Tęsdami pasakojimų ciklą apie Lietuvos partizanų organizacines struktūras, šioje laidoje kalbėsime apie Tauro partizanų apygardą, veikusią Suvalkijoje.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Kaip kūrėsi ši apygarda?

1944 m. rugpjūtį Marijampolės aps., Kalvarijos valsčiuje, Vytautas Gavėnas-Vampyras suorganizavo partizanų grandį. Veiverių valsčiuje ltn. Alfonsas Arlauskas-Geležinis Vilkas taip pat subūrė partizanų grupę. Pakiauliškių kaime partizanų būrį sutelkė Vincas Senavaitis-Šiaurys. Barzdų valsčiuje Lietuvos laisvės armijos (LLA) Suvalkų apygardos partizanų štabas suorganizavo Stirnos batalioną, kurio vadu tapo ltn. Vytautas Bacevičius-Algis-Vygandas. 1945 m. birželio 17 d. Skardupių kaimo klebonas Antanas Ylius-Vilkas ir pas jį besislapstantis Jonas Pileckis-Šarūnas suorganizavo partizanų skyrių. Būtent šių visų grupių pagrindu formavosi ir apygardos rinktinės bei kuopos.

Tai buvo pirmieji Tauro apygardos junginiai ir ar būtent šie paminėti vadai organizavo Tauro apygardos štabą?

Vieni iš Tauro apygardos kūrėjų. Iš kairės: J. Pileckis-Šarūnas, V. Gavėnas-Vampyras, A. Baltūsis-Žvejys, V. Navickas-Auksutis ir J. Lelešius-Grafas

Suvalkijos partizanų būrių vadai tuojau pat ėmė ieškoti tarpusavio ryšių ir vienyti krašto partizanus. 1945 m. liepą Vytautas Gavėnas-Vampyras, Albinas Ratkelis ir kiti susiekė su A. Yliumi bei J. Pileckiu ir nutarė sudaryti bendrą Suvalkijos partizanų vadovybę. Liepos 19 d. Skardupių klebonijoje įvyko partizanų vadų susitikimas, kurio metu nutarta įkurti Tauro partizanų apylinkę, aptartos jos ribos, neišeinant už Marijampolės apskrities ribų, ir įsteigti partizanų štabą, kurio viršininku paskirtas Lietuvos aviacijos kapitonas Leonas Taunys-Kovas. Komplektavimo ir ginklavimosi skyriaus viršininku paskirtas Jonas Pileckis-Brokas, Propagandos skyriaus viršininku tapo vyr. ltn. Albinas Ratkelis-Oželis, Baudžiamojo skyriaus viršininku – Vytautas Gavėnas-Vampyras, Sanitarinės dalies viršininku bei kapelionu paskirtas kun. Antanas Ylius-Vilkas. Štabo veiklos programą nutarta parengti per kitą susitikimą. Šiame posėdyje taip pat buvo svarstomi partizaninės spaudos, būrių tarpusavio ryšių ir kiti organizaciniai klausimai.

Netrukus, rugpjūčio 15 d., Skardupių klebonijoje įvyko štabo narių ir partizanų grupių atstovų pasitarimas. Jo metu Tauro apylinkė buvo išplėsta į apygardą. „Kaip valgant ir geriant kyla apetitas, taip ir mums atsirado noras ne tik veikti, bet ir plėstis, - savo prisiminimuose rašė kunigas Antanas Ylius-Vilkas. – Mes greitai pastebėjome, kad apylinkės ribos mums per siauros. Juk ir kiti lietuviai yra mūsų broliai, kodėl juos turime palikti likimo valiai? Nutarėme kurti apygardą“. 1945 m. rugpjūčio 15 diena ir yra laikoma oficialia Tauro apygardos įkūrimo data.

Ši apygarda veikė Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir Kauno apskrityse. Iki 1949 metų Tauro apygardoje buvo 5 rinktinės, vėliau liko 3 – Vytauto, Geležinio Vilko ir Žalgirio. Apygarda leido laikraštį „Laisvės žvalgas“, viena pirmųjų įvedė privalomas Lietuvos kariuomenės kariškas uniformas, sukūrė daugelį partizanų statutų. 1947 metais Kazlų Rūdos miškuose Tauro apygarda suorganizavo partizanų mokymo kursus, be to, būtent ši apygarda organizavo du Lietuvos partizanų atstovų prasiveržimus į Vakarus ir būtent pirmajame laisvės kovų etape buvo svarbiausia partizanų centralizacijos iniciatorė.

Vienas iš tų prasiveržusių į Vakarus partizanų buvo Kazimieras Pyplys-Audronis-Mažytis. Turime labai įdomų Antaninos Akelaitytės-Liepos, buvusios Tauro apygardos Vytauto ir Geležinio Vilko ryšininkės bei rėmėjos pasakojimą apie vadinamąjį „blynų balių“ Marijampolėje, kur buvo sunaikinta nemažai bolševikų pareigūnų bei čekistų. Pasakojime minimas Vampyras yra Tauto apygardos vadas Vytautas Gavėnas, o pagrindinis šios istorijos veikėjas yra Kazimieras Pyplys-Mažytis.

„Vampyro čia viskas sugalvota. Jis vis vaikščiodavo po kambarį ir nerimdavo, galvodavo, tai, žinok, kad kažką sugalvos. Puolė partizanai rusus ir vienur, ir kitur, ir Šunskuos, ir Gižuos… O tada sugalvojo, kad reikia pačioje Marijampolėje jiems surengti „blynų balių“.

Pušelė dirbo pašte, turėjo Marijampolėje labai gražų butą. Jos draugė buvo Kričinaitė. Buvo neperskiriamos draugės. Pušelę iš Marijampolės išsikviesdavome į kaimą, čia ją Vampyras išmokė šaudyti. O Kričinaitė dirbo pasų skyriuje, bet vyrai ja nepasitikėjo, nes ji draugavo su Gurevičiumi žydu, kuris buvo kažkoks NKVD viršininkas. Tai todėl ja ir nepasitikėjo, nors ji esant reikalui ir parūpindavo partizanams pasus.

Na ką, taip ir buvo nuspręsta Užgavėnių proga Marijampolėje surengti „blynų balių“. Prieš tai Pušelė su Kričinaite lankėsi ir kituose baliuose pas aršiausius Marijampolės komunistus. Pušelė dar pasiskelbė, kad kartu bus ir jos sužadėtuvės su iš Vilniaus atvažiuosiančiu komjaunuoliu. Dėl to ji ir vaikščiojo po visus balius, kad paskui galėtų visus tuos komunistus susikviesti pas save. Na ir sukvietė kartu su Kričinaite visus pas save į sužadėtuves. Tik tiek, kad Kričinaitė nieko nieko nežinojo, ką jos draugė Pušelė ruošia. Pakvietė ir kalėjimo viršininką, ir politrukus, žodžiu, visus aršiausius. Bet ne visi atėjo, kadangi buvo kviečiami be žmonų. Partizanai neplanavo šaudyti jų žmonų. Iš viso susirinko, berods, penki. Kartu merginų kompanijoje, be Pušelės, buvo ir dar viena partizanė Saulutė.

Atvažiavo komjaunuolį iš Vilniaus vaidinantis Kazimieras Pyplys-Mažytis. Labai aukštas vyras. Apsivilkęs paprastais civiliais rūbais, vos suradome jam tinkantį kostiumą. Kiekvienoje kišenėje po ginklą.

Partizanų planas buvo toks – į Marijampolę jie atvyko dviem grupėmis. Viena grupė sutartą valandą turėjo susprogdinti NKVD’istų namą, o kita užeiti į „blynų balių“ ir padėti Mažyčiui susitvarkyti su Marijampolės komunistais. Bet partizanai „blynų baliuje“ vis nesirodė. Pušelė ir Saulutė vis bėgdavo į lauką pažiūrėti, kurgi jie prapuolė. O Mažyčiui buvo duota užduotis, kad operacija prasideda 2 valandą nakties. Visi sau toliau linksmai šoka ir dainuoja, bet jau tas žydas Gurevičius ėmė kažką negero įtarti. Ėmė ir pasakė nieko nežinančiai Kričinaitei, kad jam tas sužadėtinis yra neaiškus ir reikėtų patikrinti jo dokumentus. Bet čia Kričinaitė ėmė pykti, kad kaip čia galima įtarti jos draugės simpatiją, komjaunuolį iš Vilniaus. Tam kartui Gurevičius susilaikė, bet jau kišenėje laikė ranką su paruoštu ginklu.

Galiausiai atėjo sutarta valanda, o partizanai taip ir nepasirodė. Ar tai jie nuklydo kur ar kas jiems atsitiko – to aš jau nežinau. Žodžiu, Mažytis Pušelei ir Saulutei pasakė, kad ilgiau laukti negalima, reikia pradėti vykdyti operaciją ir kuo greičiau iš ten nešdintis. Mergaitės irgi turėjo ginklus, bet laikė juos pasidėjusios virtuvės stalčiuje. Na ir pradėjo. Mažytis pirmutinį šovė Gurevičių. Nušauna Gurevičių, o paskui visus kitus. Visus nušauna ir tada šauna į Kričinaitę. Bet čia Pušelė pastumia jo ranką ir surinka, kad į ją jau nešautų. O ta Kričinaitė nieko nežino – nei kad ir ji paskirta nušauti, nei iš viso, kas čia darosi. Ji nieko nežino. Bet susivokusi kas čia atsitiko, tuoj bėgo laiptais žemyn ir link namų. O čia visi nušauti, tik muzikanto sužeista gerklė. Mažytis, Pušelė ir Saulutė tuoj šoko į arkliais kinkytas roges ir parvažiavo pas mus į kaimą.

Tos mergaitės – Pušelė ir Saulutė – niekada gyvenime nieko nebuvo šovusios, ir joms labai buvo skaudu. Jos labai verkė. Bet vis tiek buvo klaida, kad liko nenušauta Kričinaitė. Vampyras iš karto ėmė tuo piktintis – dabar išdavimas neišvengiamas.

Greitai pakinkė arklį ir mane išsiuntė į žvalgybą Šunskų link apsižiūrėti, kas ten dedasi. Ir aš važiuoju. O ten jau mane ėmė stabdyti paprasti žmonės, sakydami, kad toliau važiuoti nevertėtų, nes galybė rusų siaučia, areštuoja žmones. Supratau, kad čia jau Kričinaitės išdavinės, apsukau arklius ir parskubėjau atgal namo. Vyrams pasakiau, kad viskas baigta, reikia skubiai dingti. Jie palaukė dar iki sutemų ir pasitraukė, o man liepė kuo greičiau trauktis į Geležinio Vilko rinktinę. 

O Kričinaitė, kad ir viską pasakojo, ką žinojo, saugumiečiams, ja vis tiek jie nepasitikėjo. Juk ji pati kvietė visus į tą balių. Tai kas, kad ji visus išduoda. Užvedė jai bylą ir teisė. Supratusi, kad ją vis tiek nuteis, atsikvošėjo. O iš tiesų tai ji tikrai nieko nežinojo, kad viską riktavo Pušelė, o ir paskutiniu momentu pastūmė Mažyčio ranką, kad išsaugotų jai gyvybę. Tai ji per teismą paskui kad rėžė, tai rėžė. Išdrožė prokurorui, kad gi ir jis buvo kviestas į tą balių, deja, neatėjo, o tai būtų nušautas kaip koks šuva. Prokuroro net akiniai nusivertė. Ir jau ji tiesiai nieko nesigailėdama sakė, kad jiems, komunistams, visiems taip ir reikia ir kad juos vis tiek visus iššaudys. Nuteisė ją 25 metams lagerių. Štai koks jos likimas”.

Šiame laidų cikle mes tradiciškai pasakojame apie iškiliausius toje apygardoje kovojusius partizanus. Šįkart nepasakosime apie Juozą Lukšą-Daumantą, apie kurį ne kartą kalbėjome ankstesnėse laidose. Ir be Daumanto Tauro apygardoje buvo daug iškilių asmenybių. Pirmiausia tai galima pasakyti apie apygardos vadą Antaną Baltūsį-Žvejį.

Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis-Žvejys 1915-1948 m.

Tai buvo nepaprastai ambicingas, darbštus ir gabus vadas, ryžtingas ir sumanus organizatorius. Vos tapęs Tauro apygardos vadu, jis iškart paskelbė, jog Laisvės kovotojai priklauso karinei organizacijai, kurioje privaloma kariška drausmė, paklusnumas bei pagarba vadams, taip pat privaloma per tarnybos metus dėvėti Lietuvos kariuomenės uniformą. A. Baltūsis taip pat nustatė partizanų pareigų ženklus, sutvarkė apygardos teritorinę-administracinę struktūrą, Lietuvos kariuomenės štabų pavyzdžiu sutvarkė visą raštvedybą, išleido nurodymus rinkti partizanų kūrybą, įsakė slėpti bei ateičiai išsaugoti archyvus, reikalavo iš jam pavaldžių dalinių tikslių ataskaitų, organizavo apmokymo kursus partizanų puskarininkių ir viršilų laipsniams gauti, taip pat parengė kasdienes partizanų elgesio taisykles, įsteigė partizanų karo lauko teismą. A. Baltūsis nuolat siekė, kad būtų sudaryta Vyriausioji partizanų vadovybė. Paaiškėjus, kad 1946 m. įkurtas Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS), vadovaujamas Juozo Markulio-Erelio, yra MGB kontroliuojamas, A. Baltūsis ėmėsi kurti vyriausiąją vadovybę iš ginkluotų partizanų vadų, buvo vyriausiojo partizanų štabo viršininkas bei faktinis naujai sudaryto BDPS pirmininkas. A. Baltūsiui pavyko užmegzti ryšius su daugumos Lietuvos partizanų junginių vadais bei apriboti išdavikišką J. Markulio veiklą. Ypač daug dėmesio J. Baltūsis skyrė ryšiams su Vakarais. 1947 metais organizavo du žygius į Vakarus – gegužės mėnesį Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno bei gruodžio mėnesį J. Lukšos ir K. Pyplio.

Tačiau jam nebuvo lemta ilgai vadovauti Tauro apygardai, nespėjo jis įgyvendinti ir daugelio planų. 1948 m. vasario 1 d. išdavus MGB agentei Tiesai gimtajame Gulbiniškių kaime Motiejaus Baltrušaičio sodyboje J. Baltūsis-Žvejys ir du štabo apsaugos partizanai Juozas Balsys-Dobilas bei Pranas Žaldaris-Šapalas buvo apsupti. Pasiūlymą pasiduoti jie atmetė ir, nematydami kitos išeities, visi trys nusišovė.

Tačiau Žvejo nuveikti darbai nenuėjo veltui, centralizacijos procesas jau buvo išsibėgėjęs. Po jo žūties iniciatyvą perėmė kaimyninė Kęstučio apygarda ir 1949-ųjų metų pradžioje pagaliau ginkluotas pogrindis buvo suvienytas.

Aleksandras Grybinas-Faustas (dešinėje) ir Pranas Runas-Daugirdas

Galima teigti, kad Antano Baltūsio darbus pratęsė kitas Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas. Būtent jis kartu su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu 1949-ųjų pradžioje nukeliavo į Žemaitiją ir dalyvavo legendiniame Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio suvažiavime bei drauge su kitais Lietuvos partizanų vadais pasirašė LLKS deklaraciją. Koks buvo Fausto partizaninis kelias?

1944 metais artėjant frontui jis iš pradžių pasitraukė į Vakarus. Ten buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir pasiųstas į Rytų frontą, kur išbuvo iki pat karo pabaigos. Bandė pereiti į amerikiečių okupacinę zoną, tačiau buvo grąžintas. 1945 metais grįžo į Lietuvą, į Šakių apskr. Karšrūdės kaimą, kur mokytojavo jo tėvas. Vengdamas suėmimo per žiemą slapstėsi, o 1945 m. pabaigoje pasitraukė pas partizanus, į Kazlų Rūdos miškus. A. Grybinas čia dalyvavo kuriant Žalgirio rinktinę, dirbo jos štabe. 1946 m. birželio 12 d. buvo paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės vado Jurgio Ilgūno-Šarūno adjutantu, po metų – rinktinės žvalgybos, o dar vėliau – informacijos ir spaudos skyriaus viršininku. Žuvus Tauro apygardos vadui ltn. Jonui Aleščikui-Rimantui, 1948 m. spalio 8 d. A. Grybinas-Faustas buvo paskirtas Tauro apygardos vadu. Nuo Tauro apygardos įkūrimo jis buvo penktasis iš eilės vadas ir pirmasis civilis, ėjęs šias pareigas. 1949 m. kovo pabaigoje, grįžęs iš Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo, A. Grybinas pakeitė Tauro apygardos organizacinę struktūrą. Rinktinių kuopas ir būrius jis pertvarkė į tėvūnijas ir kartu pakeitė jų valdymo struktūras, išformavo Kęstučio ir Birutės rinktines, nes jose buvo labai sumažėjęs partizanų skaičius. Po šių struktūrinių reformų Tauro apygardoje liko trys rinktinės – Žalgirio, Vytauto ir Geležinio Vilko.

1949 m. rugsėjo 28 d. žuvęs Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas. Fotografuota MGB

1949-ųjų rugsėjo 28-osios naktį, grįždamas iš Vytauto rinktinės vizitacijos Šakių r. Šunkarių miško palaukėje, prie Vilušių kaimo, A. Grybinas-Faustas pateko į čekistų pasalą ir per susišaudymą buvo sunkiai sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti į netoliese esantį savo bunkerį. Čia jis per naktį degino iš A. Ramanausko-Vanago gautą siuntą. Sunaikinęs su savimi turėtus dokumentus ir nesulaukęs pagalbos paryčiais nusišovė. Jo palaikai buvo čekistų numesti ant grindinio Jankuose, po to nuvežti į Karšrūdę, Šakius, Lukšius... Palaidojimo vieta nežinoma.

Apygardos partizanai aktyviai priešinosi sovietiniams okupantams dar ir 1950–1951 m. Tačiau kaip ir visoje Lietuvoje organizuotas partizaninis pasipriešinimas silpo. 1953 m. didelė dalis paskutinių apygardos partizanų buvo išžudyta arba suimta panaudojant agentus smogikus, paskutinis Tauro apygardos partizanas Justinas Balčius-Plutonas žuvo 1957 metais.

Vienas paskutinių Tauro apygardos partizanų Klemensas Stačiokas-Žiogas 1930–1953 m.

Apygardos istorijoje netrūko kontroversiškų dalykų. Net visą Sovietų Sąjungą buvo sukrėtusi žinia, kad 1947 metais Vilkaviškio rajone, Obšrūtų kaime, buvo sunaikinti neva taikūs kolūkiečiai su šeimomis (taip skelbė sovietinė spauda).

Tuometinis Tauro apygardos vadas A. Baltūsis-Žvejys ne kartą įspėjo ten buvusius rusų kolonistus dėl jų siautėjimų ir patarė grįžti ten, iš kur jie atvyko. Kolonistai į tai atsakydami pradėjo ginkluotis. Partizanai dar po dviejų įspėjimų nutarė juos jėga išvaryti iš Obšrutų. Operacijai pavesta vadovauti Žalgirio rinktinės vadui Vincui Štrimui-Šturmui. Buvo sutelktas apie 70 vyrų būrys. 1947 m. naktį iš lapkričio 15-os į 16-ą partizanai atakavo kolonistų kariškai įrengtus pasipriešinimo punktus. Tuomet buvo nukauti 36 kolonistai, o partizanai su minimaliais nuostoliais pasitraukė į Paežerių girią. Likę gyvi kolonistai persikėlė gyventi į Pilviškius, į Vilkaviškį, o kai kurie pasitraukė gyventi į Rusiją. Tada ten ir pasklido žinios, kad Lietuvoje vietos partizanai gina nuo atėjūnų savo žmones bei žudo rusus. Iš dalies tai taip pat padėjo sustabdyti Lietuvos rusifikaciją.