Š. m. spalio 9 d. LR Seime vyko konferencija tema „Pripažinti mūsų poreikius: pokalbiai apie lytiškumą ir homoseksualumą“, kurią rengė Seimo Narkomanijos prevencijos komisija kartu su Mažesniųjų brolių (Pranciškonų) ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincija. Ši konferencija buvo skirta suprasti lytiškumą ir seksualumą kaip žmogaus raišką bei jo santykį su kitais, todėl ji buvo labiau orientuota į antropologinį pažinimo lygmenį – į tai, kas žmogui atpažįstama jo patirtyje, kas paliečia jo žmogišką gelmę. Jau skelbėme dr. Irenos Eglės Laumenskaitės tekstą, parengtą pagal  konferencijoje skaitytą pranešimą. Taip pat interviu su Toni Dolfo Smith, rengiamas interviu su kunigu Daniel Ange. Dabar skelbiame psichoterapeuto Gintauto Vaitoškos tikrai įdomų bei diskusiją skatinantį pranešimą.

Šį pranešimą iš tikrųjų turėtų skaityti moteris. Moterys savo kūną jaučia geriau: geriau nei vyrai suvokia tiek pačiam kūnui būdingus procesus (jau priežodžiu tapo posakis, kad vyrai miršta jauni, sveiki, taip ir nesupratę, nuo ko, o moterys skundžiasi sveikata iki 100 metų...), tiek įvairius nuotaikų niuansus, kurie yra tų procesų – „kūno bylos“ – veikiami. Kita vertus, teiginiai, kad lyčių skirtumai yra ne prigimties sąlygoti, bet tik socialinė konstrukcija – t.y. jog vyrą ar moterį galima išugdyti nepriklausomai nuo to, kokios lyties vaikas – yra susiję su moterų judėjimu dėl lygių teisių. Vadinasi, rizikuoju, kad kūno svarbos priminimas iš vyro lūpų gali būti priimtas kaip patriarchalinės tvarkos pateisinimas...

Prieš giliau pažvelgdami į kūniškosios būties dimensijas, trumpai apibendrinkime šiandienį lyties klausimų supratimą europiniame ir pasaulio kontekste. Kalbama apie „lyties revoliuciją“: septintojo dešimtmečio seksualinė revoliucija susilpnino daugelį seksualinius santykius reguliuojančių moralinių normų, o oficialų statusą dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įgijusi „lyties revoliucija“ stengiasi paneigti kūniškų vyro ir moters skirtumų svarbą bei panaikinti „heteronormatyvumą“ – nuostatą, kad didžiajai daugumai žmonių būdingas potraukis kitos lyties asmenims yra įrašytas jų prigimtyje. Kadangi, jei tai, kas natūralu, yra gera, iškyla pavojus, jog tai, kas prigimties neatitinka – homoseksualus potraukis – bus laikoma bloga; tad lyties revoliucija neigia prigimties egzistavimą ir laiko jį socialiniu konstruktu. „Heteronormatyvumas“ vadinamas „prievartiniu heteroseksualumu“ ar „patriarchaliniu seksizmu“; pastarasis terminas rodo, kad „lyties revoliucijoje“ susipina moterų lygiateisiškumo iš vienos pusės, ir homoseksualumo vertės sulyginimo su heteroseksualumu siekiai iš kitos.

„Lyties revoliucijos“ tikslai įgavo oficialų statusą 1995–ųjų Pasaulinės moterų konferencijos Pekine metu. Tiek pačioje konferencijoje, o ypač parengiamojoje Niujorke, virė diskusijos dėl žodžio „lytis“ supratimo. Anglų kalboje lytį įvardija du žodžiai: „sex“ ir „gender“. Tradiciškai žodis „gender“ reiškė dvi lytis – vyriškąją ir moteriškąją, tačiau moterų išsivadavimo judėjimo arba „lyčių studijų“ („gender studies“) autoritetai žodį „gender“ vartojo skirtingai nuo tradicinės vartosenos – o būtent, norėdami pabrėžti, kad lytis yra socialiai sukonstruojama. Žodžiui „sex“ buvo paliekama tolydžio vis daugiau neigiama „biologinės lyties“ reikšmė. Pekino konferencijos „Veikimo platformoje“ deklaruojamame pasiryžime siekti „lyčių lygybės“ vartojamas žodis „gender“; buvo įsipareigota siekti „gender mainstreaming“ – diegti lyčių lygybės principą visose gyvenimo srityse, bei gilinti „lyties“ termino, vartojant žodį „gender“ prasme, supratimą.

Tolesniuose tarptautinių institucijų dokumentuose moterų lygiateisiškumo bei „lyties klausimų“ – „gender issues“ - supratimo buvo siekiama toliau – pavyzdžiui, 2000 metų JT konferencijoje „Pekinas +“. 2007 m. per Tarptautinę moters dieną JT atstovė iškėlė reikalavimą, kad JT postuose dirbtų 50 proc. moterų ir 50 proc. vyrų; įvairiose Europos šalių mokyklų programose mokoma apie įvairius šeimos modelius, vienas iš kurių yra vaikus auginanti homoseksualių vyrų arba moterų pora. Ispanijoje „pilietinio ugdymo“ kursas šiemet tapo privalomas visiems mokiniams – nors visuomenėje tebevyksta labai aštri diskusija. „Lyties klausimo“ pabrėžimas („gender mainstreaming“), suprantant jį kaip moterų lygiateisiškumo įgyvendinimą ir lyties arba lytinės orientacijos pasirinkimo galimybę, pabrėžia Vokietijos šeimos ministerija. Kanados Britų Kolumbijos vyriausybė homoseksualinio judėjimo organizacijai pavedė pakoreguoti mokymo programas nuo darželio iki dvyliktos klasės. „Lyties revoliucijos“ idealai, apmąstyti ir suformuluoti Vakarų Europos bei Amerikos universitetuose praėjusio šimtmečio antrojoje pusėje, tapo politiškai įkūnyti. 

Trumpai pažvelkime į filosofines „lyties revoliucijos“ ištakas. Jos gana sudėtingos, kadangi moterų judėjimas, „moterų studijos“ ir „lyčių studijos“ yra labai gyva ir gana daugialypė sritis. Apibendrintai galima pasakyti, jog jas vienija prieš priespaudą nukreipta aistra, tačiau ši priespauda gali būti suprantama skirtingai. Ankstyvųjų moterų studijų teoretikių darbuose juntama egzistencializmo bei marksizmo įtaka (Simone Beauvoir), ataidi Engelso veikale „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“ išsakyta mintis, kad „pirmasis istorijoje klasių kovos pasireiškimas sutapo su vyro ir moters priešiškumu santuokoje, o pirmoji klasinė priespauda – su moters išnaudojimu“. Sekdama pastarąja idėja, amerikiečių feministė Shulamith Firestone teigė, jog panašiai kaip kad proletariatas, norėdamas išsilaisvinti iš klasinės priespaudos, turėjo perimti į savo rankas produkciją, taip moterys turi perimti reprodukciją; turbūt nesuklysime pasakę, kad šis sumanymas tapo daugiausia įvykdytas mūsų dienomis. Žymi vėlesnio moterų judėjimo autorių dalis priespaudą ėmė suprasti kitaip: pavyzdžiui, žymioji amerikietė Judith Butler, sekdama viena svarbiausių postmoderniosios filosofijos figūrų Micheliu Foucault, laikė, jog visuomenė, vyro ir moters seksualinius santykius suprasdama kaip normą, slopina laisvą seksualumo raišką. Skirtingai nuo kai kurioms moterų judėjimo frakcijoms būdingo pasisakymo prieš moters išnaudojimą reklamos ir sekso versle, Butler teigia, kad ji pati ir jos atstovaujamas feminizmas pasisako ne už seksualinį tyrumą, o už seksualinį išsivadavimą. Judith Butler gyvena kaip lesbietė ir priklauso Tarptautinės gėjų ir lesbiečių Žmogaus teisių komisijos (ILGA) vadovybei.

Išsivadavimo iš priespaudos gaida žymi ir lietuvio lyčių studijų teoretiko Artūro Tereškino darbuose. „Neabejoju, dažnas iš mūsų esame pajutę, kad mus atstumia, mūsų nekenčia normų ir normalumo pasaulyje, išpažįstančiame apsimestinį moralumą. Kenčiame ir nuo lyties normų, ir nuo to, kad gyvename, mąstome, išgyvename kitaip, negu to iš mūsų reikalauja visuomenė, valstybė, tauta“, - rašo Tereškinas. Kitaip jaučiančius lytinį potraukį visuomenė sugėdina gėdos ir moralumo retorika; jie yra paniekinami panašiai kaip bedarbiai, neturtingi žmonės, moterys, bedančiai ar bekojai. Panašiai kaip kažkada berniukas Sartras kalbėjo apie Dievą, Tereškinas rašo apie visuomenę kaip apie „panoptikumą, kuriame nė vienas negali išvengti normalizuojančio žvilgsnio ar galios“.

Tereškino „Esė apie skirtingus kūnus“ iliustruota moterimis apsirengusių vyrų nuotraukomis. Tad kalbame apie transseksualumą, kentėjimą dėl savo kūno ir norą jį pakeisti. Pagrindine kentėjimo priežastimi laikomas tas negailestingas, moralizuojantis ir normalizuojantis, stebėjimas, susijęs su represyviomis moralinėmis normomis. Neneigsime, kad tokio požiūrio esama, tačiau ar jis aprašo visą „pažemintų ir nuskriaustųjų“ skausmo turinį? Ar, palyginti su pensininkais ir benamiais, norinčių pakeisti lytį asmenų kentėjimas neturi iš esmės ypatingų bruožų? Koks iš tikrųjų yra kentėjimo dėl savo kūno intymus, giluminis turinys? Šiandien mes girdėjome apie lyties tapatumo stoką, ir kaip ji formuojasi trapiais pirmaisiais vaikystės metais. Čia iškyla retai apie lyčių studijas kalbant aptariama, tačiau, kaip atrodytų, labai didelės svarbos susiskaldymo tarp atskirų mokslo disciplinų problema. Gelmių psichologija, egzistuojanti jau daugiau kaip šimtą metų, kentėjimo dėl savo kūno klausimą tyrė ir tebetiria su dideliu subtilumu, tačiau lyčių studijos – ir ypač toji jų atšaka, kuri kritikuoja heteronormatyvumą kaip „seksistinį“ ir priespaudos dalyką bei pasisako už įvairaus lytinio malonumo siekimą – atrodo vystosi kita kryptimi ir psichologijos įžvalgų nemini bei jų nenaudoja. Kokios vis dėlto yra tos įžvalgos?

Pradėkime nuo pavyzdžio. Neseniai teko matyti kaip mažas, atrodo, vienuolikos mėnesių berniukas žvelgia į savo trejų metų brolį. Šis dažnokai jam įžnybia ir lyg netyčia praeidamas pastumia – akivaizdi nostalgija tiems laikams, kai jis buvo vienintelis mamos sūnus šalia dviejų vyresnių jo sesučių. Nepaisant to, jaunėlis į brolį žiūri nuostabos ir susižavėjimo kupinomis akimis. Į klausimą, ar skiriasi šis jo žvilgsnis nuo to, kaip jis žiūri į seseris, mama atsako: „Jis žavisi savo seserimis ir labai jas mėgsta, tačiau brolis yra jo žvaigždė: tiesiog dievinamas“. Toks šio berniuko susižavėjimas vyresniuoju broliu yra simboliškas: tai žavėjimasis vyriškuoju pasauliu, kurį, vis dėlto, visų pirma reprezentuoja tėvas. Skirtingai nuo mergaitės, kuriai reikia tik įtvirtinti sveiką savo autonomiją nuo mamos, berniukas suvokia ir tai, kad jis yra skirtingas nuo motinos. Tėvo asmenyje jis mato panašų į save: tėvas jį ypač domina; užaugęs berniukas nori būti toks kaip tėvas. Apie šį akivaizdų dalyką S. Freudas rašė dar 1921 metais; ir pats Freudas, o vėliau ir kiti psichoanalitinės bei jos paveldėtojos „objekto santykių“ mokyklos atstovai kalbėjo apie tai, kad tokiam berniuko vyriškos savasties suvokimui ir motinos „palikimui“ tėvas yra itin svarbus. Kaip rašo psichoterapeutė Liane Payne, berniuko „vidinis vyriškumas yra pašaukiamas ir palaiminimas iš išorės“.

Kad tai įvyktų, berniuko santykiai su tėvu turi būti geri. Žymus amerikiečių psichoterapeutas Josephas Nicolosi pateikia ilgą sąrašą klinikinių studijų bei empirinių tyrimų, kurie kalba, kad, palyginti su heteroseksualiais vyrais, homoseksualų potraukį jaučiančių vyrų santykis su tėvu dažniau buvo pažymėtas nuotolio, priešiškumo ir atmetimo. Apie tai, kad jų tėvas buvo priešiškas, pasyvus arba turėjo kitų asmenybės problemų, yra rašęs ir ne vienas gėjų autorius. Nors lyties tapatybė galutinai susiformuoja antrojoje antrųjų metų pusėje (t.y. tarp 18 ir 24 mėnesio), jau daug kartų iki to laiko berniukas išreiškia troškimą ir rodo iniciatyvą susidraugauti su taip jį žavinčiu tėvu. Kiekviena tokia iniciatyva yra tėvo arba palaikoma ir priimama, arba – greičiausiai nepastebimai ir be piktos valios – atstumiama. Tėvo, taip pat ir kitų vyriškos lyties asmenų atžvilgiu berniuko širdyje formuojasi ambivalentiškas jausmas: jis tebesižavi vyriškuoju pasauliu, tačiau, kita vertus, jaučiasi atstumtas ir įsižeidęs, dažnai piktas tėvo atžvilgiu. Kartu jis ima jaustis nekompetentingas ir nepasitikintis savo vyriškumu; žiūrėdamas į triukšmingai ir kartais agresyvokai žaidžiančius savo bendraamžius, jis nesijaučia galįs prie jų prisijungti, stebi juos iš šalies arba yra linkęs žaisti su mergaitėmis. Formuojasi tai, ką Elisabeth Moberly ir Josephas Nicolosi įvardijo kaip „lyties tapatybės stoką“; kai kada berniukas visai atmeta savo vyriškumą ir ima ne tik žaisti išskirtinai su mergaitėmis ir įkūnyti moters vaidmenį žaidimuose („aš būsiu mama, o tu būk tėtis“), bet ir rengtis kaip mergaitė ar sakyti, kad jis yra iš tikrųjų mergaitė. Pastaruoju atveju kalbama apie „lyties tapatybės sutrikimą“. Pastarasis terminas (angl. gender identity disorder) vartojamas kaip diagnozė psichinių sutrikimų sąraše.

Neharmoningi santykiai su tėvu yra nors ir labai svarbi, tačiau tik viena lyties tapatybės bei pasitenkinimo savo lytimi stokos priežastis. Daugelis problemos tyrinėtojų yra pabrėžę, jog tam, kad berniukas „paliktų“ motiną ir pereitų pas tėvą, reikalingas tėvo ir motinos bendradarbiavimas; tarp tėvų tvyrant psichologinei įtampai, toks perėjimas gali ne visada vykti sklandžiai ir dėl neįsisąmoninto mamos nenoro sūnaus „atiduoti“. Kalbama apie šeimos santykių „trikampio konsteliacijas“, kada motinos gali būti „perdėm jausmingos, o tėvai emocionaliai nutolę arba nesantys šeimoje“ (Freud), „motinos kontroliuojančios ir labai prisirišusios, tėvai nutolę ar atstumiantys“ (Siegelman, 1974); „motinos dominuojančios, tėvai pasyvūs ar nesantys“ (Bene 1965; Chang and Black 1960; Wolpe 1969); ir t. t. Informatyvus yra žymaus amerikiečių mokslininko, neuropsichiatrijos specialisto Georgo Reckerso 46 berniukų, kuriems buvo diagnozuotas lyties tapatybės sutrikimas, tyrimas: net 46 procentai jų tėvų ir 80 proc. motinų kentėjo nuo vienokio ar kitokio laipsnio psichinių sutrikimų. Net 100 proc. berniukų, turėjusių žymaus laipsnio lyties tapatybės stoką, tėvai buvo palikę; vidutinis berniukų amžius, kada tėvai paliko namus, buvo 3,5 metai.

Iš tikrųjų už šių sausų skaičių slypi daug žmogiškos kančios. Ką reiškia, jog lyties tapatybės sutrikimą išgyvenančių vaikų tėvai ir mamos pasižymėjo aukštu psichinių sutrikimų dažnumu?

Visų pirma tai, kad jie išgyveno nerimą ir liūdesį, kylantį iš meile nepamaitintos širdies ankstyvojoje vaikystėje; nuo šio „pamatinio nerimo“, apie kurį kalbėjo gal subtiliausia visų laikų charakterio tyrėja Karen Horney, ar „neramaus ir vengiančio prisirišimo“, kurį jau empiriškai stebėjo vaiko raidos tyrėjas Johnas Bowlby, žmogus „ginasi“ neįsisąmonintais neproporcingai dideliais reikalavimais savo artimiems žmonėms; tai veda į konfliktą, žmogus jaučiasi toliau nemylimas – ir iš dalies taip ir yra – jo paties meilė artimiesiems susilpninta įsivaizdavimo, jog jie yra jam pikti – ir vėl tai iš dalies teisinga – kalbame apie sudėtingą žmogaus širdies emocijų - teisingų ir iškreiptų, adekvačių ir perdėtų – taip pat baimės, nerimo ir liūdesio paženklintų minčių audinį. Išgyvendami tokį prieštaringą santykį su sutuoktiniu, tokie tėvai ar mamos savo širdyje neturi tos ramios, sveikinančios ir laiminančios dukrą arba sūnų erdvės. Savo santykio su vaiku trūkumų jie nepastebi; suvokę, kad jų pačių sužeistumas toliau žeidė jų mylimus vaikus, jie giliai nuliūsta.

Tad jų vaikai išgyvena panašią vidinę dramą, kurią vaikystėje išgyveno jie patys – šių vaikų tėvai.

Suaugusiajam lengva apie vaikus galvoti „tiesiog“ kaip apie vaikus. „Tačiau kas gali suvokti tą sielvartą, kurį patiria nemylimas arba per daug „mylimas“ vaikas?“ - įžvalgiai klausia Jeanas Vanier. Kiekvienas, dirbantis su kenčiančiais nerimą ir liūdesį, gerai žino, kad ir „per didelė“ meilė, kuri pasireiškia nerimastinga ir vaiką sustingdančia kontrole, žeidžia taip smarkiai, kaip ir apleistumas.

Iš tiesų, norint išvynioti vaikystėje mūsų širdis apraizgiusius tėvų baimių, nerimo, liūdesio ir skausmo siūlų kamuolius, reikalingi metai kelionės tikrojo, laisvojo ir džiaugsmingojo „Aš“ link. O kur dar mūsų pačių – sužeistų vaikų egocentriška reakcija į tėvų meilės netobulumą, pagilinanti jau ir taip vargingą sielos būseną? Ankstyvaisiais vaikystės metais – per pirmuosius trejus – nuobodi ir socialiai  nuvertinta „tik“ vaikus auginančios motinos virtuvės erdvė iš tikrųjų yra sudėtingiausia ir subtiliausia žmogaus asmenybės vystymosi laboratorija – beje, neiškeičiama į jokį, kad ir patį tobuliausią vaikų darželį – priešingai Engelso įsivaizdavimui, kad vaikų auginimą gali perimti visuomenė. Kalbama apie periodą iki trejų metų, kol susiformuoja, pasak Bowly, „saugus prisirišimas“ arba „objekto pastovumas“, pasak objekto santykių mokyklos vaiko raidos tyrėjų. Ne veltui Bowlby apgailestauja, kad išsivysčiusios šalys šiuo metu neišlaiko iššūkio suteikti savo piliečiams elementarią asmenybės psichinės gerovės sąlygą: saugų prisirišimą prie motinos iki trejų metų.

„Saugus prisirišimas“ reiškia ramų santykį su motina ir tėvu, kuris – tai ypač svarbus vystymosi uždavinys – taip pat reiškia ramų santykį su savimi. Kitaip sakant – savęs mėgimą, suvokimą, kad aš „esu tvarkoje“, savęs meilę. Iš trijų fundamentalių žmogaus santykių – su savimi, su artimu ir su Dievu – pirmasis nuspalvina visus kitus; savęs nemėgimas yra skaudžiausia kentėjimo rūšis – tas Vanier aprašytas sielvartas, arba, įvardijant įprastu psichiatrijos terminu – depresija.

Ši mintis galbūt yra pati svarbiausia, mėginant suvokti vaiko, išgyvenančio lyties tapatybės silpnumą, būseną. Berniuko atveju – tai visų pirma skausmas, patiriant tėvo atmetimą; šis skausmas, paskui uždengiamas naujais sielvarto sluoksniais, kada jau didesnis berniukas jaučiasi nevykęs tarp bendraamžių. Toks berniukas išgyvena skausmingą ir gilų savo nevertumo jausmą, ir šis jausmas dažniausiai turi labai ryškią kūniškąją dimensiją. Kada vaikui konstatuojamas lyties tapatybės sutrikimas, jis nemėgsta savo kūno ir stengiasi atrodyti kaip mergaitė; esant tik nediagnozuojamai lyties tapatumo stokai, berniukas tik išgyvena, kad, palyginti su bendraamžiais, yra nevykęs; ypač paauglystės metu nevisavertiškumo jausmas pasireiškia kaip nepasitenkinimas savo kūnu ir neproporcingas žavėjimasis tais, kurie yra ar bent atrodo esą itin vyriški. Šis susižavėjimas brendimo metu neretai įgyja erotinių spalvų; noro pakeisti lytį atveju dažniausiai taip pat išryškėja homoseksualinis potraukis, kadangi, kaip minėjome, čia susiduriame iš esmės su ta pačia problema – nepasitenkinimas savo lytimi – tik skirtingu lygiu. 

Nors čia kalbame daugiausia apie berniukus, mergaičių lyties tapatybės sutrikimas arba stoka vystosi dėl analogiškos priežasties – dėl susitapatinimo su tos pačios lyties tėvu kliūčių. Kadangi mergaitėms šis uždavinys lengvesnis – jai nereikia palikti motinos, homoseksualų potraukį jaučiančių moterų yra dukart mažiau negu vyrų. Tačiau mergaitė, kuri negalėjo susitapatinti su motina, taip pat išgyvena skausmingą būseną: ji nemėgsta ir mamos, ir savęs. Yra pastebėta, kad tokia trauma yra dar gilesnė nei neišsivysčiusio santykio su tėvu berniukų atveju. Tai nenuostabu: vis dėlto motina yra patį giliausią, pirmapradį saugumą suteikiantis asmuo. Taip pat akivaizdu, kad ir jo suteikti negalinčios motinos kentėjimas yra itin skausmingas. Mergaitė, atmesdama motiną bei jos moteriškumą, taip pat atmeta ir savąjį. Tačiau moteriškumas tebežavi, ir motinos meilės ilgesys išlieka: ieškoma moters, kuri kompensuotų motinos meilės stygių vaikystėje. Lyties tapatybės sutrikimo atveju moteris gali norėti tapti vyru – toks gilus yra savęs kaip moters nemėgimas.

Apie tai mąstant, aiškėja pagrindinė nepasitenkinimo savo lytimi dimensija: kūnas reprezentuoja savąjį „Aš“. Už kūno nemėgimo slypi dėl bazinio nerimo ir saugaus prisirišimo nebuvimo tvyranti nemeilė sau. Drastiškas kūno keitimas operaciniu būdu ar kitoks savo lyties modeliavimas – tarkime, vaizduotės lygiu homoseksualiuose santykiuose – nepaliečia šio giluminio sielos sluoksnio, nes yra veikiama tik pasekmių, ne priežasčių, lygmeniu. Kūno „pagerinimas“ neturi galios pagerinti pasąmonės gelmėje glūdinčio neigiamo savęs įvaizdžio. Toks įvaizdis, kaip gerai žinoma psichologijoje, gimdo santykio su kitu žmogumi problemas. Nematęs tėvų akyse meilės sau – o, pasak anglų psichoanalitiko Donaldo Winnicotto, tėvų akyse kūdikis mato save – taip kenčiantis žmogus negali žvelgti į kito akis žvilgsniu, kuris nebūtų paženklintas arba konkurencijos, arba baimės. Kūno keitimas ir „modeliavimas“ šių žvilgsnio savybių nepakeičia, panašiai kaip gražūs rūbai nedaug padeda žmogui, kuris išgyvena, kad jo kūnas nėra gražus.   

Sprendimas glūdi ne kūno, tačiau sielos lygmenyje. Apie tai šiandien girdėjome, ir dar girdėsime daugiau. Meilė išgydo. Tačiau čia kalbėkime apie tragiškesnį pasirinkimą, apie kurį ir mūsų šalyje iškyla diskusijų. Kalbame apie chirurginio lyties keitimo galimybę. Kokį konfliktą tai kelia su žmogaus savastimi, taip pat kokį poveikį pasaulio opinijai turėjo seksologo Johno Money darbai, iliustruoja vokiečių istoriko ir Frankfurter Allgemeinen publicisto Volkerio Zastrowo straipsnis, pasakojantis apie 1965 m. Kanadoje gimusių dvynių Bruce‘o ir Briano Reimerių gyvenimo istoriją. Septynių mėnesių Brianui atliktos cirkumcizijos metu jo lyties organas buvo negrąžinamai pakenktas. Sutrikę tėvai atgavo viltį vaikui padėti išgirdę per televiziją kalbant dr. Johną Money. Iš Naujosios Zelandijos kilęs medikas Johno Hopkinso universitete buvo įkūręs Lyties tapatybės kliniką, kurioje pasaulyje buvo pradėtos lyties keitimo operacijos. Money pradėjo savo veiklą nukreipdamas operacijai tuos kūdikius, kurie dėl įgimtų anomalijų turėjo abiejų lyčių bruožų – anatominio interseksualumo arba hermafroditizmo atveju, pašalindamas kiaušinėlius berniukams, kurie turėjo taip pat ir moteriškų lyties organų užuomazgų (Klinefelter sindromas, xxy chromosomos). Matyt, spekuliuodamas, kad tokie „natūralūs gamtos eksperimentai“ įrodo, jog žmogus gali būti bet kokios lyties, nepriklausomai nuo jos biologinio komponento, Money ėmė siūlyti operacijas ir tiems suaugusiems žmonėms, kurie neturėjo jokių genetinių ar anatominių anomalijų, tačiau norėjo pakeisti lytį. Jo pastangos buvo plačiai publikuotos, ir lyties keitimo operacijos paplito daugelyje šalių.

Johnas Money pasiūlė tėvams sprendimą: Bruce‘as taps Brenda. Berniukui buvo pašalinti kiaušinėliai ir atliktos plastinės operacijos moteriškoms genitalijoms suformuoti – keletas operacijų. Taip pat taikytas gydymas moteriškais hormonais. Tačiau „Brenda“, nieko nežinojusi apie tai, kad iš tikrųjų ji yra berniukas, jautėsi blogai: tai buvo irzlus ir piktas vaikas, kuriam sunkiai sekėsi mokytis. Pirmuosius mokyklos metus jis turėjo kartoti, aiškiai atsiliko nuo brolio, buvo nemėgstamas nei mokytojų, nei dėl niūrumo kitų vaikų. Paauglystės metu jis pradėjo kabinėtis prie mergaičių, tačiau tėvui dėl to sunerimus, dr. Money tik paklausė, ar jis mato labai didelę problemą užauginti lesbietiškų polinkių turinčią merginą. Svajonėse save „Brenda“ matė kaip jauną vaikiną sportiniame automobilyje. Tolesnių vizitų pas Johną Money, kurių metu buvo planuojamos tolesnės operacijos, berniukas nekentė, ir kai daktaras, pritrūkęs kantrybės eilinį kartą paklausė: „Tai tu pagaliau nori būti mergaite, ar ne?“ – paauglys pirmąkart išdrįso atsakyti: „Ne!“ Pasitarę, daktaras ir tėvai pasiryžo papasakoti visą tiesą. „Man iškart palengvėjo“, vėliau kalbėjo vaikinas. „Staiga supratau, kodėl aš taip visą laiką jaučiausi. Aš nebuvau joks juokdarys; aš nebuvau beprotis“. Vaikinas pasirinko Deivido vardą, chirurgai mėgino jam atstatyti vyriškas genitalijas. Vėliau vedė, tačiau gėdos jausmas jo niekada nepaliko; 2004 metais jis nusižudė, jo brolis Brianas buvo nusižudęs jau prieš tai.

Money nusiųsti operacijai genetinę anomaliją turėję berniukai taip pat nebuvo laimingi tokiu gydytojų sprendimu. Suaugę daugelis jų skundėsi, kad jiems buvo pritaikyta „psichochirurgija“, būrėsi į savitarpio pagalbos grupes. Po tokių įvykių operacinė taktika genetinių anomalijų metu buvo apribota iki būtinai reikalingos. 1979 metais naujas Hopkinso universiteto psichiatrijos skyriaus vedėjas prof. McHue su grupe tyrėjų peržiūrėjo interseksualų ir transseksualų gydymą ir optimistinių išvadų nepadarė. McHue paskelbė publikaciją „Chirurginė lytis“, kurioje, be kita ko, teigė, jog lyties tapatybės sutrikimą turinčių žmonių – transseksualų – operacinis „gydymas“ iš tikrųjų yra bendradarbiavimas su psichine liga. Beje, chirurgiškai pakeisti lyties taip, kad būtų įmanoma normali seksualinė funkcija – jau nekalbant apie prokreacinę – yra neįmanoma. Naudojami muliažai ir kitokios imitacijos formos, ir viskas „vyksta smegenyse“, kaip pripažįsta ir patys lytį pakeitę asmenys. 1979 metais Money „Lyties tapatybės klinika“ buvo uždaryta, tačiau jo idėja, kad lytį galima pakeisti pagal norą, kaip rašo Zastrow, jau buvo plačiai išpopuliarinta, ir šiandien skamba daugelyje forumų – taip pat iš Vokietijos šeimos ministrės von der Layen lūpų. Tai norima dėstyti vaikams.

Lytis įrašyta prigimtyje. Žinoma, tai nereiškia, kad vaikų lytinės tapatybės formavimosi neveikia tėvų ir platesnės socialinės aplinkos lūkesčiai – tačiau nei vyriškumo, nei moteriškumo jie nesukonstruoja. Apie tai kalba ir daugybė lyčių skirtumus nagrinėjančių tyrimų – o ypač tie, kurie vaikus tiria dar prieš jiems gebant suprasti bet kokius ir bet kieno lūkesčius. Štai jau kelių valandų mergaitės turi daug aštresnį taktilinį jutimą nei berniukai: ir skirtumas toks didelis, jog jautriausias berniukas nusileidžia mažiausiai jautriai mergaitei. Didesnį dėmesį tarpasmeninei realybei vienoje studijoje tyrėjai aptiko jau dviejų–keturių dienų amžiaus mergaitėms: jos ilgiau nei berniukai žiūri į kalbantį suaugusįjį ir dukart ilgiau į tylintįjį; berniukai į kalbantįjį ir tylintįjį žiūri vienodai ilgai, bet į abu trumpiau nei mergaitės. Keturių mėnesių mergaitės gali atskirti artimų žmonių nuotraukas, berniukai – negali. Beje, kad prigimties sąlygoti kūno procesai labai veikia vaikų elgesį, yra pripažinusios ir kelios liberalaus Berklio universiteto aplinkos moterų judėjimo atstovės, susidūrusios su atkakliu savo sūnelių noru lakstyti su pagaliais nepaisant to, jog ginklai ir bet kokia agresija iš jų aplinkos buvo kruopščiai pašalinti, o dukros norėjo vilktis sukneles, nepaisydamos „unisex“ ugdymo. Yra pripažįstama, kad išauginti „vienodus“ vaikus nepavyko ir Izraelio kibucuose. Čia kalbančiam viena motina neseniai paaiškino, kaip mergaitės žaidžia su mašinėlėmis: čia yra mašinėlė-tėvelis, čia mašinėlė-mamytė, ir jos važiuoja pasivaikščioti... Berniukų žaidimuose mašinos „ūžia“ gerokai garsiau. Bet tam, kad lyties dekonstrukcijos gerbėjai nepalaikytų šio skirtumo tik išsigalvotu patriarchalinio stebėtojo, mokslininkams reikės tiksliai pamatuoti decibelų skaičių, surinkti kontrolinę grupę ir t.t. Ką gi, ko žmonės nepadaro dėl mokslo... 

Reziumuojant galima pasakyti, jog socialdemokratiška aistra, su kuria moterų judėjimas ėmėsi kovoti prieš priespaudą, yra suprantamas ir kelia simpatiją. Tačiau postmoderniosios filosofijos paveikta „lyties revoliucija“, kada teigiama, kūnas neturi turėti reikšmės nei lyties, nei lytinės orientacijos pasirinkimui, prasilenkia su realybe ir gramzdina jau ir taip kenčiančius asmenis į dar didesnį skausmą. Kiekvieno mūsų kūnas yra puikus, ir kiekvieno mūsų vyriškumas arba moteriškumas yra nepakartojamas, ir ne kūno manipuliavimu galima po nepasitenkinimu savo kūnu slypintį sielos skausmą išgydyti.

Ir dar viena – labiau socialiai svarbi išvada. Tiek marksizmas, tiek postmoderniosios filosofijos pozicija turi vieną bendrą bruožą: agresyvią kovą su priespauda. Kaip minėjome, radikaliojo feminizmo atstovės suvaržymą matė moters užrakinimą namuose bei seksualinių normų griežtumą, kai kurios įtakingos dabartinio moterų judėjimo atstovės suvaržymu laiko kūnišką lyties apibrėžtumą, heteroseksualumą bei lytinių santykių apribojimą tarp suaugusių asmenų (Michelis Foucault kėlė reikalavimą sumažinti sutikimo lytiniams santykiams amžiaus ribą Prancūzijoje). Beje, neseniai pasakė žymi vokiečių filosofė Barbara Gerl–Falkovitz, mūsų laiku tenka kalbėti jau apie „postfeminizmą“, kadangi, pasak Butler ir kitų lyties dekonstrukcijos atstovų, individas gali laisvai „plaukioti“ tarp vyro ir moters tapatybių, taip pat tarp lytinių orientacijų. Kaip matėme, tokia pozicija greičiausiai kyla iš nereflektuotos asmeninės kančios ir savo kūno – vadinasi, savęs, nemeilės – tačiau kada šie siekiai tampa valstybių politikos dalimi, pseudosprendimus jie siūlo ne vienai žmonių kartai. Galbūt būtent dėl to, kad šis pasąmonėje glūdintis neigiamas savęs įvaizdis yra nereflektuojamas, gyvenime jis reiškiasi dominavimo bei galios siekiais (tokią dinamiką aprašė Alfredas Adleris, ir ypač kalbėdamas apie homoseksualinį potraukį). Štai homoseksualo Klauso Wowereito vadovaujamo Berlyno senatas šiemet nutarė, jog etikos dalyko lankymas bus privalomas visiems mokiniams; tiesos, kad savo lytį galima pasirinkti, jog galima pasirinkti taip pat ir lytinę orientaciją, ir kad toks pasirinkimas nėra pavojingas bent jau sveikatos požiūriu (R.Kocho instituto duomenimis, vyrams santykiaujantiems su vyrais 2003-2004 metais teko 58 proc. visų naujų AIDS infekcijų, tuo tarpu heteroseksualiems vyrams – tik 1.5 proc.). Tokios „tiesos“ bus privalomai dėstomos visiems mokiniams Neseniai vienoje Niujorko mokykloje mokytojas atėjo į pamokas apsirengęs moteriškais drabužiais ir pareikalavo, kad jis būtų vadinamas „Miss“. Vaikams, kurie nenorėjo su tuo sutikti ir lankyti jo pamokų, tai padaryti buvo uždrausta. Ar nesikartoja istorijoje scenarijus, kai priespaudą kritikavusios minties sistemos pačios sukūrė didžiulę priespaudą kitaip mąstantiems? Ar postmoderniosios filosofijos kova prieš galią, kurios retorika yra persmelkusi visų postfeminizmo ir lyčių klausimų teoretikų raštus (taip pat ir Lietuvoje), nevirto galios demonstravimu ir savojo gyvenimo stiliaus prievartiniu įteisinimu? Mūsų platumoje prievartinė ideologija reiškėsi dar visai neseniai; tačiau ar atsilaikysime į tolerancijos, lygių teisių ir kitokių eufemizmų rūbą įvilktai naujosios prievartos bangai? 

P.S.
Pranešime naudojau daug citatų, kurių šaltinių čia nenurodau – bet jei kam būtų įdomu, esu pasirengęs tai padaryti. Taip pat po pranešimo gavau keletą klausimų, tarp jų - ir kritiškų; jų čia neaptariu, tačiau mielai atsakyčiau į klausimus, abejones ar kritiškas pastabas komentaruose –gv   

Bernardinai.lt