Feliksas, garsus karališkos Valua giminės palikuonis, gimė Prancūzijoje 1127 metais. Būdamas švelnaus ir supratingo būdo nuo vaikystės pasižymėjo pamaldumu ir artimo meile, kuri vėliau jį paskatino tapti vergų apaštalu.

Būdamas turtingas, dalydavo vargšams, kiek tik jam buvo leidžiama, ir dažnai atsisakydavo vaisių ir duonos, kad juos sušelptų. Vieną dieną jo dėdė kunigaikštis pasmerkė mirti žmogžudį: jaunasis Feliksas prašė dėl Dievo meilės nebausti nusikaltėlio, bet atiduoti jam: žadėjo padaryti iš jo puikų krikščionį. Jo prašymas buvo patenkintas, ir nelaimingasis, išvengęs mirties, išties atsivertė. Feliksas reguliariai studijavo ir, gavęs šventimus, atsisakė visų teisių bei turtų. Žmonės gerbė jį už jo retai sutinkamą žmogiškumą, sielos ir kūno dovanas. Norėdamas to išvengti, Feliksas pasitraukė į mišką gyventi kaip atsiskyrėlis. Tačiau jo šventumo garsas negalėjo nepasklisti.

Bičiulis, šv. Jonas Matietis, kuris apsisprendė pasišvęsti krikščionių vergų išvadavimui iš turkų nelaisvės, atvyko pas eremitą, prašydamas jį priimti ir padėti pasiruošti didžiajam apaštalavimui. Studijos, malda ir atgaila jų sielas subrandino herojiškam užmojui. Kai Jonas suprato, kad atėjo laikas pradėti ordiną, kurį jis regėjo vizijoje, Feliksas atsakė: „Aš būsiu tavo pirmas pasekėjas“. Abu nuvyko į Romą, norėdami gauti Šventojo Tėvo patvirtinimą. Popiežius Inocentas III pripažino naująjį ordiną, pasivadinusį Trinitoriais, arba Švč. Trejybės broliais, pasirinkusiais baltą abitą su raudonai-mėlynu kryžiumi ant krūtinės.

Grįžus jiems į Prancūziją, karalius Pilypas pasiūlė jiems žemės plotą pirmajam vienuolynui. Šv. Jonas išvyko į tolimas keliones į Afriką ir Romą, tuo tarpu Feliksas Prancūzijoje pašventė savo laisvę, turtus ir gyvenimą ordino formavimui bei skleidimui.

Pirmoji trinitorių grupė 1201 metais sėkmingai išvadavo apie 200 įkalintų krikščionių, o kitais metais – dar 100. Neįmanoma apsakyti, kaip sunku buvo išplėšti juos iš tų tironų rankų. Geriausia priemonė buvo pinigai, o kai nepavykdavo surinkti reikalaujamos sumos, tekdavo pasiūlyti save. O šv. Feliksas taip gerai sugebėjo paruošti savo vaikus šiai misijai, kad daugelis, sekdami jų steigėjo šv. Jono pavyzdžiu, herojiškai pasiaukojo.

Būdamas jau daugiau nei 85-erių metų, šventasis gavo malonę išvysti Mergelę Mariją ir sužinoti savo mirties laiką. Tuomet sukvietė aplink save gausius brolius, ragino juos didžiadvasiškai ištverti savo pašaukime. Mirė 1212 metais.

Bernardinai.lt