Tęsiame pasakojimų ciklą apie Lietuvos partizanų apygardas. Šiandien kalbėsime apie Žemaičių partizanų apygardą.

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis

Galutinai Žemaičių apygarda buvo įkurta 1946-ųjų pavasarį Šiaurės Vakarų Lietuvoje. Šioje teritorijoje jau nuo 1944 metų vidurio itin aktyviai veikė Lietuvos laisvės armijos žmonės, todėl ir karinė tradicija čia buvo labai stipri. Kovotojai, kurie nepriklausė LLA buvo priimami į veikiantįjį bei Organizacinį sektorius.

Kad klausytojams būtų aiškiau, paaiškinkime, kas buvo tie du sektoriai, kuriuos paminėjai? Iš kur jie atsirado?

Tiesiog 1944-ųjų liepos mėnesį Lietuvos laisvės armija buvo padalyta į du vadinamuosius sektorius: OS (t.y. organizacinį) ir VS (t.y. veikiantįjį). OS buvo laikomas tarsi rezervu, kuris atliko aprūpinimo, ryšių, žvalgybos bei kitas panašias funkcijas. O veikiantysis sektorius, kuris dar kitaip buvo vadinamas „vanagais“, buvo ginkluoti partizanai. Galima sakyti, kad 1945 metais Lietuvos laisvės armijos organizacija lokalizavosi Žemaitijoje, todėl jos struktūra bent jau pradiniame Žemaičių apygardos kūrimo etape buvo tiksliai atkartota.

Tačiau Žemaičių apygardos sukūrimas taip pat turi savo specifiką, ne vien dėl LLA įtakos. Pavyzdžiui, iš pradžių jos pavadinime net nebuvo vartojamas žodis „apygarda“, o buvo įkurtas Žemaičių legionas.

Tiksliau būtų sakyti,  jog 1945 m. pavasarį grynai kaip pereinamoji struktūra buvo įkurtas Žemaičių legiono štabas, kuris, beje, visiškai išsaugojo LLA karinę koncepciją. Legiono arba būsimosios apygardos teritorija tuo metu apėmė Telšių, Kretingos, Mažeikių apskritis bei dalį Tauragės apskrities. Visa tai iš esmės tapo Žemaičių apygardos baze.

Ką labiausiai akcentavo Žemaičių apygardos štabas savo veikloje?

Iš pat pradžių apygardos štabas pabrėžė mobilizaciją. Tuo, aišku, buvo siekiama išvengti stichiško nekontroliuojamų kovotojų būrių kūrimosi. Iki apygardos štabo susikūrimo ankstesni štabai tiesiog nekontroliavo pakankamai didelių teritorijų būtent dėl spontaniško partizaninio judėjimo jose. Tai kėlė realią grėsmę – juk į nekontroliuojamas struktūras buvo kur kas lengviau įsiskverbti NKVD agentūrai ir pan.

Yra žinoma, kad jau 1946 m. rudenį apygardos štabo veikla pakriko. Kas tuomet atsitiko Žemaičių apygardoje?

1946 m. rugsėjį čekistai likvidavo Žemaičių apygardos štabą ir apygardos veikloje išties prasidėjo krizė. Pasitaikė net atskirų padalinių tarpusavio vaidų, pasibaigusių susišaudymais, tarpusavio įtarinėjimai ir nepasitikėjimas. Naują efektyviai veikiantį štabą pavyko suformuoti tik 1948 m. pavasarį, bet tas krizės laikotarpis paliko baisų palikimą – faktiškai nebuvo jokių tarpusavio ryšių, o vadinasi, ir nebuvo jokio veiklos koordinavimo. Bet reikalą ištaisė kaimyninė Kęstučio apygarda, kurios iniciatyvos dėka Žemaičių apygardos vadu buvo paskirtas Vladas Montvydas-Žemaitis, apie kurį pašnekėsime vėliau.

Būtent V. Montvydas ir suformavo naująjį apygardos štabą. Be kitų 6 jo narių, į štabą įėjo buvęs Pašilės parapijos klebonas Vaclovas Stirbys, kuris buvo paskirtas propagandos viršininku ir su partizanais ryšius palaikė jau nuo 1945 metų. 1949-aisiais jis galutinai pasitraukė į mišką, kur rūpinosi pogrindžio spaudos leidyba bei sielovada.

Žemaičių apygardoje, kaip ir visur kitur Lietuvoje, buvo patirta daug skaudžių netekčių. Yra žinoma, kad vien 1947-1950 metais apygardoje žuvo 624 partizanai, buvo suimta beveik 2000 partizanų ryšininkų ir rėmėjų. Tačiau 1952-aisiais apygardoje dar veikė 236 aktyvūs laisvės kovotojai, iš kurių iki 1953 metų pabaigos, jei tikėtume MGB ataskaitomis, žuvo 161 partizanas, dar apie 50 buvo suimta. 1953-iųjų vasarą žuvo ir pats Vladas Montvydas-Žemaitis, buvo visiškai sunaikinta leidybos bazė. 1965 metais Kretingos rajone žuvo paskutinis Žemaičių apygardos partizanas Pranas Končius-Adomas.

Norėčiau išvardyti visus Žemaičių apygardos vadus. Nuo 1945 metų lapkričio iki 1946-ųjų balandžio apygardai vadovavo Jonas Semaška-Liepa, po jo suėmimo iki 1946 metų rugsėjo vadovavo Fortūnatas Ašoklis-Vilkas. Iki 1947-ųjų balandžio apygardos vadu buvo Kazimieras Antanavičius-Tauras. Po jo žūties vadu tapo Kazimieras Juozaitis-Meteoras. Ir, kaip jau minėta, paskutinysis Žemaičių apygardos vadas buvo Vladas Montvydas-Žemaitis, jis žuvo 1953 m. rugsėjo mėnesį. Dabar siūlau pasiklausyti paskutiniojo Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vado Povilo Bagdono-Atlanto pasakojimo apie paskutiniąsias kovas ir bandymus sujungti paskutines partizanų pajėgas Žemaitijoje 1953 m. rudenį. Pasiklausykime ir pratęsime laidą.

„Išėjome su Martinu ir Sakaliuku į Užvenčio miškus. Dieną eidavome miškais, o naktį apsistodavome pas žinomus gerus žmones. Kartą užėjome į didelę stambaus ūkininko sodybą. Suplanavome toje sodyboje pasistiprinti, praleisti kurį laiką ir surinkti žinias. Švintant nutarėme pasitraukti į mišką. Buvo ankstus pavasaris, tai gaspadorius pasiūlė nunešti dar ir šieno bei šiaudų, kad geriau įsitaisytumėme po eglėmis. Na, mes ir išėjome. Vos tik kiek nutolome nuo pastato, į mus kažkas atidengė ugnį. Iš visų įmanomų ginklų. Pajutau, kad mane kliudė. Kaulų nelietė, bet vis tiek kliudė. Negana to, dar kliudė ir mano automato diską – griebiausi jo šaudyti, žiūriu - diskas sugadintas. Tada aš automatą ant peties ir už pistoleto ir granatų. Bet ir šaudymas į mus apmažėjo, pasiekiau senas kapinaites, ten užsislėpiau, ėmiau žvalgytis. Ir nieko nematau – nei kur mano kovos draugai, nei kas į mane šaudo. Šaudymui visai nutilus, ėmiau trauktis miško link – per krūmus, per pelkes šiaip ne taip pasiekiau mišką. Pirmas reikalas buvo susitvarkyti ginklą, kad galėčiau pakeisti apkabą. Ginklą susitvarkiau ir staiga išgirdau šūvį. Gal už pusės kilometro nuo manęs. Šūvis nuaidėjo iš miško pusės. Pamaniau, kad rusai supa ir nuo miško, todėl ilgai nebesikrapščiau, pagal kompasą nusistačiau kryptį, nes ta vietovė man buvo visai nepažįstama, ir patraukiau savo krašto link.

Priėjau tokias dideles pievas, lankas. Reikėjo ir jas, ir šalia esantį kaimelį kažkaip pereiti. Mišku aplenkti būtų buvę labai jau toli. Bet ir saulė jau aukštai pakilusi – įdienoję. Ką daryti? Nusivilkau karišką švarką, išverčiau jį juodu pamušalu į viršų, kad bent iš toli kariška spalva netrauktų akies, karišką kepurę - į rankas, mažą vokišką automatą - po švarku – nusprendžiau eiti tiesiai, nes aplink lyg ir tylu, ramu. Priėjau tokį griovį, o ant jo krašto sėdi toks seniukas, gyvulius gano ir krepšius pina. Galvoju, eisiu ir praeisiu, nieko tas seniukas nesupras. Bet jis mane ėmė ir užkalbino, taip ir paklausė, ar negirdėjau, kas ten šaudė. Atsakiau, kad girdėjau, ir pats paklausiai ar tankiai čia tokių šaudymų būną. Atsakė, kad pasitaiko. Taip ir išsiskyrėme.

Visą dieną ėjau. Ir tik apie kokią ketvirtą valandą pavakariais pagaliau pasiekiau jau pažįstamas vietas ties Užpelkių kaimu, kur vieni dideli miškai baigiasi ir prasideda kiti. Staiga ant kvartalinės linijos pastebėjau ginkluotą žmogų. Manęs jis nepastebėjo, o aš užsimaskavęs stebėjau, ką jis darys toliau. Jis perėjo kvartalinę ir nuėjo palaukės link. O aš stebiu, kas bus toliau – kur jis eis, gal dar kas pasirodys. Žiūriu, po kiek laiko grįžta. Vėl išėjo ant kvartalinės linijos, pasižvalgė. Ir tik tada pažinau, kad tai mano kovos draugas Martinas, nes jis nešiojo tokus poilgius, pečius siekiančius plaukus. Sušukau jo slapyvardį, bet vis tiek labai išgąsdinau. Šoko jis nuo kvartalinės slėptis, ir tik po kelinto šaukimo atpažino mano balsą. Taip ir įvyko, kad po tų ankstyvo ryto kautynių abu pavakariais susitikimo toliausiai nuo tos vietos. Papasakojo, kad ryto kautynėse prie jo žuvo Sakaliukas. Jis jau nebeis daugiau su mumis. O jis pats sėkmingai pasitraukė į mišką, tik vėliau tikrindamas ginklą apsižioplino, paliko vamzdyje šovinį, dėl ko ir nuaidėjo tas vienišas šūvis miške, apie kurį prieš tai pasakojau. Buvo dar jaunas ir nepatyręs kovotojas, tai ir padarė tokią klaidą. O paskui lygiai taip kaip aš pasiekė saugesnes vietas, kur ir susitikome.

Taip mes likome tik dviese su Martinu. Reikėjo toliau gyventi ir kovoti. Grįžome į savo kraštus, į savas vietas. Ryšio nebeturėjome su nieku, tik su Žemaičių apygardos vadu. Taip ir susitikome – Vladas Mantvydas-Žemaitis atėjo su savo adjutantu, o aš su Martinu. Man su Vl. Montvydu-Žemaičiu vieną žiemą teko peržiemoti kartu. Žiemojome mano krašte, lankėme žmones, todėl jis ir dabar čia jautėsi kaip namuose.

Susitikę aptarėme padėtį, visus reikalus. Supratome, kad mūsų labai nedaug belikę, ryšiai nutrūkę. Užsiminė apie vieną į pogrindį pasitraukusį gerą žmogų, kurį reikėjo priimti į savo gretas, nes vienam slapstytis labai sunku. Pats vadas jo prie savęs laikyti ar nenorėjo, ar negalėjo, todėl paprašė, kad mes su Martinu paimtumėme jį pas save. Nutarėme, kad mums nereikės eiti kažkur jo pasiimti, o jis pats ryšininkų padedamas ateis iki mūsų. Taip ir buvo – radome jį sutartoje vietoje. Pavardės jo neprisimenu, o gal ir nežinojau, o slapyvardis jo buvo Vienuolis. Kai vėliau įsikalbėjome, jis papasakojo, kad iš tikro yra buvęs vienuolyne Tauragėje, tik ne vienuoliu, o virėju, na, bet vis tiek vienuolyne. O žmogus, kaip ir nupasakojo apygardos vadas, jis buvo nuostabus. Taip toliau ir laikėmės trise iki mūsų „kadencijos“ pabaigos.“

Prieš išklausydami paskutinio Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vado Povilo Bagdono-Atlanto pasakojimo trumpai užsiminėme apie ilgiausiai vadovavusį apygardai Vladą Montvydą-Žemaitį. Mes tradiciškai šiame laidų cikle pasakojame apie iškiliausius apygardos kovotojus. Tad koks šio partizanų vado kovos bei gyvenimo kelias?

Vladas Montvydas gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatautiškės kaime, Šilalės rajone. Tėvai buvo Gatautiškės dvaro darbininkai. Šeimoje dar augo dvi seserys ir vienas brolis. Baigęs Poežerės pradžios mokyklą, išmoko staliaus amato. V. Montvydas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Šaulių sąjungos narys, šaulių būrio vadas. Artėjant antrajai rusų okupacijai, daugelis vietos gyventojų rengėsi palikti namus ir traukti į Vakarus. V. Montvydas pasirinko likti gimtajame krašte ir čia kovoti. 1944 m. pradžioje jis Varnių apylinkėse pradėjo organizuoti Lietuvos laisvės armijos Vanagų grupę. Priesaika būdavo priimama V. Montvydo namuose. Į jo namus slapta buvo vežami ginklai. 1944 m. liepos mėn. su bendražygiu Stasiu Beniuliu, surinkę aplinkinių kaimų jaunuolius, su ginklais mokymui iškeliavo į Platelių miškus. V. Montvydo žemėje buvo įrengtos trys partizanų slėptuvės-bunkeriai. Vieną iš jų, kuriame jis slėpėsi su S. Beniuliu, 1944 metų rudenį susekė sovietai. Partizanai nesutriko ir atsišaudydami bei mėtydami granatas išsiveržė iš apsupties. Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis V. Montvydo sėkmingas prasiveržimas.

Norėčiau trumpai paminėti ir Vlado Montvydo gausios šeimos likimą. 1944 metų Kūčių vakarą nuo okupantų rankos V. Montvydo ūkis virto pelenais. Žmona ir penki mažamečiai vaikai liko gyvi, tačiau be pastogės. Partizano šeimą glaudė ir augino giminaičiai, Žemaitijos kaimų valstiečiai. Vėliau, 1951-aisiais jo žmona buvo suimta ir įkalinta Kazachijoje, Džeskazgane. Penki mažamečiai vaikai turėjo slapstytis pas gerus žmones. Tačiau grįžkime prie partizaninio pasipriešinimo. Laidos pradžioje paminėjai, jog kaimyninė Kęstučio apygarda turėjo įtakos formuojant Žemaičių apygardos štabą. Kaip ta įtaka pasireiškė?

1947-ųjų pabaigoje Žemaičių apygarda buvo smarkiai nukentėjusi po KGB agentų provokacijų, septynis mėnesius neturėjo vado. Jonas Žemaitis-Vytautas, naujai įkurtos Vakarų (Jūros) srities vadas, 1948 m. pradžioje Žemaičių apygardos vadu paskyrė Šatrijos rinktinės vadą, ilgametį LLA narį ir aktyvų kovotoją su okupantais mūsų minimą Vladą Montvydą. Jo pavaduotoju tapo N. Keršys-Napoleonas, štabo viršininku – J. Čėsna-Žentas, štabo karininku ir ūkio dalies viršininku – Bronius Alūza-Bedalis, agitacijos ir propagandos skyriaus viršininku – taip pat jau minėtas kunigas V. Stirbys, ryšių karininku – J. Kentra-Tigras.

V. Montvydo-Žemaičio vadovaujamoje apygardoje buvo ypač gerai išplėtota pogrindinė spauda. (7 foto – spauda.jpg) Suprasdamas, kad vien ginklu sunku pasipriešinti okupantams, jis daug dėmesio skyrė partizanų spaudai. Vadas nuolat ieškojo literatūrai gabių jaunuolių, pats redagavo leidinius. Buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis", „Malda girioje", „Laisvės balsas“, pastarasis trūkstant popieriaus buvo spausdinamas mokykliniuose sąsiuviniuose. 1952 metais eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ buvo išleistas net 1000 egzempliorių tiražu. Yra žinių, kad slapta buvo surinktas ir išspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje. O kaip žuvo paskutinysis Žemaičių apygardos vadas?

V. Montvydas-Žemaitis žuvo išduotas. 1953-iųjų rugpjūčio 23 d. Poežerės k., Šilalės r. gyventojas Juozas Naujokas-Žvejys pranešė Varnių NKVD, kad tarp Lūksto ir Paršežerio ežerų dažnai praeina du partizanai. Iš aplinkinių rajonų surinkti stribų ir enkavėdistų pulkai surengė pasalą  rugpjūčio 23-iosios vakarą. Į pasalą pateko ir žuvo apygardos vadas V. Montvydas-Žemaitis, jo adjutantas B. Alūza-Bedalis. Po kelių dienų – rugpjūčio 27-ąją – štabo bunkeryje apsupta nusišovė partizanų poetė, partizanų spaudos leidėja Irena Petkutė-Neringa. Partizanų kūnai buvo išniekinti Varniuose, stribų būstinės kieme.

Bendražygiai V. Montvydą-Žemaitį prisimena kaip drąsų, energingą ir tikintį savo idėjų pergale kovotoją, optimistą. Sunkios gyvenimo sąlygos ir nuolatinė kova nesugebėjo jo palaužti.

1999 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu Nr. 451 Vladas Montvydas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis.

1999 m. birželio 15 d. buvusios Montvydų sodybos vietoje ir sodyboje, kurioje gimė ir augo I. Petkutė, buvo pastatyti atminimo ženklai.