2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Laisvės kryžkelės. Dainavos apygarda

2007-10-15
Rubrikose: Visuomenė » Laisvės kryžkelės  Visuomenė » Atmintis 

Tęsiame laidų ciklą, pasakojantį apie Lietuvos partizanų organizacinius vienetus – partizanų apygardas. Šioje laidoje pasakojimas apie Dainavos apygardos laisvės kovas.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Kaip kūrėsi Dainavos apygarda?

J. Vitkus – Lietuvos karininkas. Nėra žinoma nė viena partizaninė J. Vitkaus – Kazimieraičio fotografija.

Prie jos kūrimosi bene labiausiai prisidėjo pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. 1945 m. gegužės mėn. jis, dar gyvendamas legaliai, įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė reikalingus direktyvinius dokumentus. J. Vitkus galutinai į mišką pasitraukė 1945 m. birželį. Čia jis toliau kūrė organizacines struktūras – prie Dzūkų grupės prijungė Merkinės batalioną, įkūrė Merkio rinktinę, parengė svarbius visam partizaniniams judėjimui dokumentus, t.y. „Organizacinis Lietuvos išlaisvinimo planas“, „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų rikiuotė ir vadovavimas“ ir pan. Taip pat jis parengė Karo lauko teismo, Partizanų apdovanojimo nuostatus ir kt. J. Vitkaus taip pat buvo išleistas įsakymas dėl partizanų judėjimo istorijos rašymo bei medžiagos kaupimo. Jis pats rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi fiksuoti visus svarbesnius šio partizaninio junginio gyvenimo įvykius. Jo iniciatyva 1945 metais pradėtas leisti partizanų „Laisvės varpo“ laikraštis. Kazimieraitis daug keliavo po partizanų junginius, atkūrė ryšius su LLA (Lietuvos Laisvės Armija – aut.) vadais Vilniuje ir Žemaitijoje.  1945 m. lapkričio 18 d. J. Vitkus įkuria A apygardą, o tų pačių metų gruodžio 31 d. išleidžia įsakymą dėl savarankiškos Dzūkų rinktinės įjungimo į šią apygardą. 1946 m. balandžio mėn. J. Vitkus drauge su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga-Mykolu Jonu įsteigia Pietų Lietuvos partizanų sritį ir išrenkamas šio aukštesnio organizacinio vieneto vadu. 1946 m. balandžio 23 d. Kazimieraitis pasirašė Partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus.

Kitaip sakant, J. Vitkaus-Kazimieraičio suformuota A apygarda vėliau tapo Dainavos apygardos pagrindu?

Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 m. lapkričio mėnesį, kai susivienijo Dzūkijoje kovoję partizanų junginiai. Kaip minėjau, tada ji buvo pavadinta A apygarda, o vėliau įvykusiame Dzūkijos partizanų vadų suvažiavime ji pakeitė pavadinimą į Dainavos. Tuo metu apygardą sudarė trys rinktinės – Dzūkų, Kazimieraičio ir Šarūno, o jos teritorija apėmė dabartinius Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonus bei su jais besiribojančių Marijampolės, Šalčininkų ir Trakų rajonų dalį. Beveik dešimtmetį trukusi kova pareikalavo daugybės aukų. Nuolat žūstant aukštesniems pareigūnams bei infiltruotiems MGB agentams įkūrus legenduotą Dainavos apygardos štabą, apygarda praktiškai nustojo egzistuoti 1952 m. rugpjūčio mėnesį, tačiau pavieniai partizanai Dzūkijoje veikė iki 1954 m. vasaros pabaigos.

Vienas iš ilgiausiai išsilaikiusių ir ilgai Dainavos apygardai vadovavusių partizanų vadų buvo mokytojas, atsargos leitenantas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Mes turime buvusių Dainavos apygardos partizanų Liudo Muliarsko-Naro ir Viktoro Zalansko pasakojimą apie pirmąsias A.Ramanausko partizanavimo dienas. Pasiklausykime:

Liudas Mulerskas. Perkėliau valtimi per Nemuną Adolfą Ramanauską ir Kulikauską bei atvedžiau juos į partizanų stovyklavietę. Tai buvo jų išėjimo į mišką diena. Būrys jų jau laukė. Atvedžiau juos, pristačiau ir grįžau į Alytų.

Viktoras Zalanskas. O mes jų jau laukėme. Laukėme per naktį, laužą buvome susikūrę. Paskui jau ir švisti ėmė, o jų vis dar nėra. O netoliese - rusų saugomas tiltas. Būrio vadas Toleikis nusprendė dar šiek tiek palaukti bei šiek tiek apsižvalgyti. Žiūrime, jau tik rankomis mojuoja, supratome, kad ateina. Na ir atėjo. Liudas su visais atsisveikino ir grįžo į Alytų, o mes visi perbridome Alovės upelį ir nuėjome gilyn į mišką.

O kitą dieną, po vadų pasitarimo, jie buvo mums oficialiai pristatyti kaip nauji partizanai. Adolfą Ramanauską mums pristatė kaip karininką Vanagą, kuris nuo šiol mums vadovaus. Vanago pavaduotoju buvo paskirtas Zigmas Putinas, Kulikauskas „Daktaras“ – adjutantu, Perminas – atsakingas už ūkinius reikalus, Kazlauskas „Klevas“ – atsakingas už ryšius. O po to ir prasidėjo…

A. Ramanauskas-Vanagas apdovanoja pasižymėjusius Dainavos apygardos partizanus. Įsakymą skaito L. Baliukevičius-Dzūkas.

Ar, pristačius Vanagą vadu, jums nekilo abejonių dėl jo tinkamumo?

V. Z. Ne. Mums kaip tik labai trūko vadovaujančių karininkų. Buvo pora puskarininkių – Dzidzevičius Mečys-Tarzanas ir Zigmas Putinas. Tai va - pora dar Smetonos laikų puskarininkių. Taip kad vadovo mums labai trūko. O atėjus Vanagui viskas pradėjo tvarkytis – partizanai pradėjo koncentruotis, mažos grupelės ėmė jungtis į būrius, partizanai pradėjo vienytis, didesni būriai ėmė vieni su kitais palaikyti ryšį. Tiesa, mes, eiliniai partizanai, mažai ką žinojome, bet tvarką jautėme. Iki Vanago atėjimo kas kada norėjo ir kur norėjo ėjo, o Vanagas uždraudė bet kam laisvai, kur panorėjus, vaikščioti. Reikėjo leidimo. Vakarais būdavo malda.

Pasakodami apie partizanų apygardas mes tradiciškai aptariame ir žymiausiais tuose junginiuose kovojusias asmenybes. Laidos pradžioje kalbėjome apie Juozo Vitkaus-Kazimieraičio indėlį. Belieka pridurti, jog 1946 m. vasarą sovietų saugumas sužinojo galimą Pietų Lietuvos partizanų srities štabo dislokacijos vietą ir ten pradėjo didelius siautimus bei miškų „šukavimus“. Liepos 2 d. J.Vitkus Lazdijų r., netoli Liškiavos, Žaliamiškyje, susidūrė su NKVD kariuomene ir buvo sunkiai sužeistas. Čekistų vežamas į Leipalingį po kelių valandų mirė. Jo kūnas buvo numestas turgaus aikštėje. Iki šio nežinoma, kur jis yra palaidotas, nors spėjama, kad buvo užkastas vietos įgulos štabo kieme. Sovietų valdžia, keršydama J. Vitkaus šeimai, jo našlę su penkiais vaikais 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Sibirą. O paskutiniajam Dainavos apygardos bei visos Lietuvos partizanų vadui A. Ramanauskui-Vanagui pavyko išsilaikyti net iki 1956 metų.

Adolfas Ramanauskas su šeima. 1956 m. vasara

Tačiau tuo metu jis jau neturėjo ryšių su pogrindžiu, nes ir pačių partizanų jau beveik neliko. Nuo 1952 metų pabaigos nutrūkus ryšiams su Vyriausiąja partizanų vadovybe, A. Ramanauskas slapstėsi su šeima rūpindamasis laisvės kovų įamžinimu, rašė prisiminimus, slėpė juos pas patikimus žmones. 1991 metais šie atsiminimai buvo išleisti atskira knyga. 1956 m. spalio 12 d. Kaune A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė buvo suimti. Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo itin žiauriai kankinamas. Vos porą valandų palaikytas MGB kalėjime buvo netrukus išvežtas į Lukiškių kalėjimo ligoninę, nes saugumiečiai bijojo, jog tardomasis neišgyvens. 1957 metų rugsėjo 24-25 d. Vilniuje posėdžiavęs vadinamasis Aukščiausiasis teismas A. Ramanauską-Vanagą nuteisė mirti. Nuosprendis įvykdytas tų pačių metų lapkričio 29 d. Vilniuje. Palaidojimo vieta nežinoma.

Turime dar vienus prisiminimus. Dainavos apygardos partizanas Pranas Platūkis-Karklas pasakoja apie ne itin sėkmingą Merkinės puolimą 1945 metų gruodžio 15 d. Tam mūšiui kaip tik ir vadovavo A.Ramanauskas-Vanagas.

„Pagrindinis vadas buvo Vanagas. Būtent jis ir suorganizavo kelis būrius Merkinės puolimui. Tikslas buvo susidoroti su stribais. Mes į Merkinę įėjome iš  Masališkių kaimo nuo Vilniaus pusės, Vilniaus gatve.

Pasipriešinimo nebuvo jokio – ėjome su daina. Šaudymas prasidėjo tik Merkinės centre, prie bažnyčios, – stribai buvo įsitvirtinę bažnyčios varpinės bokšte. Jie jau žinojo, ko tikėtis, nes Siaubo būrys iš vakarų nuo Nemuno pusės puolimą buvo pradėjęs kiek anksčiau. Iš to varpinės bokšto stribai ir nukovė tris mūsiškius partizanus. Mes nelabai ką galėjome jiems, gerai įsitvirtinusiems, padaryti - bažnyčia yra bažnyčia, kulkomis sienos neišgriausi. Tepasiėmėme tris nukautus bendražygius. Vienas iš jų buvo mano draugas Juozas Volungevičius. Puolimo metu visą laiką jis buvo šalia manęs. Tik staiga kažkas terkštelėjo, ir jis krito. Tepasakė: „Pranai, jau aš žuvęs…“ Šalia jo, kad negaučiau kulkos, kritau ir aš.

Po visko, kai pasiėmėme ir į vežimą suguldėme žuvusiųjų partizanų kūnus, nusprendėme išvaduoti vietinio stribyno rūsyje laikomus kalinius. Bet durys buvo geležinės ir pertvertos galingais geležiniais skląsčiais, kurių mes niekaip negalėjome išlupti. O čia dar ir laikas ėmė mus spausti… Tai, ką mes padarėme, – nukovėme vieną stribą, sudeginome valsčiaus pastatą, paėmėme iš milicijos visus dokumentus, o būstinę taip pat sudeginome. Po to grupėmis pasitraukėme ta pačia Vilniaus gatve – kas į Bingelius, kas į Masališkes, o mes trise grįžome į Kazimieraičio vadavietę.

Ar Vanagas ir Kazimieraitis buvo patenkinti taip susiklosčiusiu Merkinės puolimu?

Nelabai jie buvo patenkinti. O ir keli partizanai žuvo. Ale kas daryt? Merkinės puolimas nepavyko.

Ankstesnėse laidose šiek tiek kalbėjome apie dar vieną legendinę Dainavos apygardos asmenybę Lionginą Baliukevičių-Dzūką, palikusį savo parašytą dienoraštį ir taip pat išleistą atskiru leidiniu. Būtent iš jo dienoraščio sužinome apie vieną baisiausių išdavysčių partizaninio karo istorijoje. Du poetai, Kostas Kubilinskas ir A. Skinkys nušovė miegantį partizaną ir išdavė Dainavos apygardos štabo bunkerį. Tada tik laimingo atsitiktinumo dėka Dzūkas liko gyvas. Ši istorija dabar plačiai žinoma, tačiau kur kas mažiau yra žinių apie paskutiniuosius apygardos partizanus bei paskutinį apygardos vadą Vincą Daunorą-Ungurį bei vėlesnes čekistų provokacijas, naikinant apygardą.

Dešinėje paskutinis Dainavos apygardos vadas V. Daunoras-Ungurys, kairėje P.Lietuvos sr. vadas S. Staniškis-Litas. Apie 1951 m.

1951 m. žuvus Dainavos apygardos vadui Juozui Gegužiui-Diemedžiui, srities vadas Sergijus Staniškis-Viltis šias pareigas pavedė eiti Vincui Daunorui-Unguriui. 1952-53 metais daugelis partizanų žuvo arba buvo paimti į nelaisvę, tačiau sovietų saugumiečiams niekaip nesisekė „prisikasti“ iki Ungurio. Naudos jiems nedavė ir 1952 metais prieš Dainavos apygardą surengta provokacija, kurioje dalyvavo ir čekistų užverbuotas „Geležinio Vilko“ rinktinės štabo viršininkas Petras Luiza-Šernas. Tačiau kitos MGB provokacijos jau buvo kur kas sėkmingesnės. 1952 metais buvo sunaikinti visi žymesni apygardos organizaciniai vienetai. Dar labiau suaktyvėjus MGB veiklai, V.Daunoro-Ungurio padėtis tapo kritiška. Tais pačiais metais MGB smogė dar vieną smūgį – buvo inscenizuotas Dainavos apygardos štabo pareigūnų susirinkimas, kuriame dalyvavo saugumiečių suimti buvę partizanų vadai. Šis susirinkimas paskelbė, jog V. Daunoras iš pareigų atleidžiamas, o į jo vietą apygardos vadu skiriamas Juozas Karpavičius-Medelis. Šio pseudosusirinkimo protokolai buvo nusiųsti Nemuno srities vadui S. Staniškiui ir pačiam Unguriui. Provokacija buvo sėkminga, nes 1952 m. rugpjūčio mėnesį S. Staniškis šį paskyrimą pavirtino. Galima sakyti, taip nustojo veikti tikra Dainavos apygardos vadovybė, o likę be vadų partizanai, kaip ir pats Ungurys, dar kovojo iki 1954-ųjų. Tais metais rugsėjo 18 d. Prienų rajone, Žiūkų kaime, žuvo paskutinieji Dainavos apygardos partizanai...

Istorikai teigia, jog būtent Dainavos apygardoje pokario metais virė aršiausios kovos. Čia daugiausia žuvo sovietinių okupantų, kolaborantų bei įvairių sovietinės valdžios pareigūnų. Čia daugiausia krito ir laisvės kovotojų. Kas lėmė, kad būtent Dzūkijoje buvo taip aršiai kovojama?

Tokie dalykai labiausiai priklauso nuo vadovybės pozicijos bei pačios organizacijos pajėgumo – kuo pogrindžio organizacija stipresnė, tobulesnė, kuo griežtesnė tvarka, tuo ir kovos rezultatai geresni. Be to, nereikia pamiršti, kad būtent Dzūkijoje buvo pačios geriausios partizanavimo sąlygos – miškingos kalvotos vietovės, daugybė įvairių vietų ne tik slėptis, bet ir pasaloms rengti ir t.t. Tai taip pat lėmė, kad šiose apylinkėse buvo daugiausia laisvės kovotojų ir kova buvo bekompromisė.

Šioje apygardoje taip pat vyko viena nevienareikšmiškai šiais laikais vertinama partizanų akcija, t.y. vadinamosios „Baltramiejaus naktys“, kai per naktį buvo sunaikinama iki kelių dešimčių žmonių. Ar visi jie buvo čekistų agentai bei kolaborantai?

Tokių atvejų buvo visoje Lietuvos teritorijoje. Reikia pabrėžti, kad tokios akcijos tiesiog buvo neišvengiamos. Pirmiausia buvo naikinami išdavikai, dėl kurių kaltės žūdavo partizanai bei būdavo suimami rėmėjai. A. Ramanausko vadovavimo laikotarpiu iš tikrųjų tokios akcijos vyko, tačiau reikia prisiminti, kad tiek Vanagas, tiek kiti vadai iš savo kovotojų griežtai reikalaudavo, kad mirties bausmė civiliams gyventojams būtų skiriama tik surinkus neginčijamus jų kaltės įrodymus. Vanago įsakymu buvo net sušaudyti keli partizanai, nusižengę šiems nurodymams. Karo be aukų nebūna. Tokios akcijos ilgam paralyžiuodavo čekistų išdavikų veiklą bei sustabdydavo saugumiečių operacijas, nes operatyvininkai po to ilgai iš tų apylinkių negaudavo jokios informacijos. Tokias akcijas partizanai stengdavosi vykdyti kuo platesnėje teritorijoje, kad maksimaliai sukaustytų galimus atsakomuosius priešo veiksmus bei išsklaidytų jo pajėgas.

 

„Laisvės kryžkelių“ archyvas


Bernardinai.lt logotipas mazas

 

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Putinas

Kas yra blogiau? Prancūzija, siunčianti Rusijai laivą, kuris gali būti panaudotas prieš NATO sąjungininkes Baltijos ar Juodojoje jūroje? Ar Didžiosios Britanijos primygtinis noras naudotis teise plauti rusiškus pinigus per Londono finansines rinkas? 

Gaza

Ahmedas yra karo vaikas ir kartu viena šio karo aukų. Prabėgus dešimčiai dienų nuo gimimo, jis prarado savo tėtį, senelius ir namus. Jo mama nežino, kas liko iš šeimos namų. Ji atsimena tik dulkes ir dūmus, tačiau bando pamiršti ir tai.

Bernard Levy

Šio naujojo Lokerbio akivaizdoje galime klausti, ar mes Vakaruose tesugebėsime maldauti V. Putino suteikti „laisvą ir visišką“ priėjimą prie katastrofos vietos ir garantuoti „pilną bendradarbiavimą“ atgaunant palaikus?

Gaza

Esame paliekami su paradoksu: moralė reikalauja iš Izraelio kovoti šį karą, tačiau užkerta kelią kovoti jį moraliai. Šiame konflikte racionalus mąstymas rodosi tampa bejėgis.

Daudimai

Pripažinti autoritetą, reiškia pripažinti tam tikrą prigimtinės teisės pavidalą, įsitikinimą, kad pasaulis turi vidinę logiką. Šią logiką mums padeda atskleisti protas. Tačiau pro akis prasprūsta daugybė detalių...

Laisvės kovos rubrikos baneris sidebar