Ši laida skirta Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardai, tiek daug nuveikusiai pokario laisvės kovose.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Prisikėlimo apygarda buvo įkurta 1948 m. balandžio 1 d. padalijus Jungtinę Kęstučio apygardą į dvi apygardas.

Iš karto klausimas: Kodėl reikėjo dalyti vieną organizacinę struktūrą į dvi?

Tuo metu Kęstučio apygarda užėmė labai didelę teritoriją. Buvo sunku efektyviai valdyti po tą teritoriją išsibarsčiusius partizanų dalinius, nuolat palaikyti ryšius su vadovybe ir t.t. Todėl tuometinis Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir nutarė, viena vertus, maksimaliai priartinti vadovavimą, o kita vertus – per naują organizacinį darinį, užimantį labai gerą strateginę vietą, pagyvinti ryšius su kitomis partizanų apygardomis, juo labiau kad jau tada akivaizdžiai subrendo visų Lietuvos partizanų susivienijimo į vieningą organizaciją idėja, kuri vėliau ir buvo realizuota Prisikėlimo apygardos teritorijoje.

Minėjai labai palankią naujosios apygardos strateginę vietą. Kokias vietoves apėmė Prisikėlimo apygarda?

Į Prisikėlimo apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio (anksčiau vadinosi Voverės), Maironio (anksčiau – Povilo Lukšio) ir Lietuvos žalioji (į ją įtraukta Atžalyno rinktinė). Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“, jos teritorijoje (Radviliškio r. Mėnaičių k.) 1949 m. vasario 10–20 d. ir įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija.

Prisikėlimo apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis. Trūkstant štabų pareigūnų 1952 m. gegužės 20 d. Vakarų srities įsakymu Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti, tiksliau, sugrąžinti į Kęstučio apygardą. Kalbėdami apie apygardas tradiciškai prisimename ilgiausiai išsilaikiusius kovotojus bei struktūras. Taigi, kas iš prisikėlimiečių kovojo ilgiausiai?

Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas“. Paskutinis apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m.

Reikia paminėti ir Prisikėlimo apygardos vadus. Jų per visą laikotarpį buvo keturi. Iš pradžių apygardai vadovavo Petras Bartkus-Žadgaila iki 1948 m. rugpjūčio. Tada vadovavimą perėmė Leonardas Grigonis-Užpalis-Žvainys, kuris šiose pareigose išbuvo lygiai metus iki 1949 m. rugpjūčio. Ilgiausiai vadovavo Povilas Morkūnas-Rimantas – iki 1951 m. rupjūčio ir paskutinis apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas iki savo žūties 1952 m. gegužės 20 d. Po to, kaip minėjai, apygarda jau nebuvo atkurta. Dabar siūlau pasiklausyti buvusio apygardos partizano Viktoro Šniuolio-Vytvyčio pasakojimo apie Prisikėlimo apygardos štabų įrengimą bei visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

„1948 m., kada jau buvo įkurtos sritys, kilo toks klausimas sujungti sritis ir įkurti vyriausiąją partizanų vadovybę. Kadangi Prisikėlimo apygarda, kuriai mes ir priklausėme, buvo pačiame Lietuvos viduryje, būtent mes ėmėmės šio darbo, šios iniciatyvos. 1948 m. Mėnaičių kaime, pas ūkininką Miknių, įsirengėme būstinę – gerą bunkerį – apygardos štabo bunkerį. Ten buvo toks kaip svirnas, nebuvo grindų, buvo plūkta asla, kaip būdavo senovėje kaimuose. Mes iškasėme 3,5 x 2,5 metrų dydžio bunkerį, iškasėme gana gilų ir gana storą sluoksnį žemių, kokį 70 cm., supylėme ant viršaus. Paskui padarėme tokią įėjimo angą – ten būdavo tokie du vienas į kitą įeinantys dangčiai, pripilta žemių, dangtį įdėdavome, trupučiuką žemes palygindavome ir nieko nesimatydavo, nieko neįmanoma buvo surasti. Viduje, viename gale, buvo įrengti dviejų aukštų gultai, šone buvo darbo stalelis, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, rotatorius. O priešais  buvo padarytas dar vienas gultas, kad ant jo atsisėdus būtų galima dirbti ir galima būtų vienam miegoti. Žodžiu, ten tilpome penki žmonės, o iš bėdos tai sutilpdavo ir daugiau, sukrisdavome ir ant grindų, jei kokia bėda ar reikalas. Tai va, šį bunkerį mes įsirengėme 1948 m. rudeniop. Paskui dar Balandiškių kaime pas Stanislovą Sajų įsirengėme kitą bunkerį, kaip atsarginį, jei vienas išsišifruotų, o čia ateina žiema – kad turėtume kur persibazuoti. Ir kadangi mes turėjome labai gerą bazę, du labai gerus bunkerius, mes apsiėmėme pas save organizuoti visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą. Turėjome labai gerą ryšininkę Izabelę Vilimaitę–Stirną, kuri apvažinėjo visą Lietuvą. Taip pat ryšininkavo jau iš gimnazijos pasitraukusi mano sesutė Birutė, slapyvardžiu Ida (Birutė Šniuolytė - aut.). Jos abi apvažinėjo visą Rytų Lietuvą, suderino ten, suderino su Dzūkija…  Reikėjo didelių pastangų suorganizuoti jų (partizanų vadų aut.) atžygiavimą, juos priimti. Nuo vietinių partizanų baisiausiai slėpėme, kad čia vyksta tokie dalykai, žinote, jei kam nors prasitars…

Pietų ir vakarų Lietuvos partizanų susitikimas pakeliui į vadų suvažiavimą

1949 m. vasario 2 d. prasidėjo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Rytų Lietuvos (Kalnų) srities vadas Juozas Šibaila-Mierainis (iš tiesų ne vadas, o srities štabo narys aut.), Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo štabo darbuotojai Petras Bartkus-Žadgaila, Bronius Liesis-Naktis, jo brolis Antanas Liesis-Žiedas ir mūsų Prisikėlimo apygardos vadas (Leonardas Grigonis-Užpalis aut.) na ir mes visi štabo darbuotojai (pamirštas paminėti Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas-Faustas - aut.). Aš neturėjau suvažiavimo nario mandato, bet buvau kaip suvažiavimo dalyvis. Suvažiavimas prasidėjo 1949 m. vasario 2 d. Pirmiausia mes pradėjome posėdžiauti Balandiškių kaime, Sajų sodyboje. Ten buvo toks senas gyvenamasis namas, o viduryje to namo buvo tokia uždara, be langų kamaraitė. Ten labai buvo patogu, kambarėlis nemažas, tai ten ir posėdžiavo visi delegatai. Paskui pajutome, kad gretimame kaime NKVD’istai pradėjo daryti kratas. Nors ir turėjome toje pačioje sodyboje pas Sajas bunkerį, bet jis buvo negilus, nes giliau iškasti neleido vanduo, vis atsirasdavo vandens. Gultai buvo ne dviem, bet vienu aukštu, todėl daug mažiau tilpdavo žmonių. Todėl ten visa ta mūsų Taryba posėdžiauti nebegalėjo, tai jie persikėlė į Mėnaičių kaimą, į Miknių sodybą, į tą didesnį bunkerį. Tai jie ten posėdžiaudavo, o mes gaudavome visą medžiagą, ką jie per dieną nuveikė, perspausdindavau asmeniškai mašinėle, spausdindavome nutarimus ir palaikėme ryšius, aprūpindavome maistu ir viskuo, kuo reikia.

Dar prieš Vasario 16 d. Suvažiavimas įkūrė Lietuvos Laisvės Kovos sąjūdį. To posėdžio metu buvau ir aš, rašiau posėdžio protokolą. Buvo diskusijos. Pirmiausia reikėjo išrinkti Prezidiumo pirmininką. Turėjome vieną rimčiausią kandidatūrą – Joną Žemaitį – jis buvo Paryžiuje baigęs karo akademiją, turėjo Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnį, tai nutarėme, kad ši kandidatūra yra rimčiausia, ir vienbalsiai jis buvo išrinktas Prezidiumo pirmininku. Suvažiavimas jam suteikė generolo laipsnį. Pirmuoju jo pavaduotoju ir vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu Suvažiavimas išrinko Adolfą Ramanauską-Vanagą. Jam suteikė pulkininko laipsnį. Antruoju Prezidiumo pirmininko pavaduotoju ir Visuomeninės dalies viršininku Suvažiavimas išrinko Juozą Šibailą-Mierainį. Jam taip pat suteikė pulkininko laipsnį. Trečiuoju pavaduotoju ir generalinio štabo viršininku Suvažiavimas išrinko Prisikėlimo apygardos vadą Leoną Grigonį-Žvainį. Jam suteikė majoro laipsnį. Prezidiumo sekretoriumi Suvažiavimas išrinko Petrą Bartkų. Jam taip pat suteikė majoro laipsnį. Visuomeninės dalies spaudos skyriaus viršininku buvo išrinktas mano brolis Vytautas Šniuolis-Svajūnas. Jam buvo suteiktas kapitono laipsnis”.

Tradiciškai mūsų laidų cikle, skirtame partizanų apygardoms paminėti mes pasakojame apie iškiliausius tų apygardų vadus bei kovotojus. Klausytojams, matyt, būtų įdomu išgirsti apie paskutinį Prisikėlimo apygardos vadą Juozą Paliūną-Rytą, juolab kad apie jį mažai paskelbta istorinės medžiagos.

Prisikėlimo apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas 1914-1952 m.

Būsimasis partizanų vadas gimė 1918 m. Raseinių aps., Betygalos vls., Tilindžiuose, ūkininko šeimoje. Į rezistencinę veiklą įsitraukė dar vokiečių okupacijos metais. 1944 m. pavasarį tapo LLA nariu. Pirmąjį kovos krikštą gavo 1944 m. pabaigoje Paliepių Pušynės miške įvykusiose kautynėse. 1947 m. tapo LLA Povilo Lukšio rinktinės vado pavaduotoju. Rinktinės vadui A. Ragauskui-Rageliui patekus į priešo rankas, partizanų būriai pakriko. Juozas Paliūnas 1947 m. lapkričio mėn. Paliepių miške surinko rinktinės likučius, sudarė iš jų vieną dalinį ir jį įjungė į Jungtinės Kęstučio apygardos Savanorio rinktinę. Sukūrus Prisikėlimo apygardą, jos sudėtine dalimi tapo atkurta P. Lukšio rinktinė (1948 m. viduryje pavadinta Maironio rinktine). Iš buvusių P. Lukšio rinktinės rajonų naujasis rinktinės vadas Povilas Morkūnas-Drakas, Rimantas suformavo stiprų Kudirkos (vėliau – Mindaugo) rajoną, kurio vadu paskyrė J. Paliūną.

Juozas Paliūnas buvo narsus kovotojas, dalyvavo daugelyje kautynių, buvo porą kartų sužeistas, apdovanotas Pasižymėjimo lapu, jam suteiktas partizano leitenanto laipsnis. J. Paliūnas daug dėmesio skyrė kariniam kovotojų rengimui, leidybai. 1949 m. jis nurodė visuose būriuose surengti 42-jų valandų trukmės karinio mokymo kursus. Tėvūnija bandė leisti savo leidinį „Kova dėl laisvės“. Kai 1949 m. rugpjūčio 1 d. rinktinės vadas P. Morkūnas buvo paskirtas į aukštesnes pareigas, naujuoju Maironio rinktinės vadu tapo jo pavaduotojas, Mindaugo tėvūnijos vadas J. Paliūnas-Rytas. Vasarą jis keliaudavo inspektuodamas dalinius, žiemai apsistodavo bunkeriuose. 1950 m. J. Paliūnas buvo išsiųstas į Aukštaitiją atstatyti nutrūkusius ryšius su Rytų Lietuva. Netrukus jis tampa ir Prisikėlimo apygardos vadu.

Iš tikrųjų, Juozas Paliūnas Prisikėlimo apygardos vadu paskiriamas 1951 m. rugpjūčio 1 d. Šias pareigas jis perėmė sunkiu metu – apylinkėse siautėjo MVD kariuomenė, vienkiemiai buvo keliami į kolūkių gyvenvietes. Iš karto teko rūpintis štabo atkūrimu. Štabo pareigūnų labai trūko, todėl teko ieškoti naujų žmonių, o tai neišvengiamai buvo susiję su rizika patekti į čekistų pinkles. Į apygardos veiklos rajoną – Pernaravą – ambulatorijos gydytoju buvo pasiųstas MGB agentas, slapyvardžiu Sąžiningas - Vytautas Remeika. J. Paliūnas pažinojo Remeiką iš anksčiau, juo pasitikėjo, kaip pats sakė: „Iš akių matau, kad esi doras žmogus“. Todėl pakvietė jį dirbti į apygardos štabą Visuomeninės dalies viršininku. Taip MGB sužinojo apygardos štabo dislokacijos vietą. Žiedas, kuriame atsidūrė J. Paliūnas, vis siaurėjo.

Jau minėjome, kad 1952 m. pavasarį vykdant organizacinius pertvarkymus Vakarų Lietuvos (Jūros) srityje, Prisikėlimo apygarda buvo panaikinta. Paskutinis jos vadas J. Paliūnas buvo paskirtas P. Lukšio rinktinės, kuri buvo įjungta į Kęstučio apygardą, vadu. Rinktinės štabo bunkeris buvo įrengtas Padotnuvėje, Petro Krutkio sodyboje. 1952 m. rugsėjo 30 d. suimtas partizanas Leonas Juška-Kariūnas nurodė tikslią bunkerio vietą. Spalio 1 d. čekistai apsupo Krutkio sodybą. Nenorėdamas pasiduoti, Juozas Paliūnas-Rytas nusišovė. LR Prezidento 1998 m. gegužės mėn. 19 d. dekretu J. Paliūnui suteiktas pulkininko laipsnis. 

P. Morkūnas-Rimantas (viduryje), J. Paliūnas-Rytas (dešinėje) ir Feliksas Kokšta-Rustemas (kairėje)

Negalime šiame kontekste nepaminėti dar vieno buvusio Prisikėlimo apygardos vado Povilo Morkūno-Rimanto, Drako, Eežeriečio. Jis gimė 1914 m. Raseinių aps. Šiluvos vlsč. Zbaro k. ūkininkų šeimoje. Baigė Šiluvos pradinę, vėliau – Raseinių žemės ūkio mokyklą. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje įgijo puskarininkio laipsnį. Nuo pirmųjų sovietinės okupacijos dienų P. Morkūnas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo kovą, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime, Lietuvos laisvės armijos veikloje. Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje iš legalaus gyvenimo pasitraukė, partizanavo gerai pažįstamose Ariogalos, Betygalos ir Šiluvos apylinkėse, vadovavo Žebenkšties (Šerno, Savanorio) rinktinės kuopai. 1946 m. liepos pradžioje dalyvavo viename didžiausių Žemaitijos partizanų susidūrimų su NKVD kariuomene – Pyragių miško kautynėse, kurioms vadovavo būsimasis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininkas kapitonas Jonas Žemaitis.

1948 m. pradėjus organizuoti Prisikėlimo apygardą, P. Morkūnui buvo pavesta užmegzti ryšį su Povilo Lukšio rinktine. Kadangi čia trūko pareigūnų, P. Morkūnas buvo paskirtas jos vadu. Per šią rinktinę ėjo keliai pas Aukštaitijos partizanus. Jau balandžio pradžioje buvo užmegztas ryšys su Vyčio apygardai priklausančiu „Aušros“ būriu, vadovaujamu Broniaus Karbočiaus-Bitės, ir Voverės rinktine, kuri veikė šiaurinėje Lietuvos dalyje. Daugiau nei metus vadovavęs rinktinei, 1949 m. rugpjūčio 1 d. P. Morkūnas buvo paskirtas Prisikėlimo apygardos vadu. Tas pareigas jis ėjo dvejus sunkius, praradimų, netekčių kupinus metus iki 1951 m. rugpjūčio 1 d.. Daug dėmesio skyrė organizaciniams reikalams, spaudai, buvo atidus kovotojams: stengėsi juos paskatinti, įvertinti. Partizanų archyvuose yra išlikę jo pasirašytų padėkų, dovanojimo įrašų apygardos leidžiamuose leidiniuose. Prisikėlimo apygardos teritorijoje ilgą laiką buvo J. Žemaičio vadavietė, todėl P. Morkūnas ne tik dažnai bendravo su J. Žemaičiu bei kitais Sąjūdžio vadovais, bet ir rūpinosi jų apsauga. Tačiau padėtis apygardoje vis sunkėjo.

Išties, susidarius kritiškai padėčiai Vakarų srityje, 1951 m. birželio 30–liepos 2 d. Tytuvėnų r. Bulovėnų miške įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis, Jūros srities vadas Antanas Bakšys, Prisikėlimo apygardos vadas P. Morkūnas, Kęstučio apygardą atstovavęs Krizostomas Labanauskas. Pasitarime nutarta nuo rugpjūčio 1 d. P. Morkūną paskirti Vakarų (Jūros) srities vadu. 1952 m. gegužės 20 d. P. Morkūnas tapo Kęstučio apygardos vadu – tai buvo paskutinės jo pareigos.

1953 m. kovo mėn. per suimtus partizanus MGB pavyko laiškais užmegzti ryšį su P. Morkūnu. Birželio 19 d. jis buvo iškviestas į apgaulingą susitikimą Ragaičiuose (Kelmės aps.) ir surengtoje pasaloje žuvo. 1999 m. gegužės 12 d. P. Morkūnui suteiktas kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties), tų pačių metų gegužės 27 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis.