Spalio 28 d. minimas apaštalas Simonas. Apaštalas, kankinys, miręs I šimtmetyje Babilone (šiandieniame Irake).

Šv.Simonas dar vadinamas „Zelotes“ (Evangelija pagal Luką 6,15) – uolusis, nes jis pirmiausia priklausė politinių radikalų judėjimui, kurie norėjo išvyti iš Izraelio svetimšalius romiečius. Naujasis Testamentas mini jį tarp 12 mokinių (Evangelija pagal Matą 10, 4; Evangelija pagal Morkų 3, 18; Apaštalų laiškai 1, 13).

Legenda mini Simoną ir Judą Tadą kaip  jaunojo Jokūbo brolius. Pasak legendos, apaštalas Simonas  kartu su Judu Tadu apaštalavo Sirijoje ir Mesopotamijoje, vėliau Persijoje, kur abu Babilono karaliui išpranašavo pergalę ir taiką. Kai viešpatavo karalius Xerxes, jie jį pakrikštijo, o tada ir visą karalystę ir tūkstančius iš aplinkinių gyvenviečių. Pasikartojus raginimams sutriuškinti priešininkų valdžią, Simonas nuolat kartojo “ Ne žudyti, o teikti gyvenimą esame mes atėję”. Po gausių stebuklų, ženklų, kuriais jie paliko bejėgiais burtininkus ir išstūmė stabus, krašto burtininkai, raganiai sukurstė šventikų sukilimą, kurio metu norėta abu apaštalus nudurti. Pagal legendą, abu apaštalai buvo rasti nukankini: Judas su kuoka, Simonas su pjūklu. Po šių įvykių stipri ir netikėta audra užmušė šventikus ir raganius. Karalius paliepė surasti abiejų apaštalų kūnus, palaidoti ir toje vietoje pastatyti didelę bažnyčią.

Apaštalo Simono relikvijos saugomos Romoje Kelne, Hersfelde ir kitose vietose.