Woody Alleno nuomone, Ingmaras Bergmanas yra visų laikų geriausias menininkas. Šiame tekste amerikiečių režisierius atskleidžia, apie ką jis telefonu kalbėjosi su savo kolega švedu ir kodėl jis niekada jo taip ir neaplankė – tiesiog baiminosi kartu pietauti.

Apie Bergmano mirtį sužinojau būdamas Oviedo, gražiame Šiaurės Ispanijos miestelyje, kur šiuo metu vyksta filmavimo darbai. Bendras mūsų draugas apie tai man pranešė telefonu. Bergmanas kažkada man pasakojo, jog niekada nenorėtų mirti saulėtą dieną, bet kadangi tuo metu nebuvau šalia jo, galiu tik tikėtis, kad dangus buvo apniukęs. Toks oras patinka daugumai režisierių.

Žmonėms, kurie susikūrę romantišką menininko įvaizdį ir jo kūrinius laiko šventais, aš jau anksčiau paaiškinau: menas nė vieno neišgelbsti nuo mirties. Kad ir kokius didingus kūrinius sukurtum (o Bergmanas mums padovanojo dėmesio vertą šedevrų kolekciją) – jie neapsaugos nuo lemtingo beldimo į duris, kurį išgirsta riteris ir jo bendražygiai filmo „Septintasis antspaudas“ pabaigoje. Netgi Bergmanas, didysis mirties dainius kino mene, negalėjo tą lemtingą liepos dieną vėlesniam laikui atidėti neišvengiamo pralaimėjimo: didžiausias mano laikų režisierius mus paliko.

Anksčiau aš manydavau, jog menas - tai kaip katalikybė intelektualui, t.y. noras tikėti pomirtiniu gyvenimu. Geriau tęsti gyvenimą savo bute, nei žmonių širdyse, mėgdavau sakyti. Bergmano filmai gyvens dar ilgai: muziejuose, bus rodomi per televiziją ar parduodami DVD formatu. Kiek jį pažįstu, tai nelabai jį paguostų. Esu tikras, kad jis kiekvieną savo filmą mieliau iškeistų į dar vienerius metus gyvenimo. Jis mielai atšvęstų dar 60 gimtadienių ir toliau galėtų kurti filmus. Įspūdingas menininko produktyvumas. Aš net neabejoju, kad papildomai jam duotą laiką jis būtų panaudojęs tam, kas jam buvo mieliausia – filmų kūrimui.

Jam buvo svarbus pats darbo procesas, o reakcija į jo filmus jį mažai tedomino. Teigiami atsiliepimai jį džiugino, bet, kaip jis pats man kažkada pasakojo, „jei žmonėms kuris nors mano filmas nepatinka, tada pasiginčiju.. .maždaug 30 sekundžių“. Jis nesidomėjo flmų nešamu pelnu, o jei prodiuseriai ar filmų nuomos kompanijos jam telefonu perduodavo rezultatus po kurio nors filmo premjeros, jam tai pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Jis sakydavo: „po dviejų dienų jų beprotiškai optimistinės prognozės pasirodys nepagrįstos“. Jį džiugino kritikų pripažinimas, tačiau galėjo gyventi ir be to ir, nors norėjo, kad publika mėgtų jo filmus, pastarąjai jie ne visada buvo lengvai įkandami.

Bet kuriuo atveju buvo verta kurti mąstyti priverčiančius filmus. Jei, pavyzdžiui, iš pat pradžių žinotume, kad abi moterys filme „Tyla“ yra tik dvi skirtingos tos pačios moters pusės, mums kaip stebuklas atsivertų pats, šiaip jau mįslingas, filmas. Jei prieš žiūrėdami filmus „Septintasis antspaudas“ ar „Iliuzionistas“ būtume susipažinę su danų filosofija, tai būtų tik privalumas, tačiau Bergmano talentas tuo ir buvo nuostabus, kad jis sugebėdavo prikaustyti, užburti žiūrovus net ir sunkiausio turinio filmais. Po keleto jo filmų girdėjau žiūrovus sakant: „Nedaug ką supratau, bet visą filmą sėdejau kaip užburtas“.

Bergmanas mylėjo teatrą (jis buvo ir didis teatro režisierius), tačiau jo filmams didelę įtaką darė ne tik teatras, bet ir dailė, muzika, literatūra bei filosofija. Savo kūriniuose jis gvildena giliausius žmogiškosios egzistencijos klausimus. Mirtingumas, menas, religinės abejonės agonija, nevykusi santuoka, bendravimo problemos.

Jis pats buvo nuoširdus žmogus, pasižymintis geru humoro jausmu, žavus, nuolat abejojantis savo neaprėpiamu talentu ir besižavintis moterimis. Kas jį sutikdavo, nesijausdavo tarsi įžengęs į pagarbią baimę sukeliančio, bauginančio, svajingo genijau tvirtovę, kuris švedišku akcentu reiškia sudėtingas mintis apie siaubingą žmogaus lemtį šiame nykiame pasaulyje. Greičiau būdavo taip: „Woody, aš turiu tą kvailą svajonę, kur pasirodau filmavimo aikštelėje, kad galėčiau pradėti filmuoti, bet nežinau, kur pastayti kamerą, nors žinau, jog esu asas ir daugelį metų kuriu filmus“. Arba: „Ar manai, kad būtų įdomu sukurti filmą, kur kamera nė centimetro nepajuda iš vietos, o tik aktoriai pasirodo ekrane ir vėl dingsta? Ar būčiau išjuoktas?“

Ką galma pasakyti genijui telefonu? Nesu tikras, bet jam tikrai turėjo išsprūsti kažkas ypatingo. Žodynas, kuriuo jis išmatuodavo savo aktorių vidinį pasaulį, visiems, kurie filmų kūrimo amato mokosi tradiciniu būdu, būtų pasirodęs absurdiškas. Aukštesniojoje kinematografijos mokykloje (Niujorko universitetas mane gan greitai išmetė, kai aš ten studijavau penktajame dešimtmetyje) buvo judėjimas. Buvo mokoma, kad jei juda vaizdas, turi judėti ir kamera. Ir mokytojai buvo teisūs. O Bergmanas priešingai, nukreipdavo kamerą į Liv Ullman ar Bibi Andersson veidą ir palikdavo ją taip stovėti, laikas eidavo, kol galiausiai nutikdavo kas nors ypatinga, stebuklinga ir nepakartojama: visi pasinerdavo į šią figūrą, apie nuobodulį net kalbos nebūdavo.

Nepaisant visų kaprizų ir religinių bei filosofinių obsesijų, Bergmanas buvo tikras pasakotojas, o pats jausdavo didžiausią malonumą dramatizuodamas Nietsche's ar Kiekegaardo mintis ir idėjas. Aš su juo ilgai kalbėdavau telefonu, o tuo metu jis būdavo savo saloje. Niekuomet nepriėmiau kvietimų jį aplankyti, nes nemėgstu skristi lėktuvu, be to, manęs nežavi mintis mažu automobiliu keliauti į nuošalų žemės lopinėlį, esantį netoli Rusijos sienos vien pietums, kuriuos, kaip mano fantazija leidžia manyti, sudarytų tik indelis jogurto. Mes visada diskutuodavome ape filmus ir, žinoma, aš visada suteikdavau žodį Bergmanui, nes man būdavo ypač didelė garbė išgirsti jo mintis ir idėjas. Jis kasdien žiūrėdavo filmus, be perstojo, begarsius filmus, garsinius filmus, viską iš eilės. Prieš miegą jis žiūrėdavo filmus, kurie neverčia daug mąstyti ir kurie numalšindavo jo baimę, kartais netgi filmus apie Džeimsą Bondą.

Kaip ir visi didieji stikistai: Fellinis, Antonionis ar Buňuelis, Bergmanas turėjo kritikų. Tačiau nepaisant atsitiktinių nesusipratimų, šie menininkai giliai sujaudino milijonus žmonių visame pasaulyje. Ir tiems, kurie daugiausiai išmano apie kinematografijos meną, t.y. tiems, kurie tiesiogiai dalyvauja kuriant filmus – režisieriams, scenaristams, aktoriams, operatoriams, montuotojams – Bergmanas yra pats geriausias.

Kadangi aš visą laiką su tokiu užsidegimu apie jį kalbėdavau, po jo mirties daugybė laikraščių ir žurnalų norėjo mano komentarų ir interviu. Tarsi aš, be to, kad dar kartą atkreipčiau dėmesį į didį Bergmano talentą, prie liūdnos žinios galėčiau pridurti ką nors prasminga. Visi norėjo sužinoti, kokia buvo jo įtaka man. Jis man išvis negalėjo daryti įtakos. Jis buvo genijus, priešingai nei aš, o genijaus negalima atkartoti, jo stebuklas neperteikiamas.

Kai Bergmanas tapo žinomas Niujorko kinų teatruose, aš buvau tik jaunuolis, rašantis scenarijus komedijoms ir naktiniame klube dirbantis komiku. Visgi kažką aš iš jo perėmiau, tai kas neturi nieko bendra su genijumi ar talentu, kažką, kas išmokstama ir gali būti tobulinama. Aš kalbu apie tai, kas vadinama darbo etika, o iš tikrųjų tai yra disciplina.

Bergmanas mane išmokė nesiliauti kurti tai, ką tuo momentu gali sukurti geriausia, ignoruoti hitų ir komercinio šlamšto pasaulį ir niekuomet nepasiduoti bandymui vaidinti didį režisierių, o tiesiog kurti filmą ir jį kuriant jau galvoti apie kitą filmą. Bergmanas iš viso sukūrė apie 60 filmų, aš iki šiol esu sukūręs tik 38. Jei aš  negaliu prilygti jam kokybe, galbūt bent jau pasivysiu kiekybe.

Iš www.zeit.de vertė  Milda Urbutytė

Bernardinai.lt