Ketvirtadienį Rusų dramos teatre prasidėjo ir iki pat sekmadienio tęsis jubiliejinis,  20-asis tarptautinis šiuolaikinio džiazo festivalis „Vilnius Jazz“. Festivalio metu – Lietuvos bei užsienio atlikėju koncertai, naktiniai jam-sesssion, jaunųjų pasirodymai bei padėka už nuopelnus Lietuvos džiazui. Šia proga Bernardinai.lt kalbina festivalio vadovą Antaną Gustį.

Papasakokite trumpai, kokie buvo festivaliui šie dvidešimt metų, kokius etapus jis išgyveno?

Dvidešimt metų – pakankamai ilgas laiko tarpas, per kurį ne tik mes patys keitėmės – augome, senėjome, bet pasikeitė ir šalis, sistema – vienoje viską pradėjome, o kitoje sulaukėme jubiliejaus.

Kalbant apie etapus – jų buvo keletas. Tai patys paskutiniai sovietmečio metai, kuomet išties rengti festivalį buvo ne taip paprasta, ypač atsivežti užsienio muzikantus, nes reikėjo oficialių iškvietimų, raštų, vizų. Džiaugiuosi tuo, kad net pirmame festivalio buklete šalia Lietuvos paminėjimo mes nerašėme jokių tuomet įprastų pridėtinių raidžių. Visur buvo rašoma tik Lietuva, o muzikantai atstovavo ne Tarybų sąjungai, bet Lietuvai.

Vėliau, Lietuvai žengus pirmus žingsnius Nepriklausomybės link, kuomet prasidėjo ekonominė bei diplomatinė blokada, teko įveikti daug kliūčių, kad šią blokadą peržengti. Čia nemažai pagelbėjo draugai iš Maskvos bei tuometinio Leningrado, kurių dėka pavykdavo išsikviesti užsienio muzikantus neva jie važiuoja groti į Rusiją, o vos kirtę sieną pasilikdavo Lietuvoje ir dalyvaudavo „Vilnius Jazz“ koncertuose.

Ekonominę blokadą festivalis taip pat išgyveno akivaizdžiai – nešildomos patalpos, viešbučiai, Profsąjungų koncertų salė. Tais metais, pamenu, ateina pianistas į sceną groti, mėgina susišildyti pirštus, o jam iš burnos verčiasi garas. O salėje visi žiūrovai – su paltais.

Vienas įsimintiniausių momentų iš šio laikotarpio buvo atvežus vieną japonų perkusininkę. Ją apgyvendinome Vilniaus universiteto profilaktoriume, nes buvo sudėtinga su viešbučiais, ir pinigų ne tiek jau daug turėjome, o sąlygos ten buvo pakankamai padorios. Ryte atėjęs jos veštis į koncertą paklausiau, kaip praėjo naktis, o ji man atsako: „Oi, Antanas san, viskas gerai, puiku, tik naktį neradau kur galėčiau atsukti šilumą“. Ji net nesuprato, kad tos šilumos išvis nėra... (juokiasi)

Paskui parsidėjo Nepriklausomybės laikai – palengvėjo situacija su vizomis, jų praktiškai nebeliko, tačiau pagrindinė problema liko finansinė – jei pirmaisiais metais muzikantus iš užsienio pavykdavo pasikviesti vien dėl egzotikos – jie atvykdavo čia koncertuoti iš pradžių kaip į Sovietų sąjungą, paskui kaip į post sovietinę respubliką – tai laikui bėgant visa tai nublanko ir mes tapome tik dar viena iš Europos valstybių, o mūsų festivalis – vienas iš europinių džiazo muzikos festivalių. Dėl šios priežasties jei norime pasikviesti išties gerus muzikantus, jiems turime mokėti tiek, kiek jie gauna grodami Vokietijoje, Šveicarijoje ar dar kur. Kontraktų sąlygos tiek techninės, tiek ir žmogiškosios niekuo nesiskiria nuo sudaromų su kitomis valstybėmis.

Šiuo metu mes jau sukamės absoliučiai toje pačioje europinėje komercinėje terpėje.

Ir vis dėlto – organizatoriaus situacija per šiuos dvidešimt metų išlieka stabiliai sunki – keičiasi tik niuansai.

Ar Jūsų manymu per šiuos du dešimtmečius Lietuvoje formavosi naujas požiūris į džiazo muziką?

Žinoma, požiūris yra pasikeitęs. Pirmaisiais festivalio metais požiūris į džiazo muziką buvo šiek tiek kaip į alternatyvų meno žanrą, kitonišką stilių, kuris lyg ir dar buvo draudžiamas. Todėl džiazo muzikos festivaliuose tuo metu galėjai justi tam tikrą, gal ir nebūtinai labai didelį, aiškiai įvardytą ir plačiai afišuojamą, pasipriešinimą oficialiajai nuomonei, kultūrai ir apskritai sistemai.

Dabar to nebeliko – viskas leidžiama, viskas legalu. Todėl lieka tik muzika, žanro specifika.

„Vilnius Jazz“ nuo pat pradžių buvo pasirinkęs vieną kryptį – atspindėti tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje džiazo muzikoje – naujos srovės, tendencijos, įtakos ir susiliejimai, modernios šakos ir dabar gimstanti muzika.

Žinoma, visada yra galimybė pasukti komerciniu keliu – kviesti žinomus, garsius atlikėjus ir grupes ir tokiu būdu užsitikrinti sau tiek masinį populiarumą, tiek ir finansinę sėkmę, tačiau esame tvirti savo apsisprendime – mūsų misija – skatinti klausytojų ir atlikėjų kūrybiškumą, Lietuvos džiazo atlikėjų konkurencingumą, kad festivalis netaptų vien kviestinių muzikantų pasirodymų arena, o lygia dalimi čia grotų ir svečiai, ir Lietuvos muzikantai. Mes norime, kad Lietuvoje augtų ir stiprėtų, kūrybiškai bręstų nacionalinis mūsų džiazo potencialas.

Minėjote, kad festivalyje mėginate atspindėti tai, kas šiandien vyksta džiazo muzikoje, vadinasi, tai, kas nauja, neįprasta, negirdėta, bet ką būtinai norisi parodyti publikai?

Festivalis skirtas ieškantiems žmonėms – ne tik muzikantams, kurie patys ieško kurdami, bet ir klausytojams, kurie nepasitenkina egzistuojančiais standartais, įprastais kanonais. Festivalis tiems, kurie kasmet nori atrasti kažką naują, netikėta, ir patirti atradimo džiaugsmą – šiame pasaulyje yra dar tai, kas stebina. Tai naujos muzikinės patirties ieškojimas.

Todėl sakyčiau, kad „Vilnius Jazz“ atlieka tam tikrą švietėjišką misiją – mūsų muzikantai – ne vardai, o gyvi kūrybingi žmonės, kurie gal dar nepasiekė savo kūrybinio apogėjaus, bet yra ieškojimų kelyje, o tai ir yra įdomiausia. Mes kviečiamės ne plačiai žinomus muzikantus, bet naujus, gal neretai mažai kam girdėtus kūrėjus, su kuriais norime supažindinti Lietuvos klausytojus ir jais sudominti. Tik tokiu būdu žiūrovas atėjęs į koncertą suvokia ir pamato, kad tai išties yra kažkas nauja.

Ar šis netikėtumo, naujumo kriterijus ir yra Jums svarbiausias sudarant festivalio programą?

Kriterijų yra ne vienas, o rengiant festivalį turbūt neįmanoma vadovautis vos vienu kriterijumi, vienu šablonu. Festivalis – sudėtingas mechanizmas, kurio rezultatas – daugelio sėkmingai susiklosčiusių faktų suma.

Formuodami festivalio veidą stengiamės vadovautis keliais bendriniais kriterijais – pristatyti tai, kas šiandien įdomiausia pasaulyje vyksta būtent džiazo muzikoje. Tiksliau paėmus – kas grojama ir kuriama Europoje bei atskiruose jos regionuose – Balkanuose, Vidurio Europoje, Šiaurės Europoje – nes tai skirtingos muzikinės šaknys bei muzikinė terpė, todėl čia džiazo muzika skiriasi absoliučiai. Kita vertus pats Europos džiazas yra nepaprastai turtingas savo etnine įvairove, todėl čia neapsieinama be etninės muzikos įtakos. Be Europos šalių džiazo norime Lietuvos publikai pristatyti Amerikos džiazo grupes bei atlikėjus, būtinai Tolimųjų Rytų džiazą – Korėjos, Japonijos muzikantus.

„Vilnius Jazz“ – pasaulio džiazas vienoje scenoje.

Per dvidešimt metų, matyt, gerokai pakito ir pati džiazo muzika. Kuo šiandien gyvas džiazas?

Na, tai klausimas, į kurį žodžiais atsakyti neįmanoma. Gal tik palyginimais. Džiazo muzika – gyva muzika, tai nuolatinis virsmas papildomas pačių įvairiausių srovių, įtakų, technologijų, etninių kultūrų. Džiazas – tai upė, į kurią suplaukia daug šaltinių ir upelių. Neretai džiazo festivaliuose galima išgirsti nuomone, kad štai ši grupė – ne džiazas. Mano galva, kaip tik tokių „tikro džiazo“ ir „ne-džiazo“ sumoje ir gimsta muzika, kurią vadiname džiazu. Šia prasme „Vilnius Jazz“ kaip tik ir yra atviras ir tai – mūsų stiprybė.

Koks bus jubiliejinis, dvidešimtasis „Vilnius Jazz“ festivalis?

Šis jubiliejinis festivalis kaip tik ir būtų rezultatas ir gyvas pavyzdys viso to, ką kalbėjau prieš tai.

Visų pirma šiam festivalyje ypatingą dėmesį skiriame Vilniaus džiazo mokyklai – tai du dideli– Arūno Šlausto ir Dainiaus Paulausko specialūs projektai. Būtent tai ir parodo mūsų džiazo muzikos stiprumą ir gyvybingumą.

Kitas svarbus aspektas – Vilniaus džiazo muzikantų bendri projektai su užsienio džiazo kolektyvais ir atlikėjais. Čia taip pat yra du stiprūs akcentai –saksofonų kvarteto iš Amerikos „Rova Saxophone Quartet“ koncertas drauge su legendiniu mūsų perkusistu Vladimiru Tarasovu ir Fritzu Hauseriu iš Šveicarijos, kitas projektas – kolektyvo iš Danijos „Ibrahim Electric“ pasirodymas su bene stipriausiu jaunosios kartos Lietuvos džiazo saksofonistu Liudu Mockūnu.

Tai du šio festivalio išskirtiniai blokai – vienas grynai nacionalinis, kitas – tarptautinis su lietuviais priešakyje.

Tradiciškai festivalyje pasirodys įdomūs kolektyvai, su kuriais tiesiog norime supažindinti Lietuvos džiazo mylėtojus. Vienas jų – grupė iš Šveicarijos „Ronin“ vadinama net fenomenu Europos džiazo scenoje. Festivalio uždarymo koncerte išgirsime vokalistę Sainkho Namtchylak. Ji gimė ir augo Tuvoje, bet dabar gyvena Austrijoje. Ši atlikėja jau ne pirmą kartą dalyvauja „Vilnius Jazz“ renginiuose, todėl, mano galva, savaip formavo ir mūsų festivalio kryptį, įvaizdį ir pačias idėjas. Būtent jos koncertu simboliškai ir bus uždarytas dvidešimtasis festivalis.

Taip pat festivalio metu vyks baigiamieji „Vilnius Jazz Young Power“ akcentai – tai dėmesys jaunajai, ateinančiai Vilniaus džiazo muzikantų kartai. Šis konkursas vyks jau antrus metus ir mūsų manymu, jis yra ypač svarbus ir pasiteisinęs. Po praėjusių metų vykusio konkurso pastebėjome net tarptautinį susidomėjimą nugalėtojais ir net gavome pasiūlymą dalyvauti analogiškame Europos jaunųjų džiazo atlikėjų konkursą.

Viena iš festivalio tradicijų – ketvirtus metus vykstantis apdovanojimas „Už nuopelnus Lietuvos džiazui“ ar muzikantui, ar tiesiog žmogui savo gyvenimą pašventusiam džiazo muzikai. Šis žmogus paaiškės festivalio metu.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt