440 metais Galijoje vyko vos ne pilietinis karas tarp dviejų aukščiausių romėnų vadovų: generolo Ecijaus ir prefekto Albino. Imperijos valdžia buvo tiek nusilpusi, kad jiems sutaikyti teko siųsti Bažnyčios žmogų: romėną diakoną Leoną. Pastarasis išvyko taikyti kovojančiųjų. Vėliau sužinojo, kad popiežius Sikstas III mirė ir išrinktas būtent jis, Leonas. Per 21 pontifikato metus jis pažino 4 imperatorius: vienas buvo išvytas iškart (Avitas), o kiti nužudyti: Valentinianas III, Petronijus Maksimas ir Madžiorianas. Imperija merdėjo, o jaunutę Bažnyčią kamavo doktrininiai prieštaravimai bei vidiniai nesutarimai.

Vakaruose Leonas energingai ir įtaigiai sustiprino Šv. Sosto autoritetą ir ėmėsi spręsti aštrius doktrininius prieštaravimus. Abatas Eutichas, turintis didelę įtaką Konstantinopolyje, tvirtino, kad Kristus turi tik vieną prigimtį (monofizitizmas), prieštaraudamas Bažnyčios doktrinai apie dvi prigimtis, - skirtingas, bet neatskirtas viename asmenyje. Jis pasiekė, kad imperatorius Teodozijus sušauktų 449 metais Efeso susirinkimą (Mažojoje Azijoje). Tačiau čia kalbėjo vien Euticho šalininkai, neklausydami Leono delegatų ir patraukdami savo pusėn nemažai dalyvių. Nepripažindamas šio susirinkimo galiojančio, popiežius 451-aisiais įtikino naująjį imperatorių Marcianą sušaukti naują. Taip įvyko didysis Chalkedono (netoli Bizantijos) ketvirtasis ekumeninis susirinkimas, kuris iškilmingai patvirtino dviejų prigimčių doktriną. Vis dėlto ne visi sutiko priimti jo sprendimus ir kilo didelių neramumų, ypač Palestinoje.

Tuo tarpu Vakarai išgyveno siaubingą laikotarpį. Imperija nebeturėjo tikros armijos; ir Atilos hunai, kuriuos Ecijus buvo įveikęs 451 metais, greitai persiorganizavo ir 452 m. užpuolė Šiaurės Italiją. Bejėgė valstybė prašė, kad Leonas kartu su Senato delegacija nuvyktų pas Atilą. Jie susitiko netoli Mantovos ir Leonas hunų vadą įtikino palikti Italiją, įteikdamas jam ir išpirką (legenda pasakoja apie dangišką regėjimą, kuris išgąsdino Atilą). Po trejų metų Afrikos vandalai pasiekė Romos priemiesčius su karaliumi Tenzerichu. Miestą gynė vien Leonas, kuris nesugebėjo sustabdyti apiplėšimo, tačiau išsikovojo miestiečių neliečiamumą ir išvengė miesto padegimo.

Tai antikos romėnas (tikriausiai nuo gimimo), kuris sutiko Kristų ir stipriai jautė Petro įpėdinio atsakomybę. Praturtino Bažnyčią savo mokymu (ypač įsikūnijimo tema); prašė vyskupų klusnumo, bet ir palaikė juos asmeniniais patarimais, nukreipė teisingos doktrinos linkme savo raštais, parašytais puikia lotynų kalba, nes „be Kristaus nieko negalime, o su juo viską galime“.

Nėra jokių žinių apie paskutinius jo gyvenimo metus. Liber pontificalis vien parašė, kad valdė 21 metus, mėnesį ir 13 dienų. Romiečiai savo popiežių vadino „Leone Magno“, Didžiuoju.

Bernardinai.lt