Rudenį Vilnius, kaip visad, sotus menų. Nežinau, kaip jums, o man net šiek tiek per tirštas, truputį primena išprotėjusių automobilių spūstis miesto gatvėse. Kad neprarastum skanavimo dovanos, reikia gerti po nedidelį gurkšnį. Siurbtelėjus ilgai laikyti dalykus savo juslėse it gerą vyną burnoj, kad viskas spėtų nutekėt iki dugno ir suskambėt iki galo.

Tokį šiltą gurkšnį „Pax et bonum“ vadybinė komanda neseną vėsoką vakarą padovanojo savo klausytojams Vilniaus Bernardinų bažnyčioje - tikrai gražiai augina vis gilesnį, platesnį kvėpavimą ši sąlyginai nauja, bet greitai besiplečianti dvasinės bei kultūrinės ekologijos erdvė. Labiausiai paliečiančiomis akimirkomis, čia vykstant didelėms muzikos ar veiksmo, išorinėms ar vidinėms misterijoms, kažkodėl vis prisimenu prieš keletą metų klausytus mažažodžius ir truputį geliančius brolio Juliaus Sasnausko pamokslus tik nedideliam būreliui žmonių ankstyvą ryto metą, sakomus pečiukėliui jaukiai spragsint koplytėlėj. Kai dalykai, augantys po Bernardinų bažnyčios stogu, tikrai pavyksta, negali nesusekt, kad šiltai išnešiota, kantriai, ištikimai ir tiesiai metama gyvenimo ir kūrybos, prisikėlimo pačia plačiausia prasme sėkla būtinai kada nors sprogs ir virs dar vienu garstyčių krūmu.

Tokių ar panašių minčių šildoma buvau, išklausiusi-pažiūrėjusi Nacionalinės premijos laureato, Šv. Kristoforo premijos laureato kompozitoriaus Algirdo Martinaičio  oratorijos „Giesmės šv. Pranciškui“ premjerą. Vargu ar ką galėčiau ir ar norėčiau sakyti apie dalykus, kurių išties neišmanau pakankamai – apie muzikinio atlikimo, režisūrinę, pastatymo sėkmę ar nesėkmę. Jei tokios ar kitokios būta, jei tai iš tiesų svarbu, tai bus pasakyta žmonių, kurių geranoriška įžvalga daug labiau pasitarnaus kuriantiems ir žiūrintiems (noriu tikėti, kad ši proga nebuvo pirmoji ir paskutinė). Čia – tik eilinio klausytojo dienoraščio paraštės, kuriomis dalijuosi, norėdama patikinti šio ir panašių renginių kūrėjus ir darbininkus, kad jų sunkus ir kartais labai keblus triūsas yra matomas, girdimas ir labai reikalingas.

*

Buvau girdėjusi šio kūrinio fragmentus anksčiau. Kai klausiausi visą oratoriją, patyriau dar vieną gerą pamoką, kad reikia dalykams leisti buti tokio „ūgio“, kokio jie tuo metu yra. Negalima vaiko bausti už tai, kad jis vaikšto su trumpikėmis. Būsim per griežti – gali sužaizdoti, kartais - beveik nepataisomai. Nedaug pasikeitė atlikėjų sudėtis (esminė permaina – atėjo Kauno simfoninis orkestras, vedamas Modesto Pitrėno energijos), bet patys atlikėjai, mano galva – labai. Kvėpavę tarsi kiekvienas atskirai ir fragmentiškai, dabar užaugo iki vieno, vientiso kvėpavimo jėgos. Jei kas anksčiau kėlė šypseną – nedrąsus bandymas „vizualizuoti“ muziką judesio choreografija, kai kuriais personažais, netgi pagrindinio veikėjo Pranciškaus pasirinkimas Povilo Meškėlos asmenyje, „Rojaus tūzų“ įpainiojimas į šį tada dar neaiškų reikalą, - tai dabar žadino malonią nuostabą. Kūrinio jėga ėmė viršų. Brangios ir retos vientisumo išgyvenimo akimirkos, kurios sulaužo plokščią horizontalę ir švysteli aukštyn, gilyn, artyn prie pilnatvės paslapties, kuri, regis, tuoj tuoj plyš ir atsivers. Kaip geriausiuos sapnuos apie dangų.

*

Tikrai iššūkiu galėčiau pavadinti jau minėtus bandymus padėti muzikai atsiskleisti, ją vizualizuojant. Ypač – tam nepritaikytoje erdvėje ir nebūtinai tik su profesionaliais atlikėjais (šokėjos). Jokios scenos įrangos, bet užtat kokia bažnyčios erdvė, alsuojanti istorija, prisigėrusi maldų, ašarų ir džiaugsmo – koks scenografas tokią sukurtų? Gal jau liausis skraidžiusios dvejonės, ar dera į šventovę leisti „triukšmauti“ menus, kai šie gana dažnai savo patepimu toli pranoksta išbalusius žodžius iš kai kurių sakyklų? Taip ir norisi kartoti: leiskit drąsiems žmonėms būti drąsiems, kad jie užkrėstų mus savo regėjimo, girdėjimo, kalbėjimo jėga ir laisve – argi ne ji mums atneša tikrą norą tikėti ir gyventi tuo, kuo tiki?

*

Mano bičiulis, prisiekęs perlų žemės dulkėse ieškotojas ir akylas stebėtojas tyliai pasidalijo savo radiniu: „Pažiūrėk į dešinę, prie kolonos. Ten tikrasis Pranciškus“. Ak gi. Nenusakomo amžiaus žilas barzdotas vargeta. Kairėje laiko nudriskusį krepšelį, grubia, nugairinta gatvės gyvenimo dešine dirigavimo mostais rikiuoja garsų pasažus į jam suprantamas vietas, ritmiškai linguodamas galvą, atgręžtą į publiką. Vargu ar ją mato - akys dega, bet žiūri gilyn, į muziką. Gal buvęs muzikantas? Dabar - neturtėlis, iš negalios pasirinkęs katėmis trenkiančias tarpuvartes, šlapius skudurus nakčiai ir išmaldą gurkšneliui svaigalų. Kai jam jau atrodė pakankama, pabaksnojo pirštu į vietą, kur turi būti nešiojamas laikrodis, ir tyliai dingo. Jo laikas būti čia ištekėjo. (Beje, neįsivaizduojama, kad kam nors būtų atėję į galvą jį iš čia išprašyti). Kas bus tame skurde likę skambėti, kad vis dėlto užsuko čia? Kur toji vieta, iš kurios jis vis dar išgirsta kvietimą  šventovėn?

Ar ne toje vietoje visi, besiilgintys vientisumo, iššūkio jėgos ir buvimo džiaugsmo susitinkam? Šviesos lopšy, kur auga mirčiai nepasiekiami gyvenimo perlai. Ar ne šio gurkšnio taip dažnai pasigendam menų spūstyse, kurias mums siūlo šiltos ir šviesios, puikių virtuozų vardais ir tikrų melomanų veidais viliojančios salės?

Kūrėjai

Algirdo Martinaičio oratorija „Giesmės šventam Pranciškui“ (poetinis tekstas Vlado Braziūno) buvo atlikta VšĮ „Pax et Bonum“ rūpesčiu. Neseniai įkurtos, bet jau iš to paties pavadinimo sakralios muzikos festivalio žinomos organizacijos vardas slepia vos trijų pasišventusių žmonių pavardes:  Vilija Grigonytė, Sigutė Augustinienė, br. Arūnas Peškaitis OFM. Kūrybinė komanda: projekto meno vadovė Rita Kraucevičiūtė, režisierė Birutė Mar, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė, šviesų režisierius Norvydas Birulis, garso režisierius Voldemaras Liakas.

Atlikėjai: Pranciškus – Povilas Meškėla, Klara – Raminta Vaicekauskaitė, Pika - Judita Leitaitė, Gubijo Vilkas – Ignas Misiūra, serafimas – Audrius Rubežius, Baltasis Angelas – Birutė Mar. Kauno simfoninis orkestras (vad. Modestas Pitrėnas), Bernardinų bažnyčios chorai „Langas“ ir „Šv. Pranciškaus paukšteliai“, (vad. Rita Kraucevičiūtė), roko grupė „Rojaus tūzai“, dirigentas Modestas Pitrėnas.

Kad taikos, ramybės ir šviesos būtų šiek tiek daugiau.

Bernardinai.lt