Praėjusią savaitę vykę įspėjamieji mokytojų streikai sukėlė platų atgarsį tarp Lietuvos politikų, valstybinių institucijų, išjudino plačiąją visuomenę. Reaguodama į prasidėjusius streikus, lapkričio 5 dieną Švietimo ir mokslo ministerija išplatino pranešimą, kuriame teigė pripažįstanti „demokratinės valstybės piliečių teisę streikuoti“, tačiau kartu priminė, kad „kiekvienas streikas, taip pat ir įspėjamasis, turi būti surengtas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“. Ministerija paskelbė iš savivaldybių gavusi duomenų apie tai, kad nė vienoje iš mokyklų, kurios įteikė direktoriams reikalavimus dėl streiko organizavimo, įspėjamųjų streikų pradžioje kol kas nebuvo įvykdytos visos teisėto streiko surengimo procedūros. Kodėl jau seniai nepasitenkinimą reiškę mokytojai, ryžęsi žengti nuo piketų prie streikų praktikos, visgi neatliko visų reikalingų procedūrų? Juk organizuoti streiką nebuvo nuspręsta pernakt.

Lietuvoje surengti streiką itin sudėtinga

Latvijos universitete veikiančios Marie Curie katedros vedėjas dr.Charlesas Wollfsonas, tiriantis Baltijos šalių bei Vakarų Europos valstybių darbo rinkas, yra teigęs, jog, nenusižengiant LR teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams, Lietuvoje suorganizuoti streiką yra itin sudėtinga. Tad kokias procedūras turi atlikti įmonės ar organizacijos darbuotojai, kuriems nepavyksta susiderėti su darbdaviu ir vienintelė jiems likusi išeitis – imtis radikalesnių priemonių?

Pagal šiuo metu galiojantį LR Darbo kodeksą, įmonės darbuotojai gali skelbti visos įmonės streiką, jei streiko organizavimui pritarė du trečdaliai įmonės darbuotojų. Pasak Lietuvos darbo federacijos pirmininko Vido Puskepalio, ši dviejų trečdalių pritarimo „kartelė“ iš tikrųjų labai apsunkina streikų organizavimo galimybes. „Surinkti du trečdalius darbuotojų, kurie norėtų skelbti streiką, yra labai sunku, – teigia V. Puskepalis. – Galima sakyti, kad tokiu teisiniu reguliavimu iš darbuotojų yra praktiškai atimama teisė streikuoti, apribojama jų pilietinė teisė reikšti savo valią“.

Jei rengti streiką nori tik vieno įmonės struktūrinio padalinio darbuotojai, streiko organizavimas tampa dar sudėtingesnis – tam turi pritarti du trečdaliai to padalinio darbuotojų ir ne mažiau kaip pusė visos įmonės darbuotojų. „Lietuvoje streiko organizavimo kartelė yra iškelta iš tiesų aukštai. Yra šalių, kuriose streikui suorganizuoti pakanka vieno trečdalio visų darbuotojų pritarimo, ar tiesiog pusės susirinkime dalyvaujančių darbuotojų paramos“, – Lietuvos ir užsienio valstybių praktiką lygino V. Puskepalis.

Paklaustas, kodėl Lietuvoje taip smarkiai apribota LR Konstitucijoje įtvirtinta darbuotojų teisė streikuoti, V. Puskepalis sakė, jog Lietuvos darbdaviai ir valdžia tiesiog bijo streikų, nors lietuviai yra palyginti ramūs. „Juk mūsų žmonės iš karto neina į gatves, streikų jie griebiasi kaip galutinės priemonės, kai nebepadeda jokios derybos“, – kalbėjo Lietuvos darbo federacijos pirmininkas. Tačiau V. Puskepalis taip pat pridūrė, kad jo vadovaujama profesinė sąjunga laikosi pozicijos, jog darbuotojai streikų gali griebtis tik kaip kraštutinės problemos sprendimo priemonės. „Streikai nėra naudingi nei darbdaviams, nei patiems darbuotojams, jų negalima griebtis, neišbandžius kitų galimų problemos sprendimo būdų“, – sakė V. Puskepalis.

Niekas už nieką neatsakingas?

Visgi kyla klausimas, ar biudžetinių įstaigų, pavyzdžiui, mokyklų, darbuotojai, iš tiesų gali išspręsti savo problemas, vien derėdamiesi su mokyklos valdžia. Didžioji dalis švietimo sistemoje egzistuojančių problemų yra struktūrinės, tad gali būti sprendžiamos tik visos valstybės, o ne atskirų mokyklų mastu. Pavyzdžiui, atlyginimų klausimas. Pasak V. Puskepalio, mokytojo darbdavys yra mokykla, o tiesioginis mokytojų viršininkas – mokyklos direktorius – nėra tiesioginis mokytojo darbdavys, o tik darbdavio įgaliotas atstovas, kuris negali atlikti vienos iš pagrindinių darbdavio funkcijų, tai yra reguliuoti mokytojų atlyginimų, kadangi jis tegali operuoti tik remdamasis konkretaus dydžio darbo užmokesčio fondu.

Belieka tik klausti, ar, turint praktiškai neveiksnų darbdavį, nepatenkintiems mokytojams vienintelė išeitis kreipti reikalavimus į aukštesnius sistemos lygmenis. Anot V. Puskepalio, tokiais atvejais surasti atpirkimo ožį yra išties sudėtinga. „Gali atrodyti, jog mokytojų atlyginimų kėlimu turėtų pasirūpinti Švietimo ir mokslo ministerija. Tačiau ši institucija negali to daryti, tai - netgi ne Vyriausybės galioje – pastarosios sprendimus riboja biudžetas, kurį tvirtina Seimas. Tad susidaro savotiška uždara grandinė, kuri sukelia nemažą sumaištį“, – sako V. Puskepalis, pridurdamas, jog, jo nuomone, Vyriausybė ir Seimas turi atsižvelgti į mokytojams ir medikams duotus pažadus. „Pažiūrėkime, kokie yra mokytojų atlyginimai, jauni, pedagoginį išsilavinimą įgiję žmonės, nesiima dirbti pagal specialybę“, – seniai eskaluojamą klausimą priminė V. Puskepalis.

Streiką organizuoti bus paprasčiau?

Visgi yra vilties, jog ateityje streikuoti bus lengviau – tariamasi, jog „kartelė“ teisėtam streikui bus kiek nuleista. Prieš mėnesį Trišalėje taryboje buvo pritarta keisti Darbo kodekso nuostatą, reguliuojančią įmonės darbuotojų balsų, reikalingų streikui pradėti, skaičių. Pagal naująjį susitarimą ateityje streikui surengti turėtų pakakti šiek tiek daugiau nei pusės – 50 procentų ir vieno – darbuotojų balso. Kol kas tai – tik žodinis Trišalės tarybos susitarimas, kuris įsigalios, LR Seimui priėmus atitinkamą įstatymą. Jei susitarimui visgi bus pritarta, regis, beliks iš naujo kelti klausimą: ar streikas visada geriausias būdas ieškoti visoms pusėms geriausio sprendimo?

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Bernardinai.lt