Albertas Didysis (1206 – 1280), vyskupas ir Bažnyčios mokytojas. Vyriausias Bolštėto grafo sūnus, gimė Lauingene, Švabijoje. Albertas studijavo Padujoje, kur 1223 m. tapo dominikonu. Vėliau dėstytojavo Hildeshaime, Friburge, Retisbone, Strasbure ir Kiolne bei 5 metmas apsistojo Paryžiaus universitete. Jo studentu Kiolne ir Paryžiuje buvo šv. Tomas Akvinietis.

1254 m. Albertas buvo paskirtas ordino provincijolu Vokietijoje. 1256 m. Albertas vyko į Romą ginti nuo kritikos elgetaujančių ordinų. 1259 m. kartu su šv. Tomu ir Petru Tarentaziečiu paruošė naują dominikonų mokymo planą. 1260 m., nepaisant jo prieštaravimo, Albertas buvo paskirtas Ratisbono vyskupu, tačiau po poros metų iš pareigų pasitraukė. Mirus artimam jo draugui šv. Tomui Akvieničiui, Albertas 1227 m. Paryžiuje kovojo su Steponu Tempjeru ir kitais, teigusiais, kad šv. Tomo veikalai neverti dėmesio. Mirė 1280 m. Kiolne.

Albertas parašė daug enciklopedinių veikalų iš logikos, metafizikos, astronomijos, biologijos, entomologijos, mineralogijos ir psichologijos. Tačiau vertingiausi yra jo filosofiniai ir teologiniai traktatai. Jis buvo scholastinio metodo pradininkas ir pagrindinis Aristotelio aiškintojas. Nors Albertą 1622 m. beatifikavo popiežius Grigalius XV, tačiau kanonizuotas nebuvo iki pat 1931 m., kuomet Pijus XI jį paskelbė šventuoju ir Bažnyčios mokytoju. Albertas yra gamtos mokslų globėjas.

„Šventųjų gyvenimai“