 m. rugpjūčio mėn. buvo suimtas J. Misiūnas ir neaišku, ar B rinktinės vado A. Morkūno-Plieno 1946 m. vasaros susirašinėjimas su „Žaliu Velniu“ jau buvo perimtas MGB. Žinoma, kad 1946 m. gruodžio mėn. B rinktinė nutraukė ryšius su MGB kontroliuojama vadovybe ir nuo šiol juridiškai ji tapo apygardos teisine bei praktine tęsėja, kas 1948 m. oficialiai patvirtinama Vyriausiosios Pasipriešinimo vadovybės.

Šioje vietoje norėčiau pasiremti istoriko Kęstučio Kasparo mintimis. Jeigu A rinktinė ir Didžiosios Kovos apygarda nuo 1946 m. vasaros buvo valdoma ir veikiama MGB agento, vadinasi, tolesni apygardos partizanų veiksmai įgavo ypatingą pobūdį. Pirmiausia kyla atsakomybės už savo veiksmus problema. Aišku, galima viską supaprastinti ir teigti, kad MGB siekė apriboti aktyvią veiklą, aprūpinti juos dokumentais ir suimti, t.y. įvertinti kaip okupantų „humanizmą" tiek partizanams, tiek vietos gyventojams. Bet tai tik viena problemos pusė. Visose partizanų apygardose už visus partizanų veiksmus juridiškai atsakė vadai, o už Karo lauko teismo sprendimus rinktinių, apygardų bei Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovybė. Pastarieji sprendimai visuomet buvo paremti tam tikra žvalgybine informacija. Jeigu iki 1945 m. vasaros už partizanų veiksmų teisėtumą atsakė J. Misiūnas-Žalias Velnias, tai kas vėliau už partizanų veiksmus ėmėsi atsakomybės? Gal MGB?

MGB-KGB, jei nori, Komunistų partija ir apskritai visa Sovietų Sąjunga atsakinga už daugelį dalykų, nekalbant jau apie pokario tragedijas, tik dabartiniai juridiniai šių organizacijų teisių perėmėjai to nenori pripažinti ir niekada nepripažins. Kalbant Didžiosios kovos apygardos kontekste ir apskritai viso partizaninio karo kontekste, partizanų vadovybės juridinė atsakomybė iki šiol neišspręsta jokių teisininkų ar istorikų. Iš esmės sutariama tik dėl vieno – tauta turėjo teisę priešintis okupacijai visomis priemonėmis. Ji ir priešinosi, o juridinė atsakomybė čia jau kito – platesnio pokalbio tema.

Tuomet grįžkime prie Didžiosios Kovos apygardos reikalų. Kas buvo paskutinieji jo partizanai?

Nėra lengva atsakyti į šį klausimą. Analizuodami partizanų sąrašus istorikai pastebi, kad tarkime Kaišiadorių apylinkėje pagrindinė kova vyko 1944-1946 m., o paskutiniai partizanai išsilaikė iki 1948 m. daugiausia pakraščiuose: Pakaunėje, Kruonio apylinkėse, Užuneryje, t.y. tose vietovėse, kurios nuo pat apygardos susikūrimo buvo daugiau savarankiškos ar ribojosi su B rinktine. Taigi egzistuoja paskutiniojo partizano bei Laisvės Kovos pabaigos apygardoje problema.

Šiame laidų cikle mes tradiciškai papasakojame apie iškiliausias apygardos asmenybes. Ką mes šiandien žinome apie legendinį „Žalią Velnią“?

Jonas Misiūnas-Žalias Velnias 1910 – 1947

Jonas Misiūnas-Žalias Velnias gimė 1911 m. Valmonių k., Panevėžio aps. Iki kariuomenės dirbo tėvo ūkyje. 1931 m. išėjo į kariuomenę. Baigęs privalomąją karinę tarnybą, pasiliko liktiniu. Jam buvo suteiktas viršilos laipsnis. Tarnavo Vievyje ir Kaišiadoryse. Vokiečių okupacijos metais buvo geležinkelio apsaugos policininkas Kaišiadoryse. 1944 m. vasario 5 d. įstojo į Vietinę rinktinę ir tarnavo joje iki išformavimo. Sovietams okupavus Lietuvą, 1944 m. liepos mėn. kartu su šeima apsigyveno Janionių k., Musninkų vlsč., Ukmergės apskr. Suorganizavo partizanų būrį; jame liepos pabaigoje jau buvo apie 200 kovotojų, veikė Ukmergės ir Trakų apskrityse. Rugsėjo mėn. savo partizanų būrį pavadino Didžiosios Kovos rinktine.

Yra žinoma, kad J. Misiūnas su savo būriu nuolat keliavo iš valsčiaus į valsčių, klaidino priešą ir priimdamas naujus kovotojus. Nevengė susidūrimų su priešu, naikino sovietų valdžios įstaigas ir aktyvistus. 1945 m. sausio 15 d. susitikęs su LLA Vilniaus apyg. štabo atstovu Mykolu Karecku-Serbentu, Didžiosios kovos apygardos partizanų junginį perorganizavo į 5-ąjį LLA rajoną. Nuo 1945 m. vasario 15 d. jam vadovavo M. Kareckas. J. Misiūnas tapo vado pavaduotoju, štabo ir štabo operatyvinio skyriaus viršininku. Štabas buvo Čiobiškio vaikų prieglaudoje Musninkų vlsč. 1945 m. vasario mėn. 5-asis LLA rajonas buvo pavadintas 5-ąja LLA apygarda. Jos vadu, 1945 m. balandžio 14 d. žuvus M. Kareckui-Serbentui, tapo J. Misiūnas. 1945 m. gruodžio 1 d. 5-oji LLA apygarda pavadinta Didžiosios Kovos apygarda, įsteigtos dvi rinktinės: „A“ - Trakų aps. ir „B“- Ukmergės aps. J. Misiūnas buvo sumanus, reiklus sau ir bendražygiams, nesutrikdavo sudėtingiausiose situacijose. Fiziškai labai stiprus, apie 2 metrų ūgio vyras. Rūpinosi savo  kovotojų ir gyventojų švietimu. 1944-1946 m. apygarda leido laikraštėlius „Tikruoju keliu“, „Žalia giria“ ir „Nepriklausoma Lietuva“. Tačiau, kaip ir daugelio partizaninio karo vadų, „Žaliojo Velnio“ likimą nulėmė išdavystės bei čekistų provokacijos.

B rinktinės partizanai J. Žygelis-Ilgūnas (dešinėje) ir S. Sabaliauskas-Šarkis su ryšininkėmis

1946 m. pavasarį per ryšininkę A. Rumševičiūtę, pasinaudodamas senais tarnybos Lietuvos kariuomenėje pažįstamais, su J. Misiūnu, kaip partizanų Vilniaus centrinio štabo atstovas, užmezgė ryšį Juozas Markulis. J. Misiūnas, norėdamas, kad Didžiosios Kovos apygardos vadas būtų karininkas, paprašė J. Markulį  rekomenduoti patikimą žmogų. J. Markulis pasiūlė Viktorą Pečiūrą-Griežtą (nuo 1942 m. - NKGB agentą Gediminą). 1946 m. liepos 24 d. J. Misiūnas perdavė apygardos vadovavimą kpt. „Griežtui“, o pats liko jo pavaduotoju. Kpt. „Griežtas“ apygardai vadovavo iš Vilniaus. 1946 m. rugpjūčio 14 d. „Griežto“ primygtinai pakviestas, J. Misiūnas atvyko į Markulio organizuotą partizanų apygardų atstovų pasitarimą Vilniuje. Buvo suimtas. 1947 m. kovo 11 d. ir nužudytas Maskvoje. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona Ona 1945 m. suimta su septynmečiais dvynukais, kalėjime pagimdė dukrą. 1946 m. vasario mėn. buvo išleista iš kalėjimo, turėjo perduoti enkavėdistų laišką vyrui. Nuvykusi pas partizanus, žuvo mūšyje Pigonių k., Musninkų vlsč. Visi trys vaikai buvo išvežti į vaikų namus Kaliningrado srityje.

Belieka pridurti, kad J. Misiūnui 1997 m. gruodžio 22 pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis.