Tęsdami laidų ciklą apie Lietuvos pokario partizanų didžiausius organizacinius junginius, šiandien kalbėsime apie Jungtinę Kęstučio apygardą, kuri per visą partizaninių kovų laikotarpį dažnai keitė struktūrą, tačiau išliko viena didžiausių ir įtakingiausių.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Jungtinė Kęstučio apygarda buvo įkurta 1946 m. rugsėjo 12 d. iš Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių ir Kauno apskrityse veikusių partizanų junginių. Nuo 1948 m. apygarda jau tiesiog vadinosi Kęstučio vardu, žodžio „Jungtinė“ pavadinime neliko. Iš pradžių į apygardą įėjo net 6 rinktinės, tačiau, 1948 m. balandžio mėn. įkūrus Prisikėlimo apygardą, liko 3: Butegeidžio (anksčiau vadinosi Lydžio, Aukuro), Birutės (anksčiau vadinosi Žebenkšties, Šerno, Savanorio, Knygnešio) ir Vaidoto (anksčiau – Žalčio, Naro). Leido laikraštį „Laisvės varpas“.

Kęstučio apygarda, kaip ir visos Žemaitijos rezistencija, turėjo tam tikrą specifiką, būdingą tik šiam regionui?

Be abejonės. Pirmiausia dėl to, kad čia gana ilgai išsilaikė frontas – beveik iki 1944 metų pabaigos bolševikai negalėjo jo pralaužti, nes pagrindines savo pajėgas tuo metu metė Kuršo link. Todėl į Žemaitiją pirmiausia ir traukėsi įvairių pogrindžio organizacijų žmonės. Suprantama, jie turėjo savų idėjų, kaip reikia organizuoti tolesnį pasipriešinimą, kaip jam vadovauti, ir apskritai, kokios struktūros turėtų čia veikti.

Mes jau ankstesnėse laidose minėjome, kad Žemaitijoje itin aktyviai veikė Lietuvos Laisvės Armija.

Taip pat pakankamai aktyvūs čia buvo Lietuvių Fronto organizacijos žmonės, o jų požiūris į tolesnį pasipriešinimą buvo kitoks nei LLA narių. Buvo diskutuojama netgi steigiant pačią Kęstučio apygardą, tačiau diskusijų lygmeniu tai ir liko. Tolesnė patirtis ir kovos, galima sakyti, niveliavo požiūrių skirtumus, nes tiesiog visiems teko taikytis prie realijų.

Bet sovietai vis dėlto atėjo. Kaip vyko atskirų partizanų būrių vienijimosi darbas, nes štai, MGB duomenimis, vien Raseinių apskrityje 1944 metų pabaigoje veikė 19 būrių, t.y. apie 2 tūkstančius kovotojų?

Jau 1945 m. buvo išbandyti įvairūs struktūros variantai – suformuotos Vėgėlės, Žebenkšties, Lydžio, Trijų Lelijų rinktinės, buvo bandoma iš jų įkurti Vyčio bei Žaibo apygardas. Tačiau galų gale susirinkus trijų rinktinių vadams (tai įvyko 1946 m. rudenį) pavyko galutinai susitarti ir įkurti Jungtinę Kęstučio apygardą.

Didžiausią įtaką susijungimui padarė rinktinių vadai – ltn. Juozas Kasperavičius-Visvydas, Angis, mokytojas Petras Paulaitis-Aidas, kpt. Jonas Žemaitis-Vytautas, Tylius, taip pat Petras Bartkus-Žadgaila ir kiti, apie kuriuos kalbėsime vėliau. O kokie buvo vertybiniai-dalykiniai šių vadų kriterijai? Kaip evoliucionavo pati vieningos vadovybės idėja?

Jau kuriantis apygardai buvo visiškai aiškios šių vadų nuostatos: tai turi būti grynai karinė struktūra, kariška drausmė, kategoriškas bet kokios legalizacijos draudimas (tai, beje, nebuvo būdinga, tarkime, Pietų Lietuvos partizanams, bet tai padėjo išvengti daugelio partizanų iššifravimo), taip pat ypatingas dėmesys partizaninei spaudai bei propagandai. Kęstučio apygardoje buvo leidžiami laikraščiai iki pat kovų pabaigos, net sunaikinus beveik visus tai galinčius, pajėgiančius daryti štabus. Tačiau reikia pabrėžti, kad tiek apygardos dokumentuose, įvairiuose protokoluose, tiek ir vėlesniuose, kai buvo kuriamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, Kęstučio apygardos pareigūnai, aukščiausi vadai išsiskiria savo demokratinėmis nuostatomis. Visi sprendimai priimami tik nuodugniai apsvarsčius, išklausius visų tuo metu įmanomų nuomonių ir jas gerbiant.

Kaip žinoma, Kęstučio apygarda jau 1947-ųjų pabaigoje bei 1948 metais perėmė visos Lietuvos partizanų vienijimosi iniciatyvą iš Tauro apygardos į savo rankas. Be ryšių su kitų regionų partizaninėmis struktūromis tai buvo neįmanoma.

Ryšių sistemai sukurti buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Pirmiausia ryšiai užmegzti su Lietuvos šiaurėje veikusia Žaliąja rinktine, per ją – su Aukštaitijos partizanais. Taip pat neblogi ryšiai buvo su kaimynystėje veikusiais Žemaičių apygardos daliniais. Centralizacijos darbo nesutrukdė ir neišvengiamos netektys: 1947 m. pavasarį čekistai sunaikino du štabo bunkerius, žuvo pirmasis apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas, Angis. Vadovavimą apygardai tada perėmė Jonas Žemaitis-Vytautas, kuris netrukus ėmėsi reorganizacijos, kurios viena iš priežasčių ir buvo ryšių stiprinimas.

Paminėsiu keletą svarbių datų Kęstučio apygardos istorijoje bei visus vadus. Žymiausios kautynės: Virtukų mūšis, įvykęs 1945 m. liepos 22 d. Raseinių aps. Liolių valsčiuje, kur žuvo 15 partizanų, o sovietų nuostoliai kaip dažniausiai tokiais atvejais nežinomi. Apygardai vadovavo Juozas Kasperavičius-Visvydas (nuo susikūrimo iki savo žūties 1947 m. balandžio 12 d.), Jonas Žemaitis-Tylius (nuo tų pačių metų gegužės 25–osios iki 1948 m. liepos), iš Žemaičio vadovavimą perėmė Henrikas Danilevičius-Vidmantas (iki 1949 m. balandžio), tada vos du mėnesius vadovavo Aleksas Miliulis-Neptūnas, nuo 1949 m. birželio iki 1951 m. rugpjūčio apygardai vadovavo Antanas Bakšys-Klajūnas, iš jo vadovavimą perėmė Krizostomas Labanauskas-Justas (iki 1952 m. gegužės), o paskutinis apygardos vadas Povilas Morkūnas-Rimantas išsilaikė iki 1953 m. birželio. Paskutiniai Kęstučio apygardos partizanai žuvo 1959 metais. Dabar siūlau pasiklausyti buvusio Kęstučio apygardos partizano Leono Laurinsko-Liūto pasakojimo ir tada tradiciškai papasakosime apie iškiliausius apygardos vadus.

„Tai vyko 1953 m. lapkritį. Tuo metu laikiausi Girdiškių, Plinkių kaimų apylinkėse. Prisistatė ten du provokatoriai, neva partizanai. Vienas buvo Jurgaitis, kito pavardės neatmenu. Jurgaičio dėdė buvo stambus tų apylinkių ūkininkas ir tuo metu jau buvo ištremtas į Sibirą. Tai buvo šioks toks alibi. Na ir užėjo jie pas žmogų, pas kurį lankydavausi ir aš. Viena mergina, kurios vienas brolis buvo žuvęs partizanų gretose, o kitas jau buvo suimtas ir kalėjo lageryje, aišku, gero norėdama, jiems prasitarė apie mane. Po savaitės susitikome, padienavojome, bet jiems nei nieko svarbaus, nei savo bunkerio vietos nesakiau. O aš tuo metu buvau likęs visai vienas, nes kovos draugas lygiai prieš savaitę buvo nušautas rusų.

Po kiek laiko susitikome antrą kartą. Tuomet vienas iš jau prisistatė būrio vadu. O aš dar ne tik slapsčiausi, bet ir šį tą nuveikdavau. Buvo tame krašte toks bjaurus kolchozo pirmininkas, labai skriausdavęs paprastu žmones – vis taikiausi jį pamokyti, nors dar ir gydžiausi po sunkaus sužeidimo. Būčiau buvęs sveikas, visus būčiau išpylęs. Tai tie mane kiek apramino. Sako - sėdi dabar čia ramiai ir sėdėk, o jei nušausi tą pirmininką, o dar iš kariško ginklo, tai prasidės siautimai. Tai tada ir sumaniau, kad tą bjaurųjį pirmininką reikėtų iš medžioklinio šautuvo likviduoti. Medžiotojų aplink daug, gal nelabai kas ir susigaudys, kaip ten kas.

Tai štai, susitikęs su tais provokatoriais, išaiškinau jiems savo planą. Jie man iš karto pažadėjo atnešti medžioklinį šautuvą. Dar užsiprašiau pasų blankų, nes keliems žmonėms jų labai reikėjo. Ilgai jie man viską žadėjo, bet niekaip neatnešdavo. Bet pavaišino gerais šokoladiniais saldainiais. Davė ir merginoms, ir man. O išėjus iš trobos man dar pakišo vieną plytelę šokolado. Bet tas šokoladas man keistai atsidavė degtine, o ir patižęs kažkoks buvo. Kandu aš tą šokoladą, o paskui ir numetu – labai jau jis man nepatiko. Ir einame toliau vieno ūkio link. Aišku, pakeliui jau mūsų laukė pasiruošusi kareivių pasala. Kažkas tik šoko ant manęs stvėrė už rankos, kad nespėčiau griebtis pistoleto. Ir suėmimo momentu pasijaučiau lyg paralyžiuotas. Sušoko ant manęs visas būrys. Tiek daug jų buvo, kad net trukdė vienas kitam. Galų gale užlaužė mane, dar į snukį pažadėjo, kad bandžiau pistoleto siekti. O tie du neva pabėgo. Pastatė mane ant kojų, o man tik žvaigždės akyse sukasi. Supratau, kad esu apnuodytas, ir kuo toliau, tuo blogiau darosi.

Kai pradėjo tie rusai iš krūmų lįsti, tai dar nustebau, kiek jų daug, gal koks šimtas ir dar su šunimis. Pabėgti jokių šansų. Dar šaudyti pradėjo, neva į tuos du mano pabėgusius draugus, bet puikiai mačiau, kad tai tik imitacija. Visai ne kautynių šaudymas. O mane toliau šiurpas krečia. Vyresnis karininkas kažką pradėjo kalbėti, kad jei jiems padėsiu, kartu po miškus vaikščiosiu, tai labai gerai gyvensiu ir panašiai. Ir tuomet „filmas“ man nutrūko. Atsibudau Vilniuje. Dar važiavau mašinos kėbule. Buvo numesta kiek šieno, buvau apklotas palapine. Ėmiau kelti galvą, o mane saugojęs kareivis gretai ją prispaudė prie žemės. Guliu, dar nesusigaudau, kas man darosi, galvoju, kad nakvoju kažkur ant šieno. Bet bijau pajudėti. O kartu lyg ir atsimenu, kad esu ir suimtas. Tokie dvilypiai jausmai. Nežinau, kiek tokia būsena tęsėsi. Staiga nuo manęs nutraukė palapinę, žiūriu: mūrai aplinkui – buvome jau KGB kieme, Vilniuje. Nuleido mašinos bortą, vieni kareiviai mane nukėlė, kiti priėmė pastatė. Aplink daug civilių ir aukštų karininkų su dideliais antpečiais. Na ir veda mane. Vienas skrybėlėtas civilis priekyje, mane du kareiviai veda už parankių ir dar du automatininkai iš paskos. Vedė vedė kažkokiais laiptais, įvedė į kabinetą ir pradėjo tardyti. Bet klausinėjo tokių tuo metu jau nereikšmingų dalykų – kada išėjau į partizanų būrį, kas buvo vadai, ar turėjome radijo imtuvą. O man svarbiausia buvo, kad jie nepradėtų prisikasinėti prie mane rėmusių paprastų žmonių. Buvau dar ir apdujęs gerokai, vis užmiršdavau kitą žodį, kurį norėdavau sakyti. Tada pasiūlė mane paplakti, kad geriau kalbėčiau, bet neplakė. O tada beveik visi išėjo iš kabineto, pasiliko pora civilių, ir jie man tiesiai šviesiai pasiūlė manais į laisvę su jais bendradarbiauti – padėti išgaudyti likusius partizanus. Šiaip ar taip, išbuvęs aštuonerius metus miške, viską žinai, gali daug kuo padėti. Atsisakiau. Tada ėmė gąsdinti mirties bausme. Arba padedi mums, arba mes tave sušaudome. O aš norėjau vieno – kad tik viskas greičiau pasibaigtų. Labai ramiai atsakiau, kad gali dabar su manimi daryti ką nori – norit šaudykit, norit į kalėjimą sodinkite. Nieko nedarė, išpjaustė sagas ir nuvedė į kamerą. Ten jau trys sėdėjo. Pasisakė pavardes, kažką papasakojo, o aš jau nieku nebetikiu. Ir šiaip galvojau, kad esu Tauragėje, na, gal Klaipėdoje, bet kad Vilniuje! Savo amžiuje nebuvau Vilniuje buvęs. Tai tik tie kameroje man ir paaiškino, kur esu. Sėdėjo ten Stankevičius, Masiulis ir Krikščiūnas. Sėdėjo jie jau po tris, po keturis mėnesius, klausinėjo manęs, kokios ten naujienos už KGB mūrų. Kaip tik vyko Korėjos karas. Vis dar laisvės tikėjomės“.

Girdėjome buvusio Kęstučio apygardos partizano Leono Laurinsko-Liūto pasakojimą. Kaip minėta, mes tradiciškai šiame laidų cikle prisimename iškiliausius apygardų vadus bei kovotojus. Šįkart prisiminsime Juozą Kasperavičių-Visvydą. Jis gimė 1912 m. Raseinių apskrities Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaime. 1933–1935 m. mokėsi Karo mokykloje, o 1937 m. baigė Lietuvos karo aviacijos mokyklą, kur jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Pirmoji sovietų okupacija J. Kasperavičių užklupo tarnaujantį 6-ojoje eskadrilėje, Panevėžyje. Naujoji valdžia eskadrilę perkėlė į Joniškėlį, vėliau – į Ukmergę. Prasidėjus karui, lakūnai susitelkė Pabradėje ir laukė įsakymo skristi į Rusijos gilumą. J. Kasperavičius ragino tarnybos draugus įsakymų nevykdyti, likti Lietuvoje. Lemiamą akimirką lakūnai taip ir apsisprendė: apgręžė lėktuvus ir nusileido prie Siesikų. Čia birželio 24 d. buvo vokiečių internuoti. Trylika lakūnų, su jais ir J.Kasperavičius, daugiau kaip pusmetį praleido vokiečių karo belaisvių stovyklose. Grįžęs į Lietuvą, J. Kasperavičius įsitraukė į Lietuvos laisvės armijos veiklą. Artėjant antrajai sovietų okupacijai su žmona ir dukrele išvyko į tėviškę – Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaimą. Kelis kartus visa šeima rengėsi trauktis į Vakarus, bet taip ir nepasiryžo palikti gimtinės.

1945 m. pavasarį broliai Juozas ir Antanas Kasperavičiai buvo suimti. Stribams inscenizavus pabėgimą, Antanas buvo nukautas, o sužeistas Juozas paguldytas į Biliūnų dvare įrengtą karo lauko ligoninę. Vietos partizanai, vadovaujami kapitono Juozo Čeponio, Juozą Kasperavičių ir dar vieną sužeistąjį išvadavo. Biliūnų ligoninės medicinos personalas ir toliau gydė J. Kasperavičių bunkeryje, o po kurio laiko pervežė į Liaudiškių kaimo gyventojų Kosto ir Elenos Kušeliauskų sodybą. Pasveikęs prisidėjo prie partizanų. Jau minėta, kad 1946 m. rugsėjo 25 d. J. Kasperavičius-Šilas, Angis, Visvydas tapo pirmuoju Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. 1947 m. pavasarį, po nesėkmingos MGB agento Juozo Markulio-Erelio kelionės į Batakių apylinkes (jam nepavyko išsiaiškinti tikslios štabo bunkerio vietos), prieš Kęstučio apygardos partizanus saugumiečiai ėmėsi ypač aktyvių veiksmų: siautė agentai, organizuojamos didelės čekistinės karinės operacijos. Apygardos štabas tuo metu buvo netoli Batakių (Tauragės aps.), miške, ant Agluonos upelio kranto įsikūrusioje J. Juknos sodyboje. Apygardos vadas Visvydas po šv. Velykų rengėsi pakeisti štabo dislokacijos vietą (kai kurie daiktai iš bunkerio jau buvo išvežti), tačiau nesuspėjo, nes bunkerį apsupo MVD kareiviai ir stribai. Jame buvę J. Kasperavičius ir A. Biliūnas atsišaudė, degino dokumentus, kurie trūkstant deguonies vos ruseno; galiausiai, nenorėdami gyvi pakliūti priešui, susisprogdino. Partizanų kūnai buvo atvežti į Tauragę ir numesti stribyno kieme. 

Belieka pridurti, kad partizanų vadų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. J. Kasperavičius buvo pagerbtas aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovos karžygio garbės vardu, apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais. 1991 m. partizanų žūties vietoje pastatytas kryžius, o 1993-iaisiais – paminklas. Kasperavičių sodyboje 1995 m. pastatytas atminimo kryžius. Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu J. Kasperavičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, 1998 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties).

Dar viena išskirtinė Kęstučio apygardos asmenybė buvo ilgiausiai šiai apygardai vadovavęs Antanas Bakšys-Klajūnas. Jis gimė 1923 m. birželio 13 d. Raseiniuose. Mokėsi Raseinių gimnazijoje. Brandos atestatą gavo 1941 m. pavasarį, tačiau netrukus prasidėjo karas. 1944 m. pavasarį A. Bakšys įstojo į Vietinės rinktinės gretas, ją išformavus grįžo į gimtinę. Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą dirbo mokytoju Garvinėje, vėliau - Minionyse. 1945 m. kovo mėn. buvo suimtas ir be teismo išsiųstas į katorgą – Tulos anglių baseino kasyklas. 1946 m. vasarą kartu su keturiais tautiečiais sėkmingai pabėgo ir pėsčiomis bei prekiniais traukiniais grįžo į Lietuvą. Jam pavyko gauti karinį bilietą bei pasą ir jau rudenį pradėjo mokytojauti Raseinių gimnazijoje. Užmezgė ryšius su pogrindžiu. 1947 m. rudenį A. Bakšys buvo suimtas, bet netrukus paleistas. Gyventi nuolat sekamam darėsi nepakeliama ir tų pačių metų lapkritį jis apsisprendė pasitraukti iš legalaus gyvenimo – tapo Kęstučio apygardos partizanu.

Tarp partizanų A. Bakšys išsiskyrė amžiumi, išsilavinimu bei autoritetu, todėl netrukus buvo paskirtas Vaidoto rinktinės, 1949 m. birželio mėn. – Kęstučio apygardos vadu, o 1951 m. gegužę – Jūros srities vadu. Visos šios pareigos A. Bakšiui teko žuvus kovos draugams. Partizaninis pasipriešinimas okupantams silpo – kolektyvizacija ir trėmimai mažino rėmėjų skaičių, bendražygių žūtys, MGB agentų infiltravimai, išdavystės retino partizanų gretas, sėjo tarpusavio nepasitikėjimą. A. Bakšys-Klajūnas buvo itin atsargus – keitė dislokacijos vietas, vengė lankytis pas jį asmeniškai pažįstančius ryšininkus. Vis dėlto jis daug ir intensyviai dirbo – dažnai inspektavo partizanų junginius, nuolat palaikė ryšį su LLKS prezidiumo pirmininku Jonu Žemaičiu-Vytautu, o jam susirgus susirašinėjo su Lietuvos partizanų vadais dėl naujo prezidiumo pirmininko kandidatūros, buvo paskirtas Vytauto pavaduotoju ir prezidiumo sekretoriumi. Be tiesioginių srities vado pareigų, A. Bakšys-Klajūnas daug rašė, padėjo leisti spaudą („Laisvės varpą“, atsišaukimus), ieškojo naujų pasipriešinimo formų, kurios galėtų pakeisti sunaikintą ginkluotą pogrindį.

Išties, A. Bakšys suprato, kad partizaninė kova silpsta, jos formos neatitinka sąlygų ir reikalinga kita – dvasinio-intelektinio pasipriešinimo forma. Tokia organizacija, LLKS tradicijų tęsėja, vienijančia ir legaliai gyvenančius asmenis, ir partizanus, turėjo tapti Vyčių sąjunga. A. Bakšys buvo Vyčių sąjungos įkūrėjas ir ideologas. Nors kiekvienam tebeveikiančiam partizanų būriui buvo duotas įsakymas savo veiklos teritorijoje organizuoti Vyčių sąjungos skyrius, tai padaryti buvo sunku – trukdė nuolatiniai čekistų siautimai, gausybė saugumo agentų, be to, ir pačių partizanų jau buvo per mažai, kad būtų galima išplėtoti aktyvią veiklą.

Šis darbas visiškai nutrūko 1953 m. sausio 17 d., kai sekdami ryšininką Antaną Jankauską-Tonį čekistai apsupo Kazio Ruko sodybą, kurioje buvo įrengtas Jūros srities štabo bunkeris. Ankstyvą sausio 17-osios rytą sodyba buvo apsupta gausių čekistų ir stribų pajėgų. Tuo metu bunkeryje buvo visi keturi nuolatiniai jo gyventojai – A. Bakšys-Klajūnas, Aleksas Jurkūnas-Valeras, Elena Gendrolytė-Balanda ir A. Jankauskas-Tonis. Prasiveržti vilčių nebuvo. Kokia tragedija įvyko apsupto bunkerio viduje, galime spręsti iš sodybos šeimininko sūnaus Stasio Ruko prisiminimų: „…aš buvau nuvarytas į įvykio vietą ir jėga įgrūstas į slėptuvės žiotis. Tenai pamačiau neaprašomą vaizdą. Partizanus glaudusioje patalpoje degė akumuliatoriaus maitinama 6 vatų elektros lemputė. Dvelkė parako kvapas, buvo kapų tyla. Aplink mėtėsi popiergalių draiskalai, sumaišyti su žeme, išbarstytas spaustuvės šriftas, sulankstyti ilgavamzdžiai šaunamieji ginklai, sudaužyta rašomoji mašinėlė, radijas, laikrodžiai, – žodžiu, viskas, kas galėtų tenkinti materialines stribų užgaidas. Kairėje pusėje ant gulto, ant krauju įmirkusios pagalvės užlaužta galva aukštielninkas gulėjo Senis. Panašus, bet dar slogesnis vaizdas – dešinėje pusėje, kur ant gulto amžinu miegu užmigusi pusiau šonu gulėjo Balanda. Apačioje ant grindų kniūbsčias tįsojo Valero lavonas su didžiule plėštine žaizda pakaušyje. Vien kraujas, žmogaus kraujo kvapas…”

Vienos laidos  metu neįmanoma detaliai papasakoti visos apygardos istorijos, paminėti visas iškiliausiais asmenybes, drąsiausius kovotojus už Tėvynės laisvę. Bet pabaigoje reikia paminėti paskutiniuosius ir ilgiausiai besipriešinusius Kęstučio apygardos partizanus. Vieną tokią grupę sudarė Kelmės apylinkėse veikę broliai Vytautas, Eugenijus ir Ignas Kybartai, Edmundas Kmita-Evaldas bei jiems vadovavęs ir paskutiniuoju Kęstučio apygardos partizanų vadu skelbęsis Krizostomas Labanauskas. Ignas Kybartas 1954 m., įsigijęs fiktyvius dokumentus, iš aktyvios partizaninės veiklos pasitraukė. Tačiau 1955 m. lapkričio 16 d. buvo suimtas.

Dešimt dienų anksčiau pateko į pasalą ir taip pat buvo suimtas jo brolis Eugenijus Kybartas-Vasaris. Broliai Kybartai, pasirašę pasižadėjimus bendradarbiauti su MGB, buvo išleisti į laisvę, kad padėtų surasti dar partizanaujantį vyresnįjį brolį Vytautą Kybartą-Budrį, Edmundą Kmitą-Evaldą ir Krizostomą Labanauską-Justą. Broliai, suradę minėtuosius partizanus, iš karto pasisakė apie MGB pinkles nė nemanydami bendradarbiauti su minėtąja struktūra. Tačiau niekas nė nenumanė, kad jų kovos draugas Krizostomas Labanauskas-Justas jau yra savanoriškai pasidavęs MGB ir yra tapęs agentu smogiku. 1956 m. liepos 26 d. jis šaltakraujiškai sušaudė miegančius brolius Kybartus. Žūties išvengė tik E. Kmita. Likęs vienas slapstėsi Kelmės rajone. E. Kmitos paieškose dirbo dešimtys KGB agentų, tarp jų ir buvęs kovos draugas, tapęs KGB agentu-smogiku K. Labanauskas. Jo pastangomis 1961 m. E. Kmita-Evaldas buvo apsuptas ir, nenorėdamas pasiduoti priešams gyvas, nusišovė.

Kita partizanų grupė veikė Švėkšnos – Šilalės apylinkėse. Ją sudarė jauni kovotojai Petras Oželis-Jaunutis ir Feliksas Urbonas-Algirdas. P. Oželis-Jaunutis gimė 1932 m. Tauragės apskrities Švėkšnos valsčiaus Lekiškės kaime. 1949 m. kovo mėnesį pabėgo nuo trėmimo ir įsijungė į Kęstučio apygardos partizanų gretas. Kovojo Vilko būryje. Nuo 1955 m. vadovavo mažai paskutinių išlikusių Pietų Žemaitijos partizanų grupei. Nuo 1956 m. rudens, žuvus kovos draugams, liko dviese su kitu jaunu partizanu F. Urbonu-Algirdu. Feliksas Urbonas-Algirdas gimė 1937 m. Tauragės apskrities Švėkšnos valsčiaus Bumbuliškių kaime. 1953 m., būdamas 16 metų, liko našlaitis, bet sugebėjo išlaikyti jaunesnius brolius bei kuo įmanydamas padėjo savo krašto partizanams – teikė maistą, žinias, padėjo įsirengti bunkerius. ( 11 foto – silute.bmp) 1955 m. vasarą dėl nesiliaujančių KGB persekiojimų pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir įsijungė į paskutinių Kęstučio apygardos partizanų gretas. Kartu jie iki paskutinių pasipriešinimo dienų leido laikraštėlį „Knygnešių keliu“, spausdino ir platino atsišaukimus. Žuvo taip pat kartu išduoti 1959 m. gegužės 4 d. Šilalės rajono Kvėdarnos apylinkės Buišių kaime esančioje K. Nagniaus sodyboje.