Jau dvejus metus aktorius Sigutis Jačėnas užsiima šiuolaikine knygnešyste – leidžia unikalią kompaktinių plokštelių kolekciją „Lietuvių aktorių balsai“, kurioje skamba mūsų aktorių įrašytos dainos, perskaityti poezijos posmai ar net prozos kūriniai. Šia proga ir kalbamės su aktoriumi, VšĮ „Vieno aktoriaus teatras“ vadovu S. Jačėnu apie kompaktinių plokštelių kolekciją, įvairius jo projektus, sumanymus, vargus ir džiaugsmus ar tiesiog patį gyvenimą, kad ir koks jis...

Lygiai prieš dvejus metus pasirodė pirmoji kompaktinė plokštelė iš unikalios CD kolekcijos „Lietuvių aktorių balsai“. Papasakokite, kokie buvo Jums šie metai?

Tiesą sakant, iš vargo ši kolekcija, iš vargo... Ir žūtbūtinio noro nepasiduoti.

O metai buvo įvairūs. Viena vertus, buvo daug nežinios, blaškymosi, netikrumo dėl rytojaus, daug nusivylimo... Draugų ir artimųjų netekčių. Kita vertus – nuolat judėjau. Kelionės Vilnius – Kaunas, vėliau Kaunas – Vilnius ir Kaunas – Klaipėda... Ir dabar dažnai keliauju, tik pradinė stotelė kita – antrus metus su žmona gyvename uostamiestyje.

Kuo toliau, tuo labiau vengiu viešumos, tuščio išorinio šurmulio, blizgesio, masinių šou... Taip pat stengiuosi kuo dažniau apie save nutylėti, neminėti, kad tik visuomenės dalies nesuerzintų pats faktas, jog tai darau aš... Trumpiau tariant, kad jie gilintųsi į darbų esmę, o ne į personalijas ar netolimą jų praeitį. Nevadinu jos paklydimu, bet galėjo ir turėjo viskas būti labiau pamatuota. Gyveni ir mokaisi... Beje, mokaisi tinka čia ir tiesiogine prasme. Šiuo metu šeimoje visi trys esame studentai.

Manęs dažnai klausia: „Tai ką tu veiki, koks tavo darbas, iš ko gyveni?” Trumpai atsakyti, deja, negaliu. Kūriau ir tebekuriu įvairius projektus – laidas radijuje, televizijoje, festivalius. Tiesa, su kiekviena diena vis labiau suvokiu, kad dauguma jų jau taip ir liks tik projektais. Nuolat kreipdavausi ir tebesikreipiu į fondus, ministerijas, žinybas, redakcijas, organizacijas, verslininkus... dėl paramos projektų įgyvendinimui. Liūdniausia, kad dažnai nesulaukiu jokio, net ir neigiamo, bet atsakymo. Turbūt tai labai šiuolaikiška – ignoruoti, neatsakyti... Esu senamadiškas, gimęs gal kiek per vėlai, todėl šito nesuprantu ir jau nebesuprasiu. Beje, „džiovindamas” smegenis prie klišinių, bedvasių paraiškų paklausimų formuluočių, niekaip negaliu atsistebėti: kodėl jose tiek nekonkretumo ir tarsi užprogramuotos tendencijos tuščiažodžiauti? Ar tikrai to reikia įvairiausių konkursų iniciatoriams? Kiekvieną kartą galvoju, kad sugalvojo tuos klausimus tie, kurie niekada nerašė ir nerašys į juos atsakymų. Gal taip yra dar ir todėl, kad būtų lengviau ne padėti, bet atsakyti besikreipiančiajam ir taip, deja, sužlugdyti jį... Tenka apgailestauti, kad kultūros projektų sumanytojai, autoriai verčiami tenkinti institucijų reikmes, o ne atvirkščiai. Apie tai kalbu, nes išlikimas daugiausia priklauso nuo to, ar pavyks, ar ne įtikinti mistinius ekspertus, kad sumanymas yra prasmingas... Jūs klausiate apie kolekciją. Jos tikslas – įamžinti aktorių skaitovų ir dainuojančių aktorių balsus, išsaugoti dalį mūsų verbalinės kultūros, o situacija verčia žemintis ir „maivytis” prieš valdininkus, tarsi prašant išmaldos sau... Situacija tragiška. Dažnai pagalvoju - viskas. Taškas. Einu dirbti į paštą. Laiškanešiu. Vis matau ant durų skelbimą, kad „skubiai reikalingas”... Kiekvienam gi labiausiai norisi būti reikalingam.

Dar  tebevaidinu keliuose senesniuose Keistuolių teatro spektakliuose. Su aktoriaus Petro Venslovo vadovaujamais „Teatro projektais” parengėme Thomo Bernhardo „Teatralo” savąją – atviros repeticijos – versiją. Klaipėdos muzikiniame teatre turėjau džiaugsmą režisuoti P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas”. Jau antrą vasarą Palangos kultūros centro „Ramybė” šeimininkų paramos ir atlikėjų – aktorių, skaitovų, muzikantų – pasišventimo sąskaita organizavau literatūros ir muzikos „Naktigones”. Baigiame trečius metus vykdytą TV projektą, laidos apie džiazo muziką „Tas džiazuojantis pasaulis” rengimą. Pradėjome jį kurti drauge su šviesaus atminimo Vladu Zalatoriumi. Vėliau tęsėme su žmona, o pastaruoju metu dėl pasikeitusių gyvenimo aplinkybių didžiausias krūvis tekdavo dukrai Julijai. Situacija kurioziška, bet atrodo, jog reikalingiausia ši laida buvo mums patiems, dar mūsų operatoriams, montuotojams, kitiems bendradarbiams ir SRTR fondui, kuris iš dalies finansavo jos rengimą. Didieji Jazz festivaliai, mielai suteikdami galimybę juos filmuoti ir taip dar labiau juos populiarinti, deja, taip niekaip ir nesureagavo į daugkartinius pasiūlymus bent kiek prisidėti, kad bene vienintelė autorinė TV laida apie džiazą gyvuotų. Gal ir vėl personalijų klausimas? Nežinau... O gal tiesiog trumparegiško provincialumo požymiai?

Šiuo metu intensyviai ieškau aikštelių įgyvendinti „Vieno aktoriaus teatro” projektą – spektaklį pagal tris vienaveiksmes vokiečių dramaturgo Franco Ksavero Krioco pjeses. Jose kalbama ir tylima (Krioco pjesėse itin daug iškalbingos tylos, tylėjimo) apie mažų žmonių gyvenimų didelius džiaugsmus, iliuzijas, svajones ir... siaubingą „vartotojiškos visuomenės” rykštę – vienišumo bei susvetimėjimo tragizmą. Artimiausiu metu ketiname pradėti repeticijas su aktore Rūta Papartyte. Gal pavyks sutarti ir prisidės prie mūsų dar kelios aktorės iš įvairių Lietuvos teatrų, ir gal tada šis „Vieno aktoriaus teatro” spektaklis bus vaidinamas keliose vietose tuo pat metu, gal... Tai, beje, bus ir mano magistrinis darbas. Kuriozas, tačiau vienas valstybinio teatro direktorius atvirai pasakė, kad gal ir priimtų, jeigu ateičiau su rėmėjų pinigais... Ir vėl pinigai! Žodžiu, trūkt už vadžių ... O žmogaus, jo minčių nebereikia? Kur dėtis? Lipt per galvas? Neee...Tiesa, o gal tikrai mūsų pragaištingai per daug prisidaugino? Betgi viskas Dievo valioje...

Todėl taip jau susiklostė, kad šiuo metu didžiausią dėmesį skiriu Kolekcijos leidybai. Per tuos metus turėjau daug naujų, netikėtų pažinčių, įdomaus, tikro, nuoširdaus bendravimo. Deja, šventės „eina” lygia greta su netektimis. Gal tai ir yra didžioji gyvenimo paslaptis, banalybė ir begalybė... Kiekvienas bendras darbas su aktoriais, leidžiant jų CD, palieka neišdildomų prisiminimų. Tai juk žinomiausi mūsų interpretatoriai, kurių scena – visa Lietuva. Lakoniškai ir labai prasmingai prieš porą metų rekomendacijoje prof. Marija Aušrinė Pavilionienė suformulavo: „Žmogaus fizinis gyvenimas trumpas, tačiau individuali kūrybinė raiška, įamžinta įrašuose, yra gyvoji atmintis ir istorinis dokumentas, su kuriuo galėtų susipažinti Lietuvos ateities kartos”.

Tokios serijos leidimas – tai lyg moderni knygnešystė, kuri turbūt iš anksto pasmerkta būti nepelninga, bet labai vertinga švietimo požiūriu. Kaip Jums apskritai kilo mintis užsiimti tokiu projektu?

Prasmingai skamba – knygnešystė. Tiesą sakant, nuolat mąstau apie tai, nešdamas ar siųsdamas naujus CD tiems, kurie pagal savo galimybes neatsisako ir geranoriškai sutinka bendradarbiauti, informuoti apie šią iniciatyvą.

Daugelis sumanymų, kurie iš pradžių atrodo nerealūs, gimsta staiga. O tada pradedu ieškoti kelių, būdų ir priemonių jiems įgyvendinti.

Mintį leisti Kolekciją padiktavo pats gyvenimas. Jau buvau išleidęs kelis pavienius albumus – pasakas vaikams, džiazo muzikos. Kai amžiną atilsį aktorius ir režisierius Saulius Mykolaitis prasitarė, kad įrašinėja savo autorines dainas, bet neranda albumo leidėjo, tada ir nusprendžiau pagelbėti per VšĮ „Vieno aktoriaus teatras”. O vėliau pagalvojau, kad vienas albumas pasimes, prapuls kitų albumų lavinoje. Juo labiau kad yra puikių lietuvių aktorių, kurie muzikuoja, skaito poeziją – taip natūraliai gimė kolekcija.

Ar klausytojai jau atrado šią kolekciją? Kiek pamenu, bent jau pirmoji plokštelė – tai yra Sauliaus Mykolaičio albumas „Nieko nepasakyta“ buvo tikras atradimas dainuojamosios poezijos mėgėjams. 

Ir atrado, ir ne. Pirmojo CD tiražas kuklus - 1500 egzempliorių. Kitų dar mažesni, vos tūkstantis ar penki šimtai. Tokia realybė. Ir didžiąją jų dalį tiesiog išdalijame sklaidos tikslais rėmėjams, informaciniams partneriams, draugams. Tai yra ir atsakymas į jūsų ankstesnį klausimą apie pelningumą. Jis būtų visai minusinis, jeigu ne rėmėjų indėlis. Laimė, kad ir gamintojai atsižvelgia į tai, jog leidžiu išskirtinai kultūrinius projektus, kurių tiražai itin maži, todėl dėkingas, kad pagal savo galimybes jie pakoreguoja gamybos kainas.

Yra ir kitų teigiamų tendencijų. Šiuo metu kaip tik rengiame albumų „Nieko nepasakyta” ir „Poeta” minimaliausius, bet papildomų tiražų leidimus. Jų tiesiog jau nebeliko. Turiu vilties, kad po truputį į Kolekciją atsigręš ir išeivijos Lietuva.

Ši serija unikali ne tik tuo, kad kiekviena plokštelė – vis naujas aktorius, bet ir savo formatu – čia ir dainuojamoji poezija, ir vieno ar įvairių poetų kūryba, net vienas įgarsintas kūrinys keliose plokštelėse. Turbūt kiekvienas išleistas albumas jau turi ir savo unikalią istoriją?

Taip. Toks ir buvo pirminis sumanymas – skaitančių ir dainuojančių aktorių balsai.

Šviesaus atminimo aktorius Laimonas Noreika ir gyvas jau buvo legenda. Jis nenuilsdamas keliavo po Lietuvą, žadindamas lietuvybės jausmus poetiniu žodžiu. Filosofas Arvydas Juozaitis prasmingai CD „Poeta” įžanginiame žodyje įvardijo – „lietuviško žodžio Vaidila”.

Rengiau albumą Maestro 80-mečiui, vėliau su Joniškio bibliotekos ir kultūros centru drauge organizavome (kaip parodė laikas – paskutinę) kelionę į tėviškę, kur vyko albumo pristatymas... Kaip džiaugėsi, sulaukęs albumo „Poeta”, gavęs nuo dukrų dovanų CD grotuvą, o šių metų kovą – Maironio lyrikos rinktinę, kurioje skambėjo Jo paties balsas, skaitantis Maironį prieš 40 metų ir dabar...

Dar gegužę klausėme ir planavome, kad rudeniop būtinai reikėtų išleisti, kaip Maestro sakydavo, ir „tuos stebuklus – XIX amžiaus autorių iki graudulio jautrią romantinę poeziją”. Deja, tie septyni Maironio eilėraščiai yra ir liks paskutiniais Laimono Noreikos įrašais. 

Labai norėčiau paskutinį Kolekcijos albumą išleisti kaip šešių kompaktinių plokštelių rinkinį, vieno žinomiausių lietuvių skaitovo – aktoriaus Laimono Noreikos (1926-2007) – visą įrašų Antologiją. Būtų prasminga ją parengti 2009-iesiems kaip vertingą dovaną Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimui.

Nors, tiesą sakant, labai vargina nuolatinės rėmėjų paieškos ir kasdienė nežinia. Viena yra kalbėti apie leidybą, kas kita, kai, leidžiant CD, reikia nudirbti galybę darbų – surasti įrašų studiją, suderinti tekstų įskaitymo laikus, sugalvoti albumo koncepciją, apipavidalinimą, muzikinį audinį, susisiekti su autoriais ar agentūra dėl leidimų, sutarti su gamintoju ir t.t., ir pan.

Šiuo metu yra išleistos septynios kompaktinės plokštelės, o planuose - net dvidešimt albumų. Ar ši unikali kolekcija yra įdomi Kultūros ar Švietimo ministerijoms? Įdomu būtų sužinoti, ar valstybė kaip nors prisideda prie šio projekto?

Švietimo ir mokslo ministerija yra nupirkusi 100 vnt. CD „Maironis”. Dar penkis šimtus šio albumo egzempliorių per ŠMM Švietimo aprūpinimo centrą, pagal konkurso laimėtojo sutarties su Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija sąlygas, padovanojau Lietuvos mokykloms.

Kultūros ministeriją ir fondą „atakuoju” nuolat, rašiau paraiškas daugelį metų ir kiekvieną kartą... Matydamas, kaip skirstomi milijonai, ir vis girdėdamas, kad pinigų visiems trūksta, o svarbiausia, jog tai ir nulemia prioritetus, niekaip negaliu su tuo sutikti. Esu tikras, kad prioritetai turėtų būti aiškiai, skaidriai ir stabiliai orientuoti į Lietuvos nacionalinės kultūros gyvasties, identiteto stiprinimą, paveldo, atminties saugojimą. Prioritetams neturėtų daryti įtakos jokie pinigai. Priešingai, tai prioritetai turėtų daryti įtaką dalinio finansavimo lėšų paskirstymui. Juk tai demagogija, kad prioritetus nulemia turimų pinigų kiekis. Pafantazuokime, o jeigu staiga pinigų būtų užtektinai? Ar tai pakeistu kultūros prioritetus? Tuomet ko jie verti?

Jau galvojau, viskas. Kas bus – tas bus, pradėsiu spausdinti ant CD užrašą – nuorodą, kad, pvz., Kultūros ministerija Kolekcijos neremia... Ir pagaliau šiems metams KSR Fondas galų gale skyrė 9000 Lt šešių albumų leidybai. Ačiū, suprantama, labai ačiū, bet... tai lašas jūroje. Vieno albumo įrašymas, parengimas ir leidyba bent 1000 vnt. tiražu kainuoja iki 6000. Todėl būna dienų, kai svyra rankos. Daugeliu atveju tenka apmokėti už gamybą asmeniniais pinigais ir tada laukti, laukti, kol jie po truputį sugrįš. Bet tai labai ilgas procesas. O už gamybą, deja, reikia sumokėti visą sumą iš karto. Todėl kiekvienas naujas albumas – didžiulė maža pergalė, pasiekta visų prisidedančiųjų pastangomis ir, deja, asmenine leidėjo rizika. Todėl kiekvienas naujas albumas gali būti ir paskutinis..

Dvidešimt albumų – vadinasi – maždaug tiek ir aktorių, kurie ne tik vaidina scenoje, kuria spektaklius, bet ir skaito, įgarsina literatūros kūrinius, kuria dainas ir patys jas atlieka. Ši aktoriaus, kaip skaitovo ar dainininko, tradicija Lietuvoje yra labai gyvybinga ir tuo gal net unikali?

Taip, tai unikali vieno aktoriaus poetinio teatro forma. Manau, kad ją reikia ypač branginti. Pasak Vydūno, poezija žadina dvasines vertybes, kelia žmogų iš smulkios buities, kasdienybės purvo ir niekšybės. Kiekvienas menas gimsta iš žmoniškumo esmės, todėl menas ir neturėtų nieko kito skelbti, kaip žmoniškumą. Be to, manau, kad harmonizuojant save labai padeda „gyvi” poezijos skaitymai ir muzikavimai. Na, o kalbant apie atlikėjus, aktorius ir muzikantus, apie dainius, kurie „apdainuoja” gyvenimą, dalijasi savo patirtimis - Lietuvoje jų visada buvo ir bus, tai ypatingas kalbėjimas, jis tiesiog glūdi mūsų tautinėje savimonėje, ir nieko čia nepadarysi. Ir tikrai jų yra daugiau, nei Kolekcijos paraiškoje fiksuota planuojamų albumų. Beje, tas planas nuolat kinta, pasipildo... Galvoju, kad greitu laiku gali tekti į vieną albumą įrašinėti net po kelis aktorius, savotiškus duetus, kad kuo daugiau balsų būtų šioje 20 albumų kolekcijoje.

Tačiau ar šis albumų skaičius baigtinis? Kodėl būtent dvidešimt? Ir ar tai reiškia, kad jaunųjų aktorių kūryba neatitinka šios „Kolekcijos“ koncepcijos?

Kolekcija gyvuos tol, kol bus skaitančių ir dainuojančių aktorių, kol bus jų klausytojų. Jaunųjų augimui taip pat reikia padėti, plėtoti šį žanrą. Kita kolekcijos dalis galėtų būti skirta jiems. Tačiau yra publikos pamėgtų dar skaitančiųjų ir muzikuojančiųjų aktorių, kurių kūrybą, balsus tiesiog privalome suspėti užfiksuoti ir išsaugoti jau dabar. Kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad tokia Kolekcija turėtų būti be pabaigos...

Papasakokite, kokiomis plokštelėmis ši „Lietuvių aktorių balsų“ kolekcija pasipildys artimiausiu metu?

Dar iki šių metų pabaigos (kartojuosi, bet...jeigu pavyks rasti rėmėjų) labai norėčiau išleisti bent kelis savitus albumus. „Svečias” - aktoriaus Sauliaus Bareikio autorinės dainos, kurios jau baigiamos įrašinėti.

„Mūsų sielos gyvens inkiluos...”, esame preliminariai aptarę su aktore Olita Dautartaite dėl Jono Strielkūno, Henriko Nagio, Liūnės Sutemos ir Bernardo Brazdžionio poezijos įrašų.

Aktorė Rūta Staliliūnaitė rengia dovanėlę mažiesiems ir jau įskaitė keturias Dž. Griuelo „Skudurinės Onutės pasakėles”, todėl dabar ieškau šio albumo kompozitoriaus...

Rugsėjo pradžioje jau galėjo pasirodyti aktoriaus Vytauto Dumšaičio albumas „Ir atmintis, ir dabartis”, kuriame skaitomi šviesaus atminimo Vytauto Cinausko eilėraščiai apie tremtį, Lietuvos vakar dieną ir šiandieną... Viskas yra parengta. Kompozitorius Giedrius Kuprevičius mielai sutiko, kad albume skambėtų Kauno kariolonu skambinama muzika. Deja, iki rugsėjo 16 d. spektaklio, skirto aktoriaus 80-mečiui paminėti, tegalėjau įvykdyti tik pusę nerašyto savo pažado - įteikti p. Vytautui vos 10 diskų su albumo demo versija ir pakuotės dizaino pavyzdžiu. Tik pusę, nes baigiantis vasarai nepavyko skubiai surasti leidybos rėmėjo...

Ir vis dėlto galvoju, kad didžiausias šio meto deficitas ne pinigai, bet įsiklausymas, bendrystės jausmas, todėl taip svarbu ieškoti ir atrasti, kas mus dar vienija, jungia, sutelkia. Gal tai ir yra didžioji Kolekcijos atsiradimo ir tolesnės jos tąsos priežastis, jos misija – burti, burtis ir dalytis su kitais savo atradimais ir praradimais – visa savo gyvenimiška patirtimi. Taip rašiau pristatinėdamas antrąjį albumą, kuriame skamba legendinio Pauliaus Širvio kūryba. „Gyvenimas išmokė sukąst dantis, suspaust širdį kaip granatą ir laikyti taip, kad ji nesprogtų. Ant mano kelio buvo ir švelnių, tikrų gėlių, ir apgaulingų erškėčių. Buvo šviesių ir tamsių dienų. Daugiau tamsių. Bet jei kas grąžintų mano kelią – praeičiau jį lygiai taip, kaip praėjau (...) Poezija – visų pirma – svajonė, jausmas ir muzika, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas su ašarom ir ašaros be ašarų ... Viskas, kas žmogiška” (P. Širvys Ir nusinešė saulę miškai. V. 1984) 

Derėjo paminėti dar daug šviesuolių, žmonių, tyliai dirbančių savo darbą, palaikančių Kolekcijos idėją, todėl kiek nejaukiai jaučiausi čia vienas apie visa tai pasakodamas...

Kalbino Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt