Tėvas Joseph-Marie Verlinde. Kai uždanga plyšta: ezoterikos iššūkis krikščionybei. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2007. – 271 p.

Knygų šiandien labai daug. Užėjęs į knygyną sutrinku ir susigūžiu – visko yra, nežinia ką pasirinkti. Jums, manau, būna panašiai. Ypač sunku tampa, kai norisi ko nors „dvasingo“. Šį žodį ne veltui ėmiau į kabutes – jo reikšmė mūsuose labai jau neskaidriai nusakoma. Dvasingas yra tas, kuris lanko parodas, koncertus, teatrus? Ar tas, kuriam svarbi malda? O gal tas (ar ta), kuris „pasikrauna“ energijos prie medžio, žemės, kokioje nors įmantrioje meditacijoje ar mėgindamas įvairias magines, ezoterines-okultines praktikas? O gal dvasingiausieji iš mūsų yra kaip tik tie, kurie daro visa tai kartu? Ne veltui taip klausiu. Nes mūsų knygynuose gausu literatūros (beje, ji priskiriama įvairiems žanrams ir tokia tvarka išdėliojama knygynų lentynose – grožinė, psichologinė, religinė ir pan.), kur viskas kartu ir taip patraukliai pristatoma – pomirtinės sielos kelionės, savo dvasios galių tobulinimas, slaptas ezoterinis pažinimas, misterijos ir meilės apoteozė, kuri esanti ne kas kita, bet „baltosios magijos“ esmė...

Kalbantis su žmonėmis atrodo, jog daugelis mūsų visa, kas jaudina ar žada malonų, efemerišką svaigulį, vadina gėriu. Kalbu ir apie krikščionis, ir apie kiekvieną žmogų. Dažnai manome – neverta ieškoti atsakymų apie gėrio prigimtį, nes tų atsakymų – nesuskaitoma daugybė. Tad reikia jausti. Išbandyti. Patirti.

Laimei (ar nelaimei?), žmogui duotas protas. Ir psichologai, ir Bažnyčios ganytojai sutaria: tasai protas turėtų derėti su emocija, jausmais, intuityvumu. Tačiau toji dermė ne taip lengvai pasiekiama. Bet tik jai esant įmanomas sąmoningas pasirinkimas. Visų pirma – pasirinkimas, kuo tikėti. Šios knygos autorius savo gyvenimu liudija tokio pasirinkimo būtinumą ir tikrumą.

Žakas Verlendas (Jacques Verlinde) gimė 1947 m. rugpjūčio 5 d. Belgijoje. Apgynė doktoratą iš branduolinės chemijos ir dirbo Prancūzijos nacionaliniame mokslinių tyrimų centre.

Nors užaugęs krikščioniškoje aplinkoje, nerasdamas atsakymų į savo klausimus ir abejones, nutolo nuo tikėjimo. 1968 metais ėmė domėtis transcendentine meditacija. Veikiai pastebėtas vieno mokyklos steigėjo, gavo leidimą išvykti į Indiją kaip jo mokinys. Ten ketverius metus gilinosi į induizmą ir praktikavo jogą. Tačiau netikėtai atsivertė į krikščionybę, išgirdęs tariant Jėzaus vardą.

Grįžęs į Europą jaunasis atsivertėlis stengėsi suderinti Rytuose įgytą patirtį ir sekimą Jėzaus Kristaus asmeniu. Jį patraukė vienos ezoterinės mokyklos siūlomas Evangelijos aiškinimas. Kurį laiką jis gilinosi į tą doktriną ir dalyvavo mokyklos adeptų susirinkimuose. Buvo paskatintas plėtoti savo okultines galias, atsivėrusias Indijoje gautos iniciacijos dėka, kad galėtų, kaip jam buvo teigiama, jomis „pasitarnauti artimui“.

Po daugelio mėnesių ši praktika ėmė jam kelti grėsmę. Apniktas rimtų dvasinių ir psichologinių problemų, jis suprato, kad ezoterika ir okultizmas yra nesuderinami su Evangelija ir jis turįs nutraukti su ja ryšius.

Kelerius metus truko jo vidinės brandos ir studijų kelias. Nusprendęs tapti kunigu, Žakas Verlendas įstojo į Avinjono (Prancūzija) seminariją. Po dvejų metų iškeliavo į Romą, ten toliau studijavo filosofiją ir teologiją Popiežiškajame Grigaliaus universitete. 1983 m. rugpjūčio 28 d. įšventintas kunigu Montpeljė (Prancūzija) vyskupijai. Po kelių parapinio darbo mėnesių jo vyskupas J. E. L. Boffet išsiuntė jį ginti filosofijos doktorato į Katalikiškąjį Liuveno universitetą.

1991 metais jis davė amžinuosius įžadus ir gavo brolio Juozapo Marijos vardą Šventojo Juozapo Šeimos vienuolinėje brolijoje.

Tėvas J. M. Verlendas dėsto gamtos filosofiją Liono katalikiškajame universitete ir fundamentinę teologiją Arso seminarijoje. Taip pat dažnai skaito paskaitas įvairiais Bažnyčios mokymo, šeimos, vidinio gydymo, naujųjų religinių judėjimų klausimais. Daugelio knygų ir straipsnių autorius. Jums, mieli skaitytojai, pateikiama knyga – unikali savo pobūdžiu: tai ir liudijimo, ir ilgų analitinių studijų, ir autoriaus dvasinių įžvalgų vaisius. Norėdamas patraukti mūsų dėmesį, autorius pasirinko žaismingą dialogo formą. Manau, jam pavyko. Tariamai lengvas knygos stilius įtraukia ir jau pasijunti skaitąs rimtą studiją, kurioje aptariamos įvairios ezoterikos ir okultizmo formos, pateikiama šaltiniais paremta istorinė-sisteminė jų analizė.

Autoriaus išvados ir teiginiai nėra nekritikuotini ar „objektyviai“ teisingi. Kaip jau minėjau, knyga kilusi ir iš tikinčiojo krikščionio liudijimo. Tai nelengvo jo gyvenimo patirties apmąstymas. Bet ši knyga ir mus skatina mąstyti, klausti, svarstyti. Keliauti proto ir jausmo dermės link, apsisprendimo link. Be kita ko, tai kol kas pirmoji knyga lietuvių kalba, kurioje sistemiškai aptariama ezoterikos ir okultizmo fenomenų istorinė dimensija. Todėl tiesiog imkit ją ir skaitykit. Jei sudomins ar sukels polemiką – vadinasi, buvo reikalinga ir Jums.

Br. kun. Arūnas P. Peškaitis OFM (iš knygos įžangos)

Bernardinai.lt