Ne vienus metus Lietuvoje sklandžiusi mintis apie avangardinių filmų kūrėjo bei poeto Jono Meko kino filmų archyvo atvežimą ir eksponavimą mūsų šalyje pamažu tampa realybe. Šį sekmadienis Vilniuje duris atvers ir tuo pačiu į pirmąją parodą „Avangardas: nuo futurizmo iki FLUXUS“ pakvies Jono Meko vizualiųjų menų centras, į kurio atidarymą atvyks ne tik pats filmų kūrėjas Jonas Mekas, bet ir nemaža grupė užsienio menininkų, vizualiųjų menų kūrėjų, prestižinių muziejų bei galerijų savininkų bei žurnalistų.

Šia proga „Bernardinai.lt“ kalbina Jono Meko vizualiųjų menų centro direktorių Kristijoną Kučinską.

Kokią nišą Vilniaus kultūriniame gyvenime turėtų užpildyti Jono Meko vizualiųjų menų centras? Kitaip tariant, kokia yra šio centro koncepcija?

Šis centras turėtų plačiai atverti duris vizualiesiems menams – kinui, videomenui, hologramoms, kompiuteriu kuriamam menui, žodžiu, naujoms meno bei saviraiškos rūšims. Mūsų tikslas – atspindėti tą meną, kuris kuriamas dabar, ir tokiu būdu būti avangardu šioje srityje. Mes nesiekiame kurti muziejaus, kuriame būtų vien tik Jurgio Mačiūno ar Jono Meko darbai, o lankytojai vaikščiotų ir žiūrinėtų dulkėmis nusėtus eksponatus. Norime sukurti aktyvią, atvirą erdvę saviraiškai, ypač jauniems kūrėjams, talentingiems menininkams, kurių neįsileidžia mūsų muziejai ar parodų salės.

Šio centro paskirtis nėra lokalizuotis tik čia – sieksime tapti ryškiu Šiaurės bei Rytų Europos kultūros centru, o mūsų jau dabar turimos kolekcijos tam suteikia svarų pagrindą.

Kuo šis menų centras skirsis, tarkime, nuo Šiuolaikinio meno centro?

Mums labiau rūpi technologinės, kūrybinės erdvės. Ir ne tik tai, kas kuriama šiandien. Mes norime supažindinti Lietuvos žiūrovus su tuo laikotarpiu, iš kurio tikrąja to žodžio prasme „iškritome“ būdami sovietinės imperijos dalimi. Todėl mūsų centre anksčiau ar vėliau turėtų atsirasti galimybių susipažinti su kino, kaip meno žanro, raida, tikimės sukurti videobiblioteką, kuri būtų prieinama bet kuriam studentui ar žmogui, besidominčiam kinu. Tai bibliotekos analogas, tik vietoj knygos žmogus žiūrėtų kino filmą.

Ar šis Jono Meko centras turi kažkokį ryšį su ilgą laiką įvairiose Lietuvos vietose galvotu  kurti centru, į kurį persikeltų Jono Meko filmų antologija?

Taip, šis ryšys tiesioginis. Šis centras sukurtas ne tik tam, kad Lietuvą pasiektų Jono Meko filmai, kolekcijos, dokumentinė-archyvinė medžiaga, susijusi su FLUXUS ir pan. Jonas Mekas JAV šiandien yra vertinamas ir apdovanojamas ne tik už kino filmų kūrimą, bet ir už indėlį pasaulinėj kinematografijai. Galima sakyti, kad šiam centrui Jonas Mekas pašventė visą savo gyvenimą, ir mus pasieks ne tik įvairi jo turima medžiaga, tačiau ir visokeriopa jo parama, sumanymai bei ryšiai. Net ir į centro atidarymą sekmadienį iš viso pasaulio atvyks apie trisdešimt labai svarbių kino, vizualiųjų menų žmonių, taip pat prestižinių galerijų savininkų, tarptautinės žiniasklaidos atstovų.

Jono Meko vizijoje šis meno centras turėtų būti „avangardo vėliavnešys“. Kaip Jūs tai įsivaizduojate, ką šiandien reiškia būti avangardu?

Būti priekyje. Jonas Mekas tai paliudijo savo gyvenimu – kai septintajame dešimtmetyje žmonės žiūrėjo jo filmus, ne vienas autorių palaikydavo bepročiu. Tačiau šiandien Holivudas savo filmuose naudoja tas pačias technologijas, kurias Mekas kūrė jau prieš trisdešimt metų. Maždaug prieš dešimtmetį man pačiam būnant J. Meko Antologijoje, tekdavo matyti žmonių iš televizijų kanalų, kurie žiūrėdami Jono filmus studijavo jo montažo, filmavimo techniką. Prieš trisdešimt metų Jonas atrado kino dienoraščio formą, kuri pasaulyje šiandien įsigali labai akivaizdžiomis formomis.

Žinoma, ne viskas pasiteisina būnant priekyje, bet buvimas visų priešakyje suteikia laisvę ir galimybę pačiam ieškoti naujų kelių ir džiaugsmą juos atrasti.

Šiandien, žinoma, avangardas yra tiesiogiai susijęs su technologijomis, tačiau ir čia galimas kūrybiškas požiūris į pasaulį, juk meną kuria žmogus.

Ar Lietuvoje yra gyvas Jūsų minimas kino, video, kompiuterinis menas ir mišrūs žanrai? Ar yra kokia nors tradicija, savitas požiūris, įdomūs vardai ir reiškiniai? Kitaip tariant, ar bus ką rodyti šiame centre lietuviško?

Ir taip, ir ne. Viena vertus, mes sieksime sukurti erdvę jauniems, gabiems menininkams pasireikšti, parodyti savo darbus. Galų gale, juk Vilniuje nebėra nekomercinio kino salių – šis centras taip pat galėtų užpildyti ir šią itin svarbią nišą.

Kita vertus, nenorime, kad centras taptų vien tik nacionaliniu reiškiniu, o sieksime jį padaryti Rytų Europos, o gal net ir pasaulio kultūros traukos centru. Turime suprasti, kad gyvename šalyje, kur yra trys milijonai gyventojų ir jei apsiribosime vien vietos problemomis, sieksime patenkinti tik savo pačių norus ir įgeidžius, rytoj tapsime tik tranzito šalimi. Todėl mūsų vizijose centras bus skirtas ir Lietuvos kūrėjams. Bet toli gražu ne tik jiems. Aplink mus yra ne viena šalis su puikiu ir įdomiu menu bei kūrėjais – kodėl Vilniuje nesukūrus erdvės gebančios atspindėti, nušviesti viso regiono menines raiškas, menininkų požiūrį, naujas tendencijas ir reiškinius.

Pirmoji paroda – „Avangardas: nuo futurizmo iki FLUXUS“. Kaip Jums dera trys kūrėjai – J. Mekas, J. Mačiūnas, K. Binkis?

Jonas Mekas ir Jurgis Mačiūnas, galima sakyti – iš vieno katilo. Binkis čia atsirado irgi neatsitiktinai. Pasak J. Meko, Binkis jo gyvenime suvaidino didelį vaidmenį ir padėjo tapti tokiam, koks jis yra šiandien. O viskas labai paprasta – kažkuriuo metu Mekas gyveno tame pačiame kaimelyje, kur ir Binkis. Vaikas būdamas Jonas atsimena Binkį einantį į paštą, o „Keturis vėjus“ Mekas skaitydavo su didžiausiu malonumu. Galvojant apie anuos laikus, Binkis Lietuvoje išties buvo novatoriška ir labai įdomi asmenybė – jo literatūrinė kūryba ir pedagoginė veikla supažindino Lietuvą su avangardo filosofija ir estetika, o jo knygos, eilėraščiai ir rankraščiai liudija šios charizmatinės asmenybės įnašą į Lietuvos meną ir kultūrą.   

Todėl parodoje pamėginsime atspindėti avangardo eigą, kuri Lietuvoje šitokiu mastu ir kontekstu niekada nebuvo pristatoma.  

Kažkas yra paskęs, kad esame „save neigianti tauta“, todėl dažnai sau patys apsunkiname gyvenimą neigdami patys save. Ši paroda bus galimybė pažvelgti į tai, ką išties mes turime, kas neretai yra pamiršta arba net nepripažįstama kaip sava. Tai mažas žingsnelis, kuris padės susivokti ir apsidaryti aplink.

Parodoje bus eksponuojama tik dešimtadalis tos medžiagos, kurią esame gavę ar dar gausime iš Jono Meko. Todėl visa kolekcija nebus pagrindinis ir nuolatinis mūsų centro ekspozicijų pagrindas. Įvairiais būdais ši kolekcija atsispindės parodose palaipsniui, tematiškai.

Kita vertus – ši labai vertinga ir ne vieno pasaulio muziejų trokštama kolekcija mums bus galimybė pritraukti į Vilnių tų muziejų ar galerijų turimus darbus, tai yra mainų principu mus galės pasiekti kolekcijos, kurių paprastai vykstame žiūrėti į garsius užsienio šalių muziejus.

Ar Jono Meko vizualiųjų meno centras yra milžiniško projekto Gugenheimo - Ermitažo muziejaus viena iš sudedamųjų dalių?

Taip, tačiau norėčiau pabrėžti – viena svarbiausių dalių. Gugenheimo muziejus jau dešimtmetį veda darybas su Antologija dėl galimybių prisivilioti jų archyvą bent kažkokiu būdu. Todėl Jono Meko indėlis čia yra milžiniškas. Lietuvai tokio multifunkcinio centro atsiradimas būtų milžiniška garbė ir, žinoma, atsakomybė.

Šią savaitę Vilniaus miesto vicemeras Algirdas Paleckis pareiškė, kad  Vilniui toks muziejus būtų per didelė našta.  

Tokie pareiškimai yra daromi visiškai neįsigilinus į esmę. Šiuo metu Gugenheimo muziejus atlieka galimybių studiją mėgindami suvokti, ar apskritai jiems yra įdomus mūsų regionas. Todėl kalbėti apie šio centro įkūrimą, išlaikymą ir įsipareigojimus dar kiek ankstoka. Liūdniausia šioje vietoje yra tai, kad tokius pareiškimus girdime iš žmogaus, kuris Vilniaus mieste atsakingas už kultūrą. O jo pozicija kategoriška – viskas, kas nauja, – nereikalinga. Toks visko naujo neigimas mums nesuteikia nieko gero. Pasak Jono Meko, tik gimusį dalyką mes pasirengę aplieti šaltu vandeniu, įmurkdyti į purvą, kad tik neleistume jam atsistoti ant kojų. Laikas suprasti, kad toks kategoriškumas kenkia visų pirma mums patiems. Žinoma, politikų darbas – kalbėti, bet kalbėti su niekuo nesusipažinus – neatsakinga ir ciniška.

Kalbino Gediminas Kajėnas

Bernardinai.lt