Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre spalio 24 d. (taip pat 25, 26, 27, 28 dienomis) bus parodyta premjera – kompozitoriaus Antano Kučinsko ir libreto autorės Daivos Čepauskaitės 2 veiksmų opera vaikams „Bulvinė pasaka“.

Visas teatras šurmuliuoja, apgaubtas priešpremjerinio jaudulio, intensyviai vyksta pastatyminiai darbai ir  repeticijos – atokvėpio valandėlę kalbėjomės su kompozitoriumi A. Kučinsku, kuris rado laiko ir atvyko iš Vilniaus į kūrybinę talką.

Antanui Kučinskui teatro gyvenimas puikiai pažįstamas „iš vidaus“ – jis yra ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Muzikinės dalies vedėjas, sukūrė muziką daugiau nei 20 dramos spektaklių. 1988 m. baigęs muzikos teorijos-kompozicijos studijas Vilniaus konservatorijoje, o 1993 m. - Lietuvos muzikos akademijos prof. Vytauto Barkausko kompozicijos klasę, A. Kučinskas aktyviai užsiima kūrybine veikla - kuria muziką kino filmams, orkestrui, kameriniams ansambliams, solo instrumentams, vokalui, chorui ir kt.. Kompozitoriaus kūrybinėje biografijoje „Bulvinė pasaka“ – pirmoji opera.

Lankėtės repeticijose, koks įspūdis?

Bendras įspūdis – atlikėjai, orkestras geram ir tam kely. Galbūt kai kuriuos dalykus, kurdamas muziką, įsivaizdavau kitaip, bet priimu ir kitą požiūrį. Svarbu kūrybingai siekti norimo rezultato.

Kaip Jus „surado“ libretas?

Minčių visada kirba milijonai – gerai, kai kas nors tave pagriebia ir pasiūlo ką įdomaus. Taip buvo ir šį kartą – režisierius Ramūnas Kaubrys pasiūlė paskaityti Daivos Čepauskaitės pjesę „Bulvinė pasaka“. Labai patiko žaismingas vaikiškai nevaikiškas siužetas, taip pat kurti operos muziką pagal prozą, o ne pagal eiliuotą tekstą – poetinis tekstas turi savąjį ritmą, kuris žymiai labiau įpareigoja, tam tikra prasme ir suvaržo, o proza kompozitoriui diktuoja tik bendrinį ritmą.

Ar kamavo kūrybinės kančios?

Greičiau sakyčiau, kamavo finansų paieškos, o ne kūrybinės kančios. Darbas vyko etapais. Pirmas dvi scenas sukūriau greitai. O tada ir prasidėjo ilgos finansų paieškos, jau pagalvodavau, ar apskritai operą pavyks pastatyti. Klaipėdos muzikinis pasistengė, rengė projektus dėl pastatymo finansavimo gavimo. Tuo metu sau leidau nerašyti, viduj buvau ramus ir laukiau savo operos gimimo laiko. Jaučiausi lyg garvežys, kurio variklis užkurtas ir kuriam tereikia benzino, dar - sulaukti žalios šviesos.

2002 m. per 1,5 mėnesio parašiau klavyro eskizą, o 2006 m. baigiau visą klavyrą ir instrumentuotę orkestrui. Šiais laikais kompiuterinė technika kūrimo procesą gerokai palengvina. Verčiau libretą puslapis po puslapio, kai kurių scenų muziką išgirdau iš karto, kitų – vėliau, „lopiau“ operą tarsi drabužį su skylėmis – nebebuvo sunku, nes muzikinį „pagrindą“ jau turėjau.

Ar Jūs pritariate nuomonei, kad lietuvių šiuolaikiniai kompozitoriai nelepina vaikų savo dėmesiu?

Deja, taip. Bendra panorama tokia: Kauno muzikiniame teatre yra pastatytas kompozitorės Zitos Bružaitės diptikas – operėlė - parodija „Grybų karas“(2001), opera baletas „Voro vestuvės“ (2007) pagal J. Marcinkevičiaus poemas, dar - Tomo Kutavičiaus „Nykštukas nosis“ (2006) pagal V. Palčinskaitės libretą. Nacionalinėje operoje lietuvių kompozitorių naujų operų vaikams kol kas nėra. Klaipėdos muzikiniame buvo pastatytos Vladimiro Konstantinovo muzikinės pasakos „Stiklinė pasakaitė“(2001), „Šimtas princesės pabučiavimų“(2002). Dramos teatruose dainuojama vaikams, bet tai kitų žanrų spektakliai, ne opera.

Kokia Jūsų operos muzika?

Operoje pasakojama apie Pelių ir Bulvių karalysčių „karą dėl maisto”: išbadėjusios Pelės puola sočiai gyvenančią Bulvių karalystę ir pagrobia į nelaisvę vienturtę Karaliaus Bulvės dukterį aikštingąją Princesę Bulvytę.

Veikėjai suskirstyti į dvi stovyklas. Peles charakterizuoja aktyvus ritmas, aliuzijos į roką, kuriam būdingas aštrus skambesys, girdime solinę, bosinę gitaras, mušamuosius – tai išreiškia plačiųjų masių, ne operinę estetiką. Pelės – be skonio, be tradicijų. Bulvių muzika – tai pseudobarokas, kuriam būdinga muzikinė puošyba – tačiau ir čia „įmetu klaidų“, suardydamas metrą, stiliaus harmoniją. Kadangi Bulvės atstovauja klasikai, gal tai ir padeda joms  išsigelbėti nuo Pelių.

Beje, siužeto pabaigą šiek tiek pakeičiau - svetimšalį Makaroną pačiumpa Pelės, tuo norėjau pasakyti, kad jos bet kurią akimirką gali išlįsti, kai tik muzikoje atsiranda miesčionizmo, salonizmo.

Opera „Bulvinė pasaka“ sukurta, naudojant įvairiausias „muzikines lupenas“ – kažkur girdėtos muzikos nuotrupas, parafrazes, pseudomuziką ir panašiai – pasiutusiu tempu keliaujama per muzikinius stilius, kurie susilieja ir kuriuos pradedi suvokti kaip vientisą srautą, sukuriantį naujumo įspūdį.

Kuo dar ypatingos Pelės ir Bulvės?

Pelės labiau draminio amplua, savotiški “blogai” dainuojantys, bet puikiai vaidinantys aktoriai, kurie tarsi alkana  gauja, besivelkanti per kultūrą ir viską graužianti – Mocartą, Teodorakį, Bethoveną, kas tik papuola jų kelyje, ir klasiką, ir džiazą. Bulvės - labiau operinio amplua, estetiškos, korektiškos, tačiau gan mieguistos, nebespėjančios su laiku.

Pelių pasaulyje ieškojau dainingo kalbėjimo ar kalbinio dainavimo. Nuolat klausiau savęs „vis tik kaip ta opera daroma“? Jaučiausi, lyg ieškočiau atsakymų ir gilinčiausi į esmių esmę, į Florencijos camerata svarstymus, kas operoje svarbiau, kas pirminis - drama ar muzika? Atsidūriau per vidurį.

Ar solistai lengvai perprato savo partijas?

Iš pradžių jie, pažiūrėję į klavyrą, išsigandę klausinėjo, „ką daryti“? Ypač Pelių atlikėjai. Pasiūliau sekti ritmą, matyti natų kotelius, kylančius ar besileidžiančius žemyn. Jiems „atsirišo“ rankos, ir dabar išlenda visokiausi stebuklai.

Arijų kaip ir nėra – yra scenos, kuriose išplėtojama veikėjo muzikinė charakteristika. Gal tik Karalius Bulvė, kuris labiausiai reprezentuoja klasikinį stilių, dainuoja muzikinius numerius, panašesnius į arijas. Ridikėlis savo temos neturi, nes yra jaunas poetas, kuris dar savęs nerado ir tekartoja kitus.

Vaikai visada buvo ypatinga auditorija. Kaip skatinti ieškoti savęs, kaip sudominti šiuolaikinį vaiką, kuriam terūpi kompiuteriniai žaidimai?

Vaikus visada pavyksta privilioti per veiksmą, kuris natūraliai palaiko dėmesį. Dar svarbu „paduoti“ ne vien smagų reginį. Vaikiško meno esmė yra svajonė, tik suaugusiems svajonė – neįmanomas dalykas. Jei, grįžęs namo, vaikas prisimins operą bent tris dienas – tikslas pasiektas.

Reikia mokyti nemeluoti, būti sąžiningiems. Sąžinę sunku pamatuoti, tačiau jei „Bulvinė pasaka“ pažadins poreikį visada sakyti tiesą, bus pasėta gera sėkla. Daugiausia drąsos reikia nemeluoti sau. Manau, muzikoje tai skamba.

Galvoju, kad opera lyg didelis laivas, kuris plaukia, kai darniai dirba visi sraigteliai. Nuolat turiu minčių, siužetų, bet laukiu tinkamo laiko, dėkingos situacijos jų įgyvendinimui. Kai muzika rašoma apie šią dieną, kai jauti, kuo aplinkui kvėpuojama - tada sukuri kartos emocinį kodą, kuris išlieka. Ilgam.

Operos „Bulvinė pasaka“ dirigentas Dmitrijus Zlotnikas, režisierius Ramūnas Kaubrys, režisieriaus asistentas ir choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų dailininkai Artūras Šimonis ir Vilija Šuklytė.

Kalbino ir parengė Nijolė Jačėnienė

Bernardinai.lt