Šioje laidoje pasakojimas apie neprisijungusią prie Šiaurės Rytų srities Biržų krašte veikusią Dariaus ir Girėno partizanų apygardą, kuri egzistavo labai neilgai, o joje veikę partizanai netrukus prisijungė prie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Vyčio apygardos tėvūnijos teisėmis.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Kaip organizavosi Biržų krašto partizanai?

Biržų apskrityje nuo pat pirmųjų okupacijos dienų telkėsi pakankamai dideli partizanų būriai. 1944 metų spalio mėnesį jie užpuolė Biržų miesto areštinę ir išlaisvino 44 suimtuosius. Lapkričio mėnesį apie 100 kovotojų būrys apsupo Gulbinų mokyklą, kurioje vyko okupacinės valdžios surengtas mitingas. Į mitingus žmonės būdavo suvaromi, kaip žinoma, prievarta. Partizanai išvaikė okupantų talkininkus ir pratęsė mitingą. Žmonės pasitiko partizanus plojimais. Tokios kovotojų akcijos žadindavo viltį, kad okupacija neamžina, kad yra kas gina Lietuvos valstybę. Na, o Biržų krašte, kaip ir beveik visur kitur Lietuvoje, pirmaisiais kovų metais laisvės kovotojai organizavosi stichiškai ir formavo būrius.

Tačiau čia ilgai nepavyko sukurti didesnio, visus būrius vienijančio junginio. Kodėl taip atsitiko?

Biržų kraštas, galima sakyti, buvo, viena vertus, partizanų organizacinių struktūrų kryžkelėje, tačiau kita vertus, taip ir liko centralizacijos nuošalyje. Pavyzdžiui, visai šalia pat esančiose Panevėžio, Pušaloto giriose desantu numestų leitenantų Juozoko-Petraičio ir Stepono Girdžiūno-Gegužio dėka jau 1945 m. vasarą buvo įkurta 3-ioji Šiaurės LLA apygarda, kuri, ko gero, būtų apėmusi ir Biržų krašto partizaninius junginius, tačiau pati prasilaikė vos pusmetį ir metų pabaigoje žuvus vadams buvo sunaikinta. Vėliau tose vietose įsisteigė Žalioji rinktinė, kuri netrukus skilo į du struktūrinius vienetus. Viena dalis priklausė Algimanto apygardai, kita jau vėliau - Prisikėlimo. Tuo tarpu rytuose jau veikė Vytauto apygarda, kuri taip galėjo prisijungti Biržų partizanus, tačiau nebuvo patikimų ryšių, o esantys – nuolat trūkinėjo. Žodžiu, biržiečiai liko izoliuoti ir patys stengėsi suvienyti šiame krašte veikusius vyrus.

Kurie Biržų krašto partizanų vadai veikė aktyviausiai centralizacijos linkme?

Pirmiausia aviacijos kapitonas Albinas Tindžiulis-Dėdė bei Petras Tupėnas-Ąžuolas. Būtent pastarajam pavyko 1947 m. gruodžio mėnesį įkurti Dariaus-Girėno apygardą iš 6 iki tol nepriklausomai veikusių partizanų grupių Biržų ir Pasvalio apskrityse; apygardos vadu tapo P. Tupėnas-Ąžuolas, štabo viršininku - J. Kučinskas. Tuo tarpu Tindžiulis iki pat savo žūties laikėsi atokiau centralizacijos procesų, matyt, nepasitikėdamas jokiais aukštesniais štabais.

Dabar kaip tik siūlau pasiklausyti Biržų krašto partizanų rėmėjos Janinos Januševičienės prisiminimų apie savo krašto partizaną Albiną Tindžiulį-Dėdę, jo mintis, siekius bei žūtį. Pasiklausykime ir laidą pratęsime toliau.

„Retai čia kokie stribai ar rusų kareiviai ateidavo, anava anapus Lėvens - Kupiškio rajonas, o čia - jau Biržų. Po rajonų pakraščius jie nelabai vaikščiodavo, o gal ir prisibijodavo landžioti po šiuos krūmynus. O partizanai būtent čia dažniausiai ir laikydavosi. Netoli nuo čia, ant Lėvens kranto, buvo mūsų pirtis, tai aš partizanams dažnai ją iškūrendavau.

Paskutiniais metais žmones jau labai varė į kolūkius. Ir iš partizanų mūsų krašte buvo belikę tik Devainis ir Tindžiulis. Tai aš iš Papilio, kur turėjau darbą, grįžau į namus, nes čia buvo likusi viena mama. Brolis slapstėsi. Kažkas juk turėjo padėti partizanams.

Partizanai sumanė žiemai krūmynuose pasidaryti mažą apšildomą namuką, kad nereikėtų glaustis pas žmones namuose. Svarbiausia buvo peržiemoti, o vasarą jau lengviau. Bet taip ir neteko jiems tame namuke pražiemavoti. Kaip jau minėjau, buvo likę dviese – Devainiukas ir Tindžiulis. Vieną vakarą Devainiukas atėjo pas mus pavakarieniauti ir pataikė tiesiai ant stribų. Bėgo. Bėgo ir Tindžiulis. Tindžiulį vijosi iki Likalaukių, bet nei pagavo, nei sužeidė. Pasislėpė jis pas rėmėją Alfonsą Skukauską, kuris jį po kiek laiko nuvežė iki bunkerio. Bet ir tame bunkeryje nebeilgai prabuvo. Vėliau persikėlė dar į kitą bunkerį, įrengtą sodyboje. Alfonso Skukausko seserys iš Likalaukių pasakojo, kad toje sodyboje, kur buvo Tindžiulio bunkeris, gyveno iš Rusijos atvežta, kaip mes vadindavome, biežancė. Tai ji, ko gero, išgirdo, kad ten slepiasi žmogus ir išdavė.

Pasakojo, kad kai rusai apsupo bunkerį, Tindžiulis turėjo kažkokią bombą, su kuria norėjo susisprogdinti, bet ji nesuveikė. Tada jau iškėlė rankas, bet į jį vis tiek šovė. Vėliau, būdama Kupiškyje, visai atsitiktinai mačiau jį nušautą. Būdama Kupiškyje, pirkau sviestą, o tuo metu daug kas spekuliuodavo maisto produktais, tai ir mane sulaikė milicija. Ilgai ten manęs nelaikę, bet prieš paleisdami nuvedė į tvartuką, kur gulėjo penki nušauti vyrai. O Tindžiulis gulėjo ant viršaus. Dar paklausė, ar pažįstu. Atsakiau, kad nepažįstu nė vieno. Taip juos ir užkasė kažkur prie Kupiškio. Devainytė būk tai žino tą vietą…

Albertas Tindžiulis – tarpukario Lietuvos karininkas...
...ir Lietuvos partizanas „Dėdė“

Paskutiniais metais, jau nelabai kas ir tikėjo gretai ateisiančia laisve, o Tindžiulis sakydavo, kad laikysis iki mirties: „Kol mane nušaus, tol vaikščiosiu. Nepasiduosiu“.  O juk turėjo ir pasą, galėjo kaip ir kiti bandyti kur nors toliau nuo gimtųjų vietų apsigyventi, bet ne – nusistatė, kad laikysis iki galo. Tik sakydavo, kad jam labai įdomu, kaip čia viskas bus toliau, kaip žmonės gyvens. O vieno ar kito žmogaus likimas ar gyvybė istorijai neturi reikšmės…“

Prieš išklausydami Biržų krašto partizanų rėmėjos Janinos Januševičienės prisiminimų kalbėjome apie to krašto centralizacijos problemas. Paminėjome, kad Tupėno-Ąžuolo pastangomis vis dėlto buvo sukurta Dariaus ir Girėno apygarda, tačiau ji neprisijungė prie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir, galima sakyti, Ąžuolo vadovaujami partizanų būriai veikė savarankiškai. Kodėl taip atsitiko?

Vėlgi dėl tų pačių ryšių su aukščiausia vadovybe trūkumo. Tačiau tokia padėtis ilgai negalėjo tęstis. Pagaliau 1951 m. gegužės pabaigoje Biržų girioje buvo sušauktas biržiečių, pandėliškių, papiliečių ir panemuniečių partizanų pasitarimas. Susirinko apie 20 partizanų, sutarė palaikyti ryšį. O tų pačių metų rugpjūčio mėnesį į Biržų girią atkeliavus Vyčio apygardos atstovams, buvo įkurta Sierakausko (vėliau pavadinta Pilėnų) tėvūnija, jos vadu tapo Steponas Giedrikas-Girietis. Tuomet Biržų girioje partizanavęs poetas Bronius Krivickas-Vilnius buvo paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies vadovu, buvo atnaujinta spaudos leidyba.

Šis laikotarpis taip pat buvo paženklintas didelėmis netektimis bei, deja, išdavystėmis. Taigi, nors organizaciniu atžvilgiu šio krašto partizanams 1951-ieji buvo sėkmingi, tačiau jie atnešė daug aukų. Spalio 7 d. sodyboje, kurios šeimininko abu sūnūs buvo užverbuoti MGB, smarkiai pasipriešinęs žuvo jaunas panemuniečių partizanas Danas Ruželė, kuris susišaudymo metu nukovė vieną čekistą. Tačiau baisiausia išdavystė įvyko spalio 12 d. Vabalninko rajone, Janušiškio miške. Klausyti grupės partizanų išpažinčių atvyko MGB agentas – kunigas Antanas Valantinas, kuris apnuodijo partizanus čekistų duotu vynu. Sumigę vyrai buvo suimti. Tarp jų – Pilėnų tėvūnijos štabo viršininkas Linas Pivoravičius-Kanapė (kilęs iš Pandėlio rajono Einorių kaimo), štabo visuomeninės dalies viršininkas R. Petronis-Siaubas (buvęs Papilio policijos viršininkas), Bronius Mikonis-Cvinglis, Vytautas Valentėlis-Laigūnas, Petras Laucius-Pumputis. Kitą dieną tame pat miške buvo nušauti Kazys Valentėlis-Pavasaris ir Stasys Liaudanskas-Žirgutis. Visi suimtieji buvo nuteisti mirties bausme. Norėdamas išlikti gyvas, R. Petronis sutiko vykdyti čekistų užduotis ir nurodė partizanų ryšininkus ir rėmėjus. Dėl jo išdavystės spalio 28 d. Pariškių miške, už Kučgalio, žuvo panemuniečių būrio vadas N. Tauteris ir Adolfas Bičiūnas. Partizanai atkakliai priešinosi, tačiau jėgos buvo nelygios.

Biržų girios partizanai atsisveikina su žuvusiu kovos draugu

Tuo metu iš R. Petronio būrio liko tik du partizanai: Jonas Baltušis ir Romas Styra. Pirmasis partizanavo nuo 1944 m., o antrasis tapo partizanu 1950 m. pabėgęs iš sovietinės kariuomenės. Nebuvo sėkmingi ir 1952 m. Balandžio 6 d. Pandėlio rajono Griauzdės kaime negyvenamame name stribai užtiko partizanų slėptuvę. Partizanai atsišaudė pusantros valandos. Kai čekistai padegė namą, mėgindami iš jo prasiveržti žuvo papiliečių partizanų būrio vadas J. Marciukas ir jo žmona partizanė Marija Vaidelaitė. 1952 m. liepos 27 d. Žalynės vienkiemyje 10 stribų būrys, krėsdamas Viktoro Maišėno sodybą, ant tvarto užtiko du partizanus. Partizanai nušovė vieną iš stribų ir mėgino pabėgti į mišką. Beveik už kilometro nuo sodybos buvo nušautas devyniolikmetis partizanas Vladas Būtėnas (1950 m. žuvusio Antano Būtėno brolis; tėvai buvo ištremti). Kartu su juo apsuptas ką tik į partizanų eiles įstojęs, nes nenorėjo tarnauti sovietinėje kariuomenėje, Valdemaras Karosas buvo sužeistas, bet jam pavyko pasitraukti. Sužeistas slapstėsi netoli tėviškės Pandėlio rajono Latvygalos kaime. Netektys tęsėsi.

1953 m. sausio 19 d. „Spalio pergalės“ kolūkyje, Matuko namuose, (išduotas P. Greviškienės) smarkiai pasipriešinęs žuvo dar vienas Pilėnų tėvūnijos partizanas Linas Kabutavičius. Prieš žūdamas jis nušovė Pandėlio rajono MGB skyriaus viršininką Juchnevičių. Prieš pusmetį, 1952 m. gegužės 12 d., Kvetkų kolūkyje L. Kabutavičius buvo įvykdęs mirties nuosprendį čekistų uoliai saugomai MGB agentei Kregždei – Olgai Tobolevičiūtei.

Partizanų gretos retėjo. Vis dėlto atsirado jaunuolių, kurie net ir po Stalino mirties nutarė netarnauti sovietinėje kariuomenėje ir pasirinko partizano kelią. Paskutinis Pandėlio rajone išėjęs partizanauti buvo Algimantas Ikamas iš Gikonių kaimo. Jau nuo 1951 m. jis palaikė ryšį su partizanais. 1952 m. lapkričio 13 d. pašauktas į sovietinę kariuomenę pabėgo iš Šiaulių karinio komisariato surinkimo punkto, tačiau kitą dieną buvo suimtas ir karinio tribunolo nuteistas 2 m. drausmės bataliono. Išsiųstas į Jelgavą 1953 m. kovo 22 d. vėl pabėgo iš kariuomenės ir susisiekė su Roberto Tučo-Radvilos būrio, veikusio Biržų girioje, partizanais. Žiemojo Latvijoje Raudos miške įrengtame bunkeryje kartu su Pilėnų tėvūnijos partizanu Stasiu Jasiūnu. Tai buvo senas iš Rokiškio kilęs partizanas, buvęs šaulys ir 1941 m. sukilimo dalyvis. Iš pradžių partizanavo K. Kalpoko, nuo 1949 m. – N. Tauterio, 1951–1952 m. – R. Tučo, o nuo 1953 m. – M. Suveizdžio būriuose.

1953 m. pradžioje partizaninis judėjimas geso, visoje Lietuvoje buvo likę vos pora šimtų partizanų. Pandėlio rajone slapstėsi tik keli Pilėnų tėvūnijos partizanai: Jonas Baltušis, Romas Styra, Mykolas Suveizdis, Edvardas Žilinskas ir Valdemaras Karosas. Tačiau 1954 m. pradžioje agentai pranešė, kad Pilėnų tėvūnijos M. Suveizdžio būrio du partizanai (A. Ikamas ir S. Jasiūnas) žiemoja Raščiūnų miške, o pats M. Suveizdis ir E. Žilinskas – Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio apylinkėse. M. Suveizdžio-Sakalo vyrai laikėsi šiaurinėje Pandėlio rajono dalyje ir Biržų, Neretų, Bauskės, Jaunjelgavos apylinkėse, o J. Baltušis ir R. Styra – Kupiškio ir Vabalninko rajonų sandūroje. Buvo nurodytos ir vietos, kuriose partizanai pereina per Nemunėlį į Latviją. Pavasarį agentai pranešė pastebėję partizanus Raščiūnų miško apylinkėse. Birželio pradžioje buvo sutraukti Pandėlio ir Biržų rajonų stribai bei 84 MVD kariuomenės kareiviai. Šukuodami mišką, jie pastebėjo du partizanus. Birželio 7 d. buvo nukautas S. Jasiūnas, bet A. Ikamui pavyko pasitraukti. Stribai ištisas dienas rengė pasalas netoli jo giminaičių sodybų. Birželio 11 d. Pakriaušės ir Gikonių kaimuose surengę pasalą stribai pastebėjo A. Ikamą, tačiau jis atsišaudydamas vėl pabėgo. 

Kadangi karinės operacijos nedavė rezultatų, čekistai birželio 30 d. sulaikė A. Ikamo pažįstamą merginą iš Gikonių kaimo ir grasindami suimti už ryšius su partizanais užverbavo. Agentė Lakštingala pradėjo vykdyti čekistų užduotis. 1954 m. liepos 15 d. naktį pas agentę atėjo partizanai A. Ikamas ir Bronius Meškinis. Agentė pasakė partizanams, kad rengiasi stoti į Kauno kūno kultūros institutą ir važiuos į Pandėlį tvarkyti dokumentų. B. Meškinis paprašė nupirkti medžiagos baltiniams. Agentė 11 val. ryto jau sėdėjo pas Pandėlio rajono MGB skyriaus viršininką Rupšį ir raportavo apie partizanų apsilankymą. Buvo sudarytas planas, agentė aprūpinta specialiais preparatais. Pavaišinusi jais partizanus, vidurnaktį išleido į kelionę. Tuo tarpu 18 čekistų laukė pasaloje, prie brastos per Nemunėlį. 8 val. ryto pasirodė partizanai. Nors jie buvo ginkluoti automatais bei pistoletais ir užklupti atsišaudė, bet jėgos buvo nelygios. A. Ikamas ir B. Meškinis žuvo. Atpažinti A. Ikamo buvo atvesta jo motina.

Tenka konstatuoti, 1954 m. vasarą čekistai suaktyvino partizanų legalizavimosi propagandą. Per agentus ir tiesiogiai buvo veikiami partizanų giminaičiai, partizanams ir nelegaliai gyvenantiems asmenims rašomi laiškai su siūlymais pasiduoti. Naujo karo viltys išblėso, partizanų liko mažai, slapstytis tapo labai sunku. 1954 m. liepos 26 d. legalizavosi P. Kalpokas, rugpjūčio 11 d. – R. Styra, rugpjūčio 20 d. – P. Šaltis, rugpjūčio 27 d. – J. Tauteris. Buvo suimti Biržų krašte partizanavę Pilėnų tėvūnijos partizanai R. Tučas ir Robertas Indrikis. Partizanauti liko J. Baltušis-Trimitas, M. Suveizdis-Sakalas, Budrys ir E. Žilinskas-Vanagas.

Jonas Baltušis-Trimitas (kairėje) 1914 - 1956 ir Steponas Giedrikas-Girietis 1925 - 1954

Nepaisant legalizacijos propagandos, 1955 m. KGB toliau kūrė įvairiausius operatyvinius planus, verbavo žmones, remiančius partizanus. Vykdant čekistų planą į Pandėlio rajono „Aušros“ kolūkį buvo perkeltas dirbti agentas Klevas, Biržų rajone 1954 m. rugsėjo mėnesį išdavęs partizaną R. Tučą. Jis greit susidraugavo su partizanų rėmėjais, kuriems pasigyrė anksčiau, kai dirbo Papilio valsčiaus žemės ūkio skyriuje, buvęs pažįstamas su partizanu E. Žilinsku. 1955 m. gegužės 16 d. iš Vozgučių kaimo gyventojos Magdalenos Blažienės sužinojęs, kad ant jos tvarto aukšto slapstosi Jonas Baltušis-Trimitas, tuoj pat pranešė čekistams, kurie surengė karinę operaciją. Apsuptam partizanui kelis kartus buvo siūloma pasiduoti. J. Baltušis ilgai dvejojo: žinojo, kad okupacinis režimas sušvelnėjo, kai kurie legalizavęsi partizanai nebuvo suimti, o karo tarp Vakarų ir Sovietų Sąjungos viltys išblėso. Šeimininkės prašomas nenusišauti po ilgų derybų J. Baltušis pasidavė. Nepaisant to, buvo nuteistas mirties bausme ir 1956 m. vasario 10 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

1956 m. liepos 15 d. agento Nelkos sodyboje (Rokiškio rajono Pandėlio apylinkė) pasaloje KGB paliko smogiką Aušrą. Į šią sodybą turėjo atvykti Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijos partizanai Mykolas Suveizdis-Budrys ir Edvardas Žilinskas-Vanagėlis. Atėję partizanai troboje aptiko pasislėpusį Aušrą, kuris vieną partizaną iš karto nukovė, o kitą, bandžiusį pabėgti, smogiko automato serija pasivijo netoli sodybos. Laidos pabaigoje mes tradiciškai prisimename iškiliausius krašto kovotojus. Šįkart mūsų pasakojimas apie Pilėnų tėvūnijos vadą Steponą Giedriką-Girietį.

Steponas Giedrikas-Girietis nuo 1944 metų buvo pogrindinės pasipriešinimo okupacijai organizacijos narys. Gresiant areštui 1948 metais pasitraukė į Biržų girią ir įsitraukė į partizaninį pasipriešinimą. Steponas buvo išsilavinęs žmogus, jis didžiavosi, kad 1863 m. gegužės 7 d. būtent čia, Biržų girioje, Zigmo Sierakausko vadovaujami, sukilėliai susikovė su carine armija.  Kaip jau minėjome, 1951 m. rugpjūčio 25 d., vykdant partizanų „Vyčio“ apygardos nurodymą, buvo įkurta Z. Sierakausko tėvūnija, vienijanti Biržų, Pandėlio ir Vabalninko rajono partizanų būrius, kuriuose buvo per penkiasdešimt kovotojų. Tėvūnijos vadu išrenkamas S. Giedrikas- Girietis. S. Giedrikas-Girietis netrukus pakeitė tėvūnijos pavadinimą į Pilėnų.

Steponas Giedrikas-Girietis (trečias iš kairės) 1925-1954

Dar iki 1954 metų rudens „Pilėnai“ laikėsi, nors iš keliasdešimties kovotojų buvo likę tik keli, bet okupacinė valdžia dėjo dideles pastangas susidoroti su paskutiniais partizanais. Likusiems kovotojams susekti paskirta daugybė specialių agentų. Tad 1954 m. rugsėjo 25 d. 7 valandą 15 minučių ryto nelygioje kovoje su okupantais krito Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos vadas S.Giedrikas-Girietis.

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsaku 1999 m. gruodžio 16 d. S. Giedrikui-Giriečiui po mirties buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnis, o 2000 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu po mirties apdovanojo S. Giedriką-Girietį Vyčio kryžiaus ordinu.